James Morrow „Senelio-Vampyro pasakos”

– Seneli! Seneli! Pasek pasaką! Seneli!..

Pabiručiai-vampyručiai linksma šutve įlėkė į rūsį, užliejo jį skambiais, džiugiais balsais.

– Seneliuk! Pasaką!

Senelis-vampyras krenkšdamas nustūmė pašiltintą karsto dangtį, metė kupiną liūdesio žvilgsnį į neperskaitytą laikraštį ir pasiuntė juos visus pas senelę.

– O senelė sakė, kad tavęs ir karstas neištiesins, kad tu jame visą dieną guli su savo laikraščiu ir nepadedi jai namų ruošoje…

– Ach, vaikeliai,- suniurnėjo senelis-vampyras, kaulėta ranka glostydamas garbanotas vaikų galveles. – Kiek jūsų senelė išsiurbė mano kraujo… Na, tiek to, tai dar ne pasaka, o pasaką aš dar paseksiu…

…Už devynių jūrų, už devynių marių, tolimos galaktikos spiralės vingyje, šalia Medžioklinių Dvynių žvaigždyno gyveno ateiviai. Patys savęs jie ateiviais nevadino ir netgi įsižeisdavo taip pavadinti, bet jeigu jau atėjo į mūsų Žemę, reiškia – ateiviai ir taškas. Dabar nebeišsisuks.

Netoliese gyveno dar vieni, pusiau ateiviai iš Ožiagulbės Sigmos. Jie ėjo pas mus, ėjo, bet taip ir neatėjo. Todėl ir vadina juos pusiauateiviais arba netgi neprieiviais. Tačiau apie juos mes daugiau nepasakosime.

Taigi, tie, kurie atėjo iš Medžioklinių Dvynių ( liaudyje juos vadina paprastai – go’BLYN’ais ) buvo nariuotakojai, nariuotanosiai ir nariuotaausiai. Visas tas daugianaris buvo tolygiai žalios spalvos. Ir norėjo jie, šunsnukiai, mūsų motušėlę Žemę įsistatyti sau į Galapendriją ( go’BLYN’iškai – Galaktinę Imperiją ). Kaip vieną narelį, bet tokį mažą, kad nei žodžiu apsakyti, nei plunksna aprašyti, o vis tiek – apmaudu.

Mūsiškai, žemiečiai, iš pradžių pasiuntė juos. Go’BLYN’ai greitai greitai nuskrido nurodytu adresu. Grįžo pikti, nervingi, lydimi dviejų kreiserių ir smulkaus reagavimo korpuso. Tuomet ir teko sušaukti du slaptus pasitarimus dėl tos priverstinės narystės.

Pirmasis, be abejo, įvyko SNO būstinėje. Rusai su amerikiečiais šaukia, siūlo mostelėti per ateivius branduoline kuoka, juolab, kad mažinti branduolinio ginklo atsargas brangu ir gaila. Likusieji atsakomųjų veiksmų baiminasi – gerai jei smogs rusams ar dėdei Semui, betgi įsikarščiavę gali ir kokią nors Lietuvėlę netyčiomis užkabinti!..

Antrasis pasitarimas įvyko Vatikane. Ir susirinko krikščioniškieji šventikai, o taipogi visi kiti, turintys pritariamojo balso teisę. Ir nusprendė šventieji tėvai savo aveles, nekreipdami dėmesio į jų tikybą, pašaukti į šventąjį karą prieš nariuotąjį Antikristą, atleisk mums, Viešpatie…

Go’BLYN’ai, pelėsiai žalieji, abu pasitarimus nuskenavo ir baisiai nustebo, nes patys visi iki vieno buvo monarchistai, ateistai, materialistai ir polimorfistai…

Pasitarę su centriniu kompiuteriu, dideliu specialistu primityvių kultūrų klausimais, jie nusprendė pasiskelbti Viešpaties angelais – betgi ir šventikai nepėsti buvo. Tuoj pat jų klastą perkando ir per televiziją pranešė, kad mūsų Dievas su mūsų Šėtonu patys susitarti gali, be pašalinių tarpininkų!..

Ir go’BLYN’ų žaliose smegenyse subrendo klastingas planas…

***
…Romoje, šv.Petro bazilikoje vyko pamaldos. Jo šventenybė popiežius Pijus XXIV stovėjo sakykloje ir aplink jį sutanų šilkais šlamėjo penketas kardinolų.

