Kartais imi ir iš savo vaikystės ištrauki kokį nuoskaudos trupinėlį: „Mama visada sakė, kad iš manęs nieko gera nebus: „Lėta, nedaili, nesukta…”, teta pritardavo: ir plaukeliai rausvi, ir kojelės šleivos”. Net tėvas supykęs rėždavo: „Kvaila per visą pilvą!” O kitą dieną, žiūrėk, džiaugiasi manimi ir saulute vadina…” Kaip yra iš tikrųjų? Ar tėvai vertindami mažą žmogelį gali nulemti jo ateitį? Apie tai kalbamės su psichologu Olegu Lapinu. Dažniau giriate ar peikiate savo vaiką? Greičiausiai peikiate, tikėdamiesi, kad iš blogybių mokomės. Gali būti, kad savo plaštaką uždeda ir mūsų, lietuvaičių, perdėtas kuklumas: „Nelabai gražus tas mano vaikelis. O ir protelio ne daugiau nei kiti turi…” Ar tokiu vertinimu tėvai gali užprogramuoti vaiko nesėkmes? Psichologai apie tai iki šiol ginčijasi. Vieni teigia, kad kai kurie žodžiai užprogramuoja žmogaus vaikystę ir vėliau lemia jo gyvenimą. Skaudūs žodžiai lieka pasąmonėje. Kiti psichologai įsitikinę, kad kiekvieną kandžią frazę vaikas gali atmesti. Pavyzdžiui, Petriukui patiekiate jo nemėgstamą avižinę košę. Vaikas jos lyg ir nuryja, tačiau nubėgęs už kampo gali išspjauti. Net jei šaukštais grūsite į burną, jis gali su liežuviu išstumti. Todėl neteisinga manyti, kad mažiukas – tarsi tuščias konteineris, kurį tėvai užpildo vertinimais. Psichologas teigia, kad kiekvienas žmogus turi savitą filtrą. Todėl viską, ką sakote, galima atmesti.