Gruodžio 26 d. Rusų dramos teatre Vilniuje bus rodomas A|CH teatro spektaklis “Tango in fa”.  Tai bus 100 – asis spektaklis. Nuo pat jo atsiradimo pradžios spektaklyje šoka ir pati choreografė Anželika Cholina.

Su choreografe Anželika Cholina kalbėjosi Ingrida Bačelytė

Kaip transformavosi šis spektaklis per dešimtmetį?

Tango in fa atsirado kaip trumpa 20 min. miniatūra, kurią 2000m. pristatėm Londono “Millennium Dome” centre. Pirmajame sąstate šoko 3 poros: aktorius Darius Gumauskas, Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas, mano draugas Dovydas Togonidzė, balerina Živile Baikštytė, šiuolaikinio šokio šokėja Indrė Pačėsaitė ir aš. Po didelio pasisekimo Londone kilo idėja išplėsti šią temą ir sukurti pilną spektaklį. Tuo metu neturėjau galimybės dirbti su baleto artistais, o kurti norėjau, todėl mokiau šokti aktorius. Pirmieji šokantys aktoriai atsirado „Moterų dainose”. Man patiko su jais dirbti, buvo įdomus periodas, aš ambicingai norėjau įrodyti, kad galiu išmokyti puikiai šokti ir artistus „be mokyklos”. Taip spektaklyje atsirado aktoriai Dainius Kazlauskas, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, dailininkas performancistas Dainius Liškevičius bei mano studentas Andrius Katinas. Šis sąstatas šoko „Tango in fa” premjeroje Lietuvos nacionalinio  operos ir baleto teatro scenoje. Iki šiol negaliu suprasti, iš kur mes turėjome tiek drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tada mes gyvenome vienas kitu ir šokiu (šypsosi). Nuo šios premjeros prasidėjo ir A|CH teatro, kaip atskiros struktūros, veikla. Vėliau ėmė dubliuotis teatrų repertuarai, aktoriai buvo priversti rinktis, kokiuose spektakliuose dalyvauti. Tada po truputį pradėjau įvedinėti savo studentus, baleto artistus, kurie šiandien sudaro ne tik „Tango in fa” pagrindą, bet yra ir teatro branduolys – pagrindiniai A|CH teatro solistai. Būtent šis spektaklis išgyveno labai spalvingus periodus, mes daug gastroliavome po pasaulį, keitėsi artistai, jame šoko net dainininkas Mantas Jankavičius, kuris savo atsiradimu spektaklyje privertė mano artistus labai pasitempti (šypsosi). Šokusiųjų mano tango buvo net 27! Aš vienintelė šoku nuo pat pradžių iki šiol.

Daugumai žiūrovų gali atrodyti, kad tai graži choreografija, puiki muzika,     nuostabus šokis, bet nedaug kas žino, kad jūs pastatėte šį spektaklį remdamasi savo bei artistų tikrais išgyvenimais?

Statydama spektaklį ar įvesdama naują artistą, mėgdavau sukurti jo liniją artimą jo esamam gyvenimui ar praeičiai. Kuo labiau artistui suprantama, apie ką jis šoka, tuo lengviau ir įdomiau jam perteikti tikras, asmeniškas emocijas. Tai spektakliui suteikia gyvybės ir aštrumo. Iš to, apie ką mes šokame, galima lengvai nuspėti, kaip mes gyvenome. Dėl šio mano pomėgio gimė genialios scenos, kurios buvo pastatytos konkretiems artistams. Tango reikalauja žmogiškos patirties, o mes buvome labai jauni, todel tikslu buvo iš mano pusės statyti remiantis tuo metu išgyvenamais jausmais. Artistai  šokdavo taip, kad šiurpas bėgdavo. Tokio paveikumo, pavyzdžiui, buvo Dariaus Gumausko ir Živilės Baikštytės duetas. Beje, šiandien niekas negali sušokti taip, kaip jie šoko, nes tai nepakartojama. Artistai atėję atnešė savo spalvas spektakliui, o  išeidami, deja, išsinešė ir savo nuostabiai sukurtus vaidmenis. Šiuo metu jau kurį laiką sąstatas nesikeičia, jame šoka Martynas Rimeikis, Eligijus Butkus, Andrius Žužžalkinas, kurie ir  A|CH teatre, ir LNOBT jau sukūrė eilę įsimintinų vaidmenų. Taip pat čia šoka artistai, žinomi iš kitų mano spektaklių, tai mano Otelas – Nerijus Tauskus, mano Carmen – Giedrė Zaščižinskaitė, jaunosios balerinos, Džuljeta – Margarita Makejeva, Adela – Agnė Ramoškaitė.  Šis spektaklis labai brangus mums visiems, šokusiems ir šokantiems, nes jis yra apie aktualią mums temą, apie artisto gyvenimą. Pagrindinis spektaklio akcentas – aktorių gyvenimas scenoje ir užkulisiuose, jausmų sumaištys, atsiradusios iš to, kad jie kasdien arti vienas kito, šokantys kitiems apie jausmus.

Kaip jaučiatės pati, šokdama jau 100-ajame spektaklyje?

Puikiai… Dalyvavimas šiame spektaklyje mane nuolat verčia būti geroje formoje (šypsosi). „Tango in fa” padovanojo man gyvenimą scenoje. Šokdama tarsi priartėjau prie artisto profesijos, dar geriau ją supratau iš vidaus. Tai labai svarbu dirbant su šokėjais.

Kiek galvojate dar šokti?

Mano laikas scenoje susijęs su raudonu lūpdažiu. Kažkada ant grimo staliuko atsirado labai gražios raudonos spalvos lūpų dažas. Visos norėjome būtent juo pasidažyti per „Tango in fa”. Ir aš kažkada pajuokavau, kad išeisiu iš spektaklio tada, kai baigsis tas lūpdažis. Šiandien jo liko dar keli milimetrai. O paskui reikės žodžio laikytis…(šypsosi)

Dabar pasaulyje populiaru šokti tango, atvažiuoja gastroliuojančios  trupės. Kuo skiriasi jūsų tango nuo visų kitų?

Jie šoka argentinietišką tango, o mes per tango pasakojame savo gyvenimą. Tai Anželikos Cholinos tango, ar net tango baletas. Statant šį spektaklį man patiko išradinėti naujus judesius, o ne atkartoti argentinietišką tango, tad spektaklyje vyrauja netipiniai, transformuoti judesiai. Aš juk nemėgstu nieko nereiškiančių šokių.

Netipinė ir spektaklio muzika?

Muzikinį spektaklio pagrindą sudaro garsaus smuikininko Gidono Kremerio interpretuoti Astoro Piazzollos kūriniai, kuriuos atliko Kremerata Baltica.

Spektaklį nuolat prižiūrite, ne tik tobulinate choreografiją, bet keičiate ir vizualinę pusę?

Neseniai atnaujinome kostiumus, vyrai pasipuošė elegantiškomis juodomis eilutėmis, o moterys – prabangiomis J. Statkevičiaus suknelėmis.

Šį spektaklį rodysite švenčių metu…

Artisto profesijos dalis dovanoti džiaugsmą žiūrovui. Švenčių laikotarpiu ypač malonu šokti gerame spektaklyje, kuris yra šventė ir artistui.

P.S. „Tango in fa” taip pat bus rodomas Gruodžio 31 d. Panevėžio Bendruomenių rūmuose

Views All Time
Views All Time
2539
Views Today
Views Today
3
0 0