– Artėja Teismo Dienai, vaikai mano, ir …

Tikslios Teismo Dienos datos popiežius Pijus pranešti nesuspėjo. Su trenksmu atsivėrė durys, žibintų šviesa smogė krikščioniškojo pasaulio valdovui į akis. Tarpdury išdygo go’BLYN’ai, viršutinėse savo rankose laikydami spinduliuotuvus.

„Psichologinis spaudimas… – pamanė popiežius Pijus. – Haliuciogenai, švitinimas – ir po savaitės aš pats paraginsiu naivius tikinčiuosius būti klusniais ir nuolankiais… Išnyk, Šėtone!”

Jo samprotavimus pertraukė valdingas kardinolo Lorenco bosas:

– Ant kelių, vaikai mano!..

Kai Viešpaties avelės paklusniai sugriuvo ant kelių, jo eminencija nepadoriai užplėšė aukštyn sutaną ir išsitraukė iš po jos seną 9mm kalibro „Uzi”, užsilikusį nuo tų laikų, kai kardinolas tarnavo JAV jūrų pėstininkų pulke.

– Amen, subingalviai!

Atsargos seržanto Lorenco ranka nesudrebėjo.

Šventieji iš Mikelandželo freskų pavydžiai žvelgė į naują argumentą tikėjimo klausimuose.

– Atleidžiu tavo kaltes, – Pijus skubiai peržegnojo nuovokų prelatą ir nėrė pro dureles už sakyklos.

…O po to pro šalį šmėkščiojo posūkiai, slapti praėjimai, prie prakaituoto veido lipo tunelių voratinkliai, ir galų gale popiežius suprato, jog liko vienas. Trys jaunesnieji kardinolai ir Genujos vyskupas liko kažkur toli ir Pijus dusdamas bėgo naktinės Romos gatvėmis, klupdamas ant išvartytų grindinio akmenų, kol nesustojo prie metalinės San-Feliče kapinaičių tvoros.

– Nežinomi, Viešpatie, keliai tavo… – dusliai sušnabždėjo pailsusi šventybė ir patraukė į save vartus.

Piktą lemiantis girgždesys perrėžė naktį pusiau…

***
…Vampyras Džiovanis, San-Feliče kapinaičių senbuvis, labai nustebo, aptikęs prie savo rūsio keistą nepažįstamąjį.

„Zombis…” – pagalvojo Džiovanis. Jis buvo girdėjęs, jog kažkur Afrikoje turi giminaičių, bet zombio išvaizdą įsivaizdavo miglotai, nes niekuomet nebuvo išvykęs toliau, nei į Florenciją.

– Kas tu? – atsargiai pasidomėjo Džiovanis, slėpdamasis šešėlyje ir bandydamas viršutine lūpa pridengti išdavikiškai blizgančias iltis.

– Popiežius aš… – atsklido atodūsis.

– Koks popiežius?

Džiovanis labai bijojo šizofrenikų ir maniakų, pastaruoju metu įnykusių lankytis amžinojo poilsio vietose.

– Romos… Pijus XXIV. Vienu žodžiu, mano šventybė…

Džiovanis atsipalaidavo. Į paprastus psichus jis visuomet žvelgdavo su simpatija.

– Labai malonu, o aš – Džiovanis. Vampyras. Kokios problemos, popiežiau?

Ir įbaugintas Pijus, paklusęs nesuvokiamam impulsui, viską pasipasakojo.

– Na ir kas?.. – trūktelėjo pečiais Džiovanis. – Koks gi man skirtumas? Pagėriau raudono kraujo, dabar pagersiu žalio. Juolab, kad skrandis ėmė streikuoti. Žinojau, kad neverta liesti tų narkomanų…

– Bedievi tu! – supyko popiežius Pijus, trenkdamas žemėn tiarą. – Kaip tau liežuvis apsiverčia?.. Ar tu kryžiaus nenešioji?..

– Tu mano liežuviu nesirūpink. Jis pakankamai gerai vartosi… O kryžiaus, žinia, nenešioju… Kaipgi jį nešiosiu, jei aš – vampyras?

– Taigi! O aš tau ką sakau?! Tu gi mūsiškis, žemiečių kraujo… Ta prasme – nežmogus. Aš, reiškia – žmogus, o tu – nežmogus. Priešybių vienybė ir kova. O tie – ateiviai. Svetimi, reiškia… Svetimkūniai!

– Svetimkūniai?!

Kimus pragertas balsas sudrebino rūsio orą ir durų angoje pasirodė seniai nešukuota galva, papuošta raudona bulvės formos nosimi.

– Kur svetimkūniai?! Kad juos šikančius sutrauktų!..

Reikia pasakyti, kad prieš tris dienas pas Džiovanį atvyko senas bičiulis – vampyras Nikodimas iš tolimojo Sibiro. Niekas nežinojo, kaip jis ten išsilaikė amžinajame įšale ir kuo maitinosi savo tundroje, bet Nikodimo požiūris į svetimkūnius buvo plačiai žinomas.

Vos tik Džiovanis viską paaiškino savo draugui, San-Feliče kapinaites perskrodė akinantys žibintų spinduliai.

– Tai manęs, – pasakė Pijus, liūdnai žvelgdamas į go’BLYN’ų patrulius. – Sudie, vaikinai. Malonu buvo susipažinti…

– Ką?!

Grėsmingas Nikodimo riaumojimas sudrebino aptvaro groteles, o iš po jo įkapių išlindo jūrinukės kraštelis.

– Kad mes saviškį, savo kraujo vyruką atiduotume tiems dvišikniams?! Kad aš karsto nebematyčiau! Vania, ko išsižiojai – kelk vaikinus! Negalima rūsiuose slapstytis, kai Motina-Tėvynė šaukia!..

– Si, sinjor kolonello! – visu ūgiu išsitempė švytintis Džiovanis ir puolė prie artimiausio rūsio, iš kurio jau kyšojo smalsi fizionomija.

O Nikodimas jau braižė didžiules raides ant kalkėmis padengtos sienos :

„Negyvieji nepasišiukšlins!”

***
Kitą rytą daugumos pasaulio laikraščių vedamieji skelbė : „Romos San-Feliče kapinaitės – paskutinysis žmonijos bastionas!..”

Ir daugelyje pasaulio spaudos kioskų naktimis girdėjosi atsargūs žingsniai, ir spindinčios raudoniu akys ryte rijo smulkaus šrifto eilutes…

Netrukus į Romą atvyko internacionalinė brigada : Vampyrevičius, Vampyrenko, de Vampas, Vampyridzė ir intendantas Vilkmanas. Pastarasis tuoj pat susikibo su Nikodimu dėl skirtingo požiūrio į Kristaus nukryžiavimą ir popiežiui Pijui teko taikyti skandalistus, remiantis precedentais iš Senojo ir Naujojo testamentų.

Vidinius nesutarimus nutraukė pasirodžiusi go’BLYN’ų, sunerimusių dėl dingusių bendražygių, kuopelė. Jie išsirikiavo grandine ir ėmėsi šukuoti kapinaites beviltiškai tikėdamiesi surasti ir sutramdyti užsispyrusį šv.Petro vietininką.

Pontifikas buvo saugiai paslėptas vienoje kapavietėje, o patriotai susižvalgė ir ėmėsi darbo.

Marmuriniai antkapių angelai smalsiai stebėjo nakties tamsoje besirutuliuojantį veiksmą, primenantį scenas iš erotinio filmo, kuriuos angelams buvo nerekomenduojama žiūrėti. Visur šmėkščiojo šešėliai, jie susipindavo, virsdavo į alyvų krūmus, iš sutemų sklido čiulpimo garsai, čepsėjimas, dejonės ir silpstantys šūksniai trimis galaktinėmis tarmėmis…

Tai kartojosi keletą naktų paeiliui – dienos paieškos pasibaigdavo visišku fiasko, o ekshumacija neduodavo jokio rezultato. Ir greitu metu ateivių vadovybė nejuokais susirūpino.

Ir buvo ko…

Įkąstieji go’BLYN’ai sekančia dieną tapdavo įsitikinusiais pacifistais, atsisakydavo rikiuotis pagal ūgį, agitavo už pasidavimą, unitazuose skandino ginkluotę ir kibo prie visų, siūlydami brolišką bučinį – kilo epidemijos grėsmė.

Tuo tarpu Nikodimas ir kompanija įsitikino, jog žalsvas skystis, tekantis okupantų venomis, ne tik spalva panašus į „benediktino” likerį. Matyt, tai sąlygojo ateivių kraujotakos sistema, kurios skerspjūvis priminė naminės varymo aparato schemą.

Vienaip ar kitaip, išpuoliai padažnėjo, o pertraukų metų galima buvo stebėti svyruojančius kovotojus už nepriklausomybę. O pats Nikodimas šokdavo pagal Džiovanio atliekamą dainelę :

– Ech-ma, pagyvensim,
Pagyvensim ir numirsim!
Tapsime vampyrais –
Ateivius sutrinsim!..

Po to Džiovanis užtraukdavo „Santa Liučija” ir kibdavo prie popiežiaus Pijaus žadėdamas draugystę iki karsto lentos.

Suvaldyti įsišėlusius vampyrus buvo neįmanoma, tačiau pontifikas suprato – ilgai taip tęstis negali. Pernelyg gerai jis pažinojo godų ir išdavikišką žmonių giminės charakterį…

***

Popiežius neapsiriko. Po savaites į ateivius kreipėsi toks slidus tipelis. Pokalbis vyko už uždarų durų, bet kažkas iš go’BLYN’ų pamiršo uždaryti langą, ir didelis šikšnosparnis įtartinai nekaltomis akimis įskriejo į kambarį ir pasislėpė kampe už Leonardo da Vinči portreto.

– …jūsų blasteriai, ponai, jiems jokios žalos nepadarys! Jums reikia sidabrinės kulkelės, drebulinio kuolelio ir česnako! Taigi, keiskimės, jūsų daugianaryste, aš jums – reikiamą technologiją, o jūs man – pažadėtąjį atlyginimą. Auksiuką, deimančiukus, o visų pirma – pačio geriausio konjako cisterną, ir kad žvaigždučių pakaktų pusei galaktikos!..

Šlykštus žmogiūkštis kikeno, seilėjosi, o go’BLYN’ai klausėsi išdaviko kiekvienu savo nareliu…

***

– Kas ten? – baimingai klyktelėjo žmogus, atsisėsdamas sumaigytuose pataluose.

– Kas ten, kas ten… – sumurmėjo iš tamsos. – Mes ten… Tiktai jau ne ten, o čia…

Išdavikas kaip mat išsiblaivė, tačiau viskas veltui, todėl, kad po akimirkos jis ir pats jau buvo „ten”.

Nikodimas atsitraukė nuo lovos ir ilgai spjaudėsi, skalaudamas burną dovanotu konjaku.

***

…Go’BLYN’ai stengėsi iš paskutiniųjų. Skubiai buvo liejamos sidabro kulkos, lazeriniai pjūklai vieną po kitos vertė drebules, glaideriuse buvo įrenginėjami reaktyviniai kuolasvaidžiai – artėjo lemiamo mūšio valanda.

***

– Blogi reikalai, tėtuši, – niūriai pareiškė Nikodimas, įpuldamas į rūsį, tapusį pontifiko rezidencija. – Pardavė mus. Kenkėjas vienas, tebus jam lengva žemelė… Dabar lauk nemalonumų.

– Siųstuvo reikėtų, – atsiduso popiežius Pijus. – Pagalbą iškviestume. Tik kur ją rasi, tą pagalbą?..

– Pagalbą? – mąsliai išsišiepė Nikodimas. – Aukso žodžiais byloji, tėtuk… Tik ar suspės? Na, tiek to, eime laukan.

– O jūs ir siųstuvą turite?

– Turime, turime, – patikino popiežių įėjęs Džiovanis. – Nagi, jūsų šventenybe, pasiskubinkit…

Po penkių minučių jie jau stovėjo vakarinėje kapinaičių dalyje.

– Ei, Antonio! – Džiovanis kaulėtu pirštu pabeldė į vieną antkapį. – Nagi, kelkis, prakeiktasis!..

– Ko tau? – iš po žemių atsklido nepatenkintas balsas.

– Sakau, išlysk! Tavo galvos reikia!

– Kai mergų atsivedat, tai Antonio sargyboj stovėt turi, o kai galvos… – po antkapio plokšte sumurmėjo piktasis Antonio, bet Nikodimas jį pertraukė :

– Klausyk, Unte, jei tu tuoj pat nenurimsi ir neišsiropši, aš pats tave už kojų išvilksiu, ir tuomet tu šio pasaulio nuo ano nebeatskirsi…

Popiežius nevalingai persižegnojo, ir Džiovanis atšoko nuo jo į šoną.

– Tai prisireikė, pagulėti neleidžia…

Plokštė pakilo, ir juodoje angoje išryškėjo susigūžęs skeletas su sustingusia ant kaukolės rūgščia grimasa.

– Suprask, Unte, – įsiteikiančiai pareiškė Nikodimas, – mums dabar labai reikia galvoto vyro!..

– Tiek jau to, – susigėdo skeletas. – Imkite, jei reikia…

Ir nusiėmęs kaukolę padavė ją Nikodimui.

– Kur Vilkmanas?! – suriko patenkintas vampyras, glostydamas glotnų Antonio pakaušį. – Kur tas žyd…

– Pats kvailys, – pertraukė jį nežinia iš kur išdygęs įžeidusis Vilkmanas, – jau ir giminaičių aplankyti negalima… Laikyk, keikūne!..

Nikodimas paėmė iš jo porą nuo laiko papilkėjusių šlaunikaulių ir sudėjo visą komplektą ant antkapio.

– Ryšininke! Eikš čionai!

Į riksmą atsiliepęs atbėgo liesas akiniuotis Vampyrevičius, sugriebė kaulus ir ėmė žvaliai belsti jais per plačiakaktę Antonio kaukolę. Garsas buvo panašus į kažką tai tarpinio tarp morzės abėcėlės ir tarantelos.

– Netrankyk taip – skauda gi! – susiraukė kaukolė, bet niekas nekreipė į ją dėmesio ir ji nutilo.

Nepasiduodančių San-Feliče kapinių signalai veržliai nuskriejo iki mėnulio, atsispindėjo nuo jo disko ir krisdami pasiekė tolimiausius Žemės kampelius. Ten kur pasklido signalai, sujudėjo puri žemė, sudrebėjo seni pilkapiai, subraškėjo mediniai kryžiai, ir girgždėdami pakilo sunkūs antkapiai…

***

– Pavojus! – staiga ryšio seansą pertraukė Nikodimas. – Okupantai artinasi! Popiežių – į priedangą, visiems kitiems – į savo vietas! Nebijokit, broliai, atsigersim prieš galą žaliukės!..

Po akimirkos priešininko glaideriai jau kulkomis laistė paskutinį laisvės gynėjų bastioną. Griaudėjo kuolasvaidžiai, drebulė šienaute šienavo gynėjus, ir virš drebančios žemės pakibo slogus česnako kvapas. Didvyriškieji vampyrai krūtine uždenginėjo ateivių mašinų šaudymo angas, o žybsnių šviesoje puikiai matėsi Nikodimo, visu ūgiu išsitiesusio po kulkų lietumi, figūra.

– Nė žingsnio atgal! Didelė Žemė – o trauktis nėra kur! Kas žinote užkeikimus – numušinėkit jais parazitus!..

Vilkmanas skubiai sumurmėjo kažką ivrito kalba, bet ypatingo rezultato nepasiekė.

– Kad jus šikančius sutrauktų vardan Dievo tėvo ir sūnaus tau į akį! – riaumojo įsiutęs Nikodimas.

– Amen, – iš rūsio nedrąsiai pridėjo popiežius.

Ivrito ir lotynų kalbos mišinys, palydimas žodelių, ištartų su ryškiu pavolgio akcentu, privertė du glaiderius susprogti tiesiog ore.

– Vyrukai! – netikėtai suriko užkimęs Vampyrenko. – Jie pėstute eina!..

– Pirmyn! – sukriokė Nikodimas iššokdamas iš apkaso ir plėšydamas ant krūtinės pusiau sudūlėjusią jūrinukę. – Paskui mane, vyrai! Parodysim nariuotakojams, kaip mirštama antrąsyk!..

Ir už plačios Nikodimo nugaros pakilo juodaplaukiai Florencijos ir Genujos vampyrai, kumpanosiai Balkanų upyriai, ūsuoti Rusijos ir Karpatų vurdalakai…

Jie kilo į paskutinę ataką.

Daugiabalsis riaumojimas atsklido nuo pietinės kapinių pusės. Šimtų gerklių riaumojimas. Nikodimas akimirkai atsisuko – ir sustingo, nustebęs žvelgdamas į darnias kolonas, žygiuojančias link San-Feliče kapinaičių.

Jie išgirdo. Jie suspėjo.

Funczianio ir Chebėjaus jakšiai, Benino zombiai ir Kongo žemupio zumbeziai, Biškeko almastai ir Jamato tengu, Delio rakšos, Hanojaus ge, Saudo Arabijos gūliai, Osetijos uaigiai, Angolos nirriti, Bulgarijos poltenikai, Malaizijos ir Indonezijos bhūtai…

– Mūsiškiai… – šnabždėjo Nikodimas, prikąsdamas lūpą pageltusiomis nuo tabako iltimis, o jo neskųstais skruostais ritosi ašaros. – Mūsiškiai eina… Štai jis, tarptautinis solidarumas, štai jis, paskutinis ir lemiamas…

Džiovanis meldėsi.

Go’BLYN’ų eilės sutriko, ir ateiviai ėmė skubiai trauktis link savo laivų.

– Aha, niekšai, nepatinka! – Nikodimas tvirtai įsikibo į apsvaigusį iš baimės užpuoliką. – Geriam iki dugno, vyrai!..

Kone vienu metu keletas ugnies stulpų perrėžė pilką dangų – go’BLYN’ai startavo apimti panikos, skubėdami išgelbėti drebančius savo kojų narelius.

Ir tuomet jų pasitikti išbėgo mažas plikas žydelis, besipainiojantis ilguose savo senamadiško apdaro skvernuose. Paskui jį, tarsi vedamas už pavadėlio, sekė Ugninis Jehovos Stulpas.

„Dėdė…” – cyptelėjo apstulbęs Vilkmanas, bet didysis kabalistas rabinas Arje-Leibas net neatsisuko, visiškai įsijautęs į persekiojimą.

Akinantis žybsnis apšvietė Žemę ir ateivių nebeliko.

***

– O toliau?!

– Toliau…

Senelis pakilo, ir ant jo įkapių blausiai suspindo medalis „Už Žemės gynybą” ir garbingas „Vampyro – veterano” ženklelis.

– Toliau – kaip visuomet. Ir gyveno jie ilgai ir laimingai…

– Ir hematogeną kramtė! – choru pridūrė anūkai.

Senelis patenkintas nusišypsojo ir patraukė link rūsio durų, kur pašto dėžutėje jo jau laukė korespondencija : miesto savaitraštis „Iš negyvųjų gyvenimo”, mokslo populiarinimo brošiūra „Šviesioji rūsio pusė” ir laiškas.

Paėmęs paštą, senelis nušlepsėjo iki šaldytuvo ir ištraukė iš jo pustašonį butelį, ant kurio etiketės puikavosi užrašas : „Koncervuotas kraujas su adrenalinu. Gerti atšaldytą.” Vienas anūkas siektelėjo kito butelio, su žalsvu skysčiu, bet senasis vampyras griežtai trūktelėjo neklaužadą ir užtrenkė dureles.

– Mažas dar! Negalima pratintis prie svaigalų! Čia dar nuo tų… atskridėlių… Lyg ir kontribucija. Štai šituo ir imam…

Jis užsivertė pirmiau sugriebtą butelį ir, gurkštelėjęs gerą gurkšnį, patenkintas atsikrenkštė.

– Geras vis tik daiktas… su adrenalinu. Tonizuoja! Ir sveikatai į naudą…

Įsižeidęs anūkas įjungė televizorių, ir žvalus diktoriaus balsas pranešė :

– O dabar – laida „Tiems, kas nemiega amžinu miegu…”

Senelis įsitaisė krėsle, sumažino garsą ir atplėšė laišką, parašytą netvirtu vaikišku braižu ir prasidedantį žodžiais :

„Brangus seneli Nikodimai! Rašo tau mergaitė Varia iš tavo gimtojo Kukuičikovo kaimo. Aš noriu būti tokia, kaip tu, ir, kai užaugsiu didelė…”

vertė G. K. Ivanickas