Nacionaliniai gėrimo ypatumai

Na, už draugystę!

Svarbiausia, kalbant apie alkoholį, – ne kokybė ir ne kaina. Ir netgi ne kiekis, nors kažkam ši mintis gali pasirodyti šventvagiška. Svarbiausia – kompanija.

Kai geri namuose, Lietuvoje, viskas aišku. Andrius po 400 gramų išsyk užmiega, Vytas pradeda veltis į ginčus, o Stasį patraukia prie moterų.

Tačiau, kilnodamas taurelę su užsieniečiais, visada gali tikėtis siurprizų. Apie tai – ir šios publikacijos mintys. Daryti apibendrinimų nereikėtų, nors vieną išvadą vis dėlto surizikuočiau pateikti: istorikams ne pro šalį būtų pamąstyti apie naują metodologiją. Užuot metų metus tyrinėję kokios nors tautos istoriją, kultūrą ir kalbą, eitų trumpesniu keliu: „pasigautų” kokį nors užsienietį ir su juo išgertų.

Lenkai: „Į sveikatą!”

Su lenkais gerti malonu. Beje, ne vien su vyrais, bet ir su moterimis. Geria jos nė kiek ne mažiau nei jų tėvynainiai, bet vis tiek sugeba išsaugoti savo moterišką žavesį ir gracingumą.

Yra vienas didelis „bet”. Neduok Dieve, pokalbis pakryps istorijos pusėn. Visą likusį laiką jums teks kalbėti apie 1939-uosius, Katynę, Sibirą ir kitas ne mažiau jaudinančias temas. Ir tada lieka tikėtis, kad iš mūsų – lietuvių – pusės neatsiras istorijos mėgėjo, kuris visus savo argumentus pradės žodžiais: „Kai mano senelis 1920-aisiais kovojo Vilniaus krašte prieš lenkus…”

Jeigu vis dėlto taip įvyko ir pokalbis įsižiebė, istorija nesusirūpinusiems sugėrovams teks tyliai sėdėti ir stebėtis, kaip lenkų keiksmažodžiai panašūs į rusų.

Ir net jei po viso to koks nors lietuvaitis atsidurs su lenke vienoje lovoje, vis tiek esama tikimybės, jog pačiu atsakingiausiu momentu ji sugrįš prie Jogailos valdymo laikų.

Suomiai: „Terviseks!”

Sunkiausia gerti su suomiais. Su jais apskritai neįmanoma rasti bendros kalbos. Ir esmė ne ta, kad, pasiekus tam tikrą stadiją, galima klausytis suomių kalbos ir viską suprasti, o ta, kad blaivūs jie apskritai tyli. Štai pradedi kartu gerti, o suomis vis tyli ir tyli. Po n–tosios taurelės pagaliau pradeda kalbėti (aišku, suomiškai). Tačiau bet kuris normalus žmogus tuo metu kalbėti jau nebegali. Mat greičiausiai guli kur nors po stalu.

Už tai įdomu gerti su estais. Jie, žinoma, laikomi jaunesniaisiais broliais šioje ugrų-finų šeimoje, bet šiaip ar taip… Pavyzