| |

Apsidirbę piliečiai giliamintiškai vaikšto po globalinę erdvę

Veltui bandytum griežtai nustatyti filmo „Niekieno žemė” nacionalinę priklausomybę. Jo titruose – italų, prancūzų, slovėnų, belgų, anglų kino studijos. Bet juk kūrinys ir vadinasi „Niekieno žemė”. Niekieno, vadinasi, visų. Kaip tik šiuo globaliniu aspektu naujasis filmas ryškiai skiriasi nuo kitų žymiųjų juostų, liečiančių Balkanų klausimą, – nuo siurrealistinio E.Kusturicos „Pogrindžio”, kuris šiaip ar taip negalėjo gimti kokiame nors kitame žemės pakraštyje. Nuo Gorano Paskaljevičiaus „Parako statinės”, jau pavadinimu gan tiesokai išreiškiančios autoriaus požiūrį į regioną. Jaunas bosnių kilmės režisierius Danis Tanovičius sukūrė pirmą didelį filmą, todėl pernai Kanų festivalyje atrodė – štai tikrasis pretendentas į „Aukso kamerą”, skiriamą debiutantams. Bet „Niekieno žemė” staiga buvo pagerbta net rimtesniu prizu – už scenarijų. Na, o paskui pasipylė: ir „Auksinis gaublys”, ir net „Oskaras” už geriausią užsienio filmą, nors, inertiškai mąstant, jis turbūt turėjo atitekti „Amelijai iš Monmartro”. Skirtingai nei minėtos Balkanų juostos, negalinčios apsieiti be nuorodų į etnosą, „Niekieno žemė” aktuali visiems. Du pagrindiniai herojai, 1993 metų karinio konflikto dalyviai, bosnis Čikis (Brauko Djuričius) ir serbas Ninas (Renė Bitorajačas), susitiko neutraliosios zonos tranšėjoje, tačiau jeigu Čikį pavadintum serbu, o Niną – bosniu, visiškai niekas nepasikeistų. Abiem į vietinę politiką nusispjauti. Jos niuansų nė nemano analizuoti ir kūrėjas.

| |

Kino gastronominis šedevras kiekvienam siūlo po kąsnelį

Pastaruoju metu po truputį kyla lengvo, spalvingo, pramoginio ir savaip prasmingo kinemtografo mados banga. Visa tai prasidėjo nuo švedo Lasse Hallströmo tarptautinio „Šokolado”, kurio veiksmas simptomiškai rutuliojasi Prancūzijos periferijose. Mat ptancūzai nuo neatmenamų laikų – būtent to lengvojo, bet ne vulgaraus, beprasmio, o galantiško ir pašaipaus meno puoselėtojai. Natūralu, jog kiti filmai – jau „grynai” prancūziški. Ir populiarumo vis neprarandanti J.Jeunet „Amelija iš Monmartro”. Ir visai naujas jaunojo Francois Ozono kriminalinis vodevilis „8 moterys”, kurios dabar atėjo – tikėsimės, ilgam – ir į Lietuvos ekranus. Juosta pastatyta pagal bulvarinio dramaturgo Robert’o Thomas pjesę. Ta proga pravartu pažymėti, jog terminas „bulvarinis” Prancūzijoje visiškai neturi niekinamojo atspalvio, kuriuo paprastai jį apdovanoja kitur. „Didieji bulvarai” – taip vadinosi lyriška Yves’o Montand’o dainelė, o vienos klasikinių Marcelio Carne „Galiorkos vaikų” dalies pavadinime „Nusikaltimų bulvaras” aidėjo keistas prieraišumas ir net pasididžiavimas. Aštuonių moterų vila stovi atokiai, tarp sniegynų, vienai herojų net primenančių kažkur girdėtą žodį „Sibiras”. Bet bulvarinis – geriausia to žodžio prasme – teatras, kinas, net bulvarinė „chanson”, absoliučiai nelauktai pagyvinanti ir šiaip margą vaizdą, čia klesti kaip tos pradinių kadrų nuodingai žavios orchidėjos.

|

„Skalvijos“ kino centre pristatyta Giedrės Beinoriūtės filmų programa

„Skalvijos“ kino centre gegužės 11 – 16 d. bus pristatyta kino režisierės Giedrės Beinoriūtės filmų programa. Nors autorę būtų galima priskirti jaunajai kūrėjų kartai, tačiau filmus ji nuosekliai kuria jau dešimtmetį. G. Beinoriūtės filmografijoje jau šeši filmai. Pirmasis jos filmas „Mano vienišos draugės“ (13 d. 18 val.) sukurtas dar studijų metais. Tai ironiškai graudus dokumentine maniera nufilmuotas pasakojimas apie penkių vienišų draugių kasdienybę. Jau režisūriniame debiute atsiskleidžia G. Beinoriūtės psichologinės įžvalgos, mokėjimas parinkti aktorius, dirbti su jais. Mažai kam matytas vaidybinis filmas „Mama, tėtė, brolis, sesė“ (13 d. 18 val.) iš visų filmų išsiskiria dramatiška nuotaika. Tai intymi vienos šeimos drama, kelianti žmonių susvetimėjimo klausimus. Filme vaidmenis sukūrė garsūs Lietuvos aktoriai Jūratė Onaitytė, Vytautas Petkevičius. Bene labiausiai G. Beinoriūtę išgarsinęs filmas „Troleibusų miestas“ (11 d. 18.30, 14 d. 18.50) rodytas ne viename tarptautiniame kino festivalyje, o 2003 m. apdovanotas festivalio „III International Audiovisual Festival Baku“ (Azerbaidžanas) prizu. Tai dokumentinis filmas, kuris atskleidžia ne tik Vilniaus visuomeninio transporto kontrolierių ir zuikių santykius, bet kalba ir apie mūsų pačių kasdienybę, neišsipildžiusias svajones ir norą gyventi geriau. Vaidybiniame filme „Egzistencija“ (15 d. 18.20) režisierei vėl pavyksta suderinti valiūkiškumą su liūdesiu.

| |

„Lietuva” kviečia: ne griauti, o kurti Europos kultūros sostinę

Žodį „kultūra” pradėta naudoti kaip figos lapelį, siekiant pridengti griovimą. Veiksmai, nukreipti prieš kultūrą, yra dangstomi Europos kultūros sostinės vardu. Praėjusią savaitę išgirdome, kad, norint geriau pasiruošti 2009-iesiems, reikia nugriauti paskutinį sostinės senamiestyje „Lietuvos” kino teatrą. Šią savaitę Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas gali pritarti ne tik vietiniais, bet ir tarptautiniais skandalais apaugusiam „Ermitažo/Guggenheimo” projektui. Tai atvertų kelią nugriauti kultūros vertybe paskelbtus Koncertų ir sporto rūmus, o Vilniaus senamiesčio ir pilių teritorijos apsaugos zonoje sudaiginti agresyvų urbanistinį svetimkūnį, „papuoštą” dangoraižiais. Šį naikinimą taip pat bandoma pateisinti programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″. Įgyvendinus tokius planus, būtų suduotas dar vienas smūgis kultūriniam sostinės veidui ir tarptautinėms 2009-ųjų ambicijoms. Europos kultūros sostinės projektą ir taip kankina rimtos problemos. Iki šiol jis labiausiai garsėja VšĮ steigimo ir administravimo peripetijomis, į kurias įklimpusios Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė nesugebėjo laiku parengti programos. Apie gresiančią katastrofą viešai kalba ir šio įvykio organizatoriai, projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ rengėjai. Be kitų bėdų, jie ypač pabrėžia kultūros renginiams tinkamų erdvių trūkumą: „nekokie reikalai su infrastruktūra”, „gali būti nebaigta Nacionalinė galerija ir Menų spaustuvė”, „gali būti katastrofiška situacija”.

|

Vilniuje – Lenkų kino savaitė

Penktadienį Vilniuje prasidės septintoji Lenkų kino savaitė. Joje – naujausi lenkų filmai bei lenkų kino klasikos programa, praneša LTV „Panorama”. Lenkų kino savaitę pradės Jano Jakobo Kolskio filmas „Jazminum”, apdovanotas Lenkijos kino akademijos apdovanojimais. Į pristatymą susitikti su žiūrovais atvyks ir aktorė Gražyna Kolska, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį.
Pasak organizatorių, lenkų kino savaitė užpildo spragą, pristato rytų Europos filmus, nerodytus kituose kino festivaliuose Lietuvoje. „Šiais metais jau septintą kartą rodysim pačius geriausius lenkiškus filmus. Galime pasakyti, kad yra dvi pagrindinės grupės: naujieji filmai iš Gdynės, laimėję ar gavę prizus, ir filmai, padaryti anksčiau”, – sako Marijušas Gaštolas, Lenkų instituto direktorius. Programoje galima išvysti ir kine debiutuojančio žinomo režisieriaus Andžejaus Žulavskio sūnaus Chavery Žulavskio filmą „Chaosas”, Gdynės kino festivalyje apdovanotą už geriausią debiutą. Iš viso bus parodytos šešios filmų premjeros, trys filmai istorine tematika ir keturi lenkų kino klasiko Vojcecho Ježio Haso filmai. „Ta keturių filmų retrospektyva yra labai laiku, nes dažniausiai šiuolaikinis kinas gręžiasi į klasikinę literatūrą, o čia prieš 20, 30 metų sukurti filmai, kurie puikiai perteikia dvasią, ko ir trūksta šiuolaikinėse ekranizacijose”, – teigia kino kritikė Živilė Pupinytė.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas”- visai kitoks A. Puipa

Žiniasklaidai pristatytas naujausias lietuviškas vaidybinis filmas „Nuodėmės užkalbėjimas”, J. Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” motyvais. Dviejų kūrėjų skirtingos patirties išraiškos sintezė. Rašytoja Jurga prisipažįsta filmavimo aikštelėje stebėjusi jau gerokai primirštus pagrindinės herojės Vikos išgyvenimus, o A.Puipa prisipažįsta tik atrandantis moterišką temą lietuviškame kine. Į ją, kaip į neliestą žemę, jis įžengia su neslepiamu smalsumu, juntamai palydimas ir palaikomas puikių moterų – filmo prodiuserės Uljanos Kim, antrosios režisierės Janinos Lapinskaitės, „įkvėpėjos” J. Ivanauskaitės bei dviejų unikalių aktorių Rasos Samuolytės ir Nelės Savičenko. Taigi, J. Ivanauskaitė ilgą savo kūrybos laikotarpį lydėjusią gaivališko moteriškumo temą kaip draugišką palikimą atiduoda patyrusiam režisieriui į rankas. A. Puipa, kino kritikų giriamas už sugebėjimą prisitaikyti ir kurti tai, ką nori – dar kartą sąžiningai prikausto dėmesį savo asmeniniais atradimais išplėtotais ekrane. Švelnaus žvilgsnio ir lengvos ironijos persmelktame filme daug emocinės istorijos, kuri nejučia priverčia juostą žiūrėti su gilia asmenine pajauta. Na, o filmo vaizdų estetiškumas ir tapybiškumas dovanoja skonėjimosi malonumą. „Mačiusieji filmą (daugiausia kolegos) vienu balsu kartoja, kad tai – visai kitoks Puipa. Galbūt šiuo filmu prasidės kitas mano, kaip kūrėjo etapas, kuriame dominuos kamerinės istorijos”, – teigia režisierius.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas” įtraukia ir verčia išgyventi

Penktadienį Lietuvos kino teatruose imto rodyti „Nuodėmės užkalbėjimo” kūrėjai pasakoja apie susitikimus su Jurga Ivanauskaite, erotinių scenų filmavimą ir įkūnytus herojus. Juosta yra apie dvi moteris: skirtingo amžiaus, socialinės padėties, charakterio. Kartu jos – ir labai panašios, rašoma „Kauno dienoje”. Dienraščiui filmo režisierius A. Puipa atskleidžia, kokiomis sąlygomis buvo filmuojamos erotinės scenos. Išskirtinis juostos bruožas – erotika, iki šiol nebūdinga lietuviškam kinui. Meilės scenos – vienos svarbiausių filme, tačiau ne stipriausia filmo vieta. Kritikai sutaria, kad „Nuodėmės užkalbėjimas” išsiskiria stipriu scenarijumi: netikėtais dialogais ir nebanaliais posakiais. Pagrindinė filmo herojė Vika (aktorė Rasa Samuolytė) apsėsta meilės patraukliam kunigui (aktorius Aleksas Kazanavičius). Nuodėmingas nuotykis kaitina aistrą tol, kol Dievui įžadus davęs meilužis atstumia jauną moterį. Viką užvaldo skausmas ir kerštas. Blaškydamasi nuo intymių santykių su valkatom iki savianalizės seansų psichoterapeutės kabinete, Vika karštligiškai bando surasti būdą sau padėti. Ji net nenutuokia, kad tuo pačiu metu tais pačiais pragaro ratais jau žygiuoja ir jos gydytoja. Daugiau pasakyti apie siužetą reikštų papasakoti viską. Norintiesiems sužinoti juostos atomazgą, geriau pažiūrėti filmą. Ar verta? Po premjerinio seanso žiūrovai plojo, o jo metu retas žvilgčiojo į laikrodį.

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti
|

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti

Lietuvos kino teatruose pagaliau sulaukėme svarbiausios 2007-ųjų premjeros. Rekordines pajamas surinkusio lietuviško filmo „Dievų miško” režisierius Algimantas Puipa atidavė žiūrovų teismui naujausią kūrinį, kurį norisi pavadinti amžinąjį gyvenimą jau pradėjusios Jurgos Ivanauskaitės gulbės giesme. Net trys šviesios atminties rašytojos romanai „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” atgijo niūrioje ir liūdnoje dramoje „Nuodėmės užkalbėjimas”, kuri repertuare pasirodė ne pačiu tinkamiausiu metu. Galbūt prodiuseriams kartu su platintojais vertėjo neskubėti, leisti aprimti nereikalingoms aistroms ir nukelti komercinį filmo rodymą šiek tiek vėlesnei datai, nes jau dabar pikti liežuviai juos kaltina mėginimu pasipelnyti iš plačiai aprašytos mirties. Juk niekas nepaneigs, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis neišvengiamai turės didžiulės įtakos „Nuodėmės užkalbėjimo” lankomumui. Būtent rašytojos vardas labiausiai akcentuojamas subtilioje reklaminėje medžiagoje, kurioje režisierius Algimantas Puipa, operatorius Algimantas Mikutėnas ir aktorių komanda tarsi atsidūrė antrame plane. Įvertinus filmą supančią situaciją galima prognozuoti, kad jau per pirmąjį savaitgalį „Nuodėmės užkalbėjimo” kasą papildys apie 120-150 tūkst. Lt, o galutiniam rezultatui įtakos turės žiūrovų skleidžiami atsiliepimai. Po solidžiais plojimais pasibaigusio premjeros seanso dauguma įvertinimų buvo palankūs ir teigiami, nors netrūko ir iš esmės priešingų nuomonių.

„Nuodėmės Užkalbėjimas“
|

„Nuodėmės Užkalbėjimas“

Jauna žurnalistė Vika (Rasa Samuolytė) lankosi pas psichoanalitikę Ritą (Nelė Savičenko), siekdama išsivaduoti nuo ją kankinančios aistros kunigui Pauliui (Aleksas Kazanavičius). Su kunigu ji susipažįsta psichiatrijos ligoninėje, lankydama savo vyra Go (Kostas Smoriginas) ir jau nuo pirmos jų susitikimo dienos Vika aiškiai pajunta saldų nuodėmės skonį, „žinojau, kad tai įvyks… Tai jau buvo įvykę, beliko lieptu pereiti į kitą krantą, kurį aiškiai mačiau..” Ritai gyvenimas taip pat pateikia siurprizą – vyras prisipažįsta paliekantis ją dėl kitos moters, kiek vėliau ją palieka ir dukra. Klausydamasi Vikos išpažinčių, bandydama analizuoti jos poelgius, Rita nejučia pradeda atkartoti Vikos istoriją. Ji pradeda romaną su patalogu Leo (Remigijus Sabulis). Savo poelgiams pateisinti, šiuos santykius įvardija kaip eksperimentą, mat ji turi pajusti tai, ką jaučia žeminamos moterys, ateinančios pas ją pokalbio ir patarimo. Tačiau kuo toliau tuo labiau suvokia – visą gyvenimą save apgaudinėjusi. Noras būti geresniais, nei esame, verčia mus meluoti sau patiems, „nebūtina gi susižeisti, kad galėtum padėt susižeidusiam”, skaudžią tiesą Ritai pasako Vika, ir tai leidžia suprasti, jog moterys tarsi pasikeičia vietomis, tampa visiškai nebeaišku, kas yra ligonis, o kas – jo guodėjas.
„Man nereikia, kad tu mane gydytum. Man reikia žmogaus, kad suprastų, pateisintų arba pasmerktų. Man reikia draugės…” Vyrų personažai šiame filme, padeda atskleisti painią moters psichologiją.

| |

“Lietuva”: teisė griauti ir teisė gintis

Praėjusią savaitę žlugo Vilniaus valdžios bandymas buldozeriais užbaigti “Lietuvos” bylą ir palaidoti nepatogius klausimus, į kuriuos atsakymus gali duoti tik teisėsauga. Žiniasklaidos dėmesys ir judėjimo “už Lietuvą be kabučių” veiksmai neleido tyliai ir greitai patvirtinti detaliojo plano, kuriame numatyta nugriauti “Lietuvą”, sunaikinti viešąją erdvę ir jos vietoje pastatyti gyvenamąjį komercinį kompleksą. Miesto tarybos Plėtros komitetas buvo raštu perspėtas, kad rizikuoja įteisinti galimai nelegalius UAB “Rojaus apartamentai” veiksmus valstybinės žemės sklype, nes kyla rimtų abejonių, ar ši bendrovė teisėtai naudojasi nuomos sutartimi ir vykdo detalųjį planavimą. Keturi judėjimo “už Lietuvą be kabučių” nariai kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti detalųjį planą patvirtinusios Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus. “Lietuvos” griovimo mašina buvo pristabdyta. Tačiau trumpam. Buldozerių urzgimas prie paskutinio kino teatro sostinės senamiestyje vėl stiprėja. Šį kartą drąsos jam įkvėpė savaitgalį pasirodžiusios žinios apie Vyriausybės Peticijų komisijos sprendimą. Judėjimas “už Lietuvą be kabučių” apie jį neturi jokios oficialios informacijos – ją žadėta pateikti tik savaitės viduryje. Kol kas iš žiniasklaidos pranešimų aišku tik tiek, kad Vyriausybė atsisakė suteikti “Lietuvai” nacionalinį statusą, nes šis reikalavimas, jos manymu, neturi teisinio pagrindo. Išsamesnė šios išvados motyvacija dar nėra pateikta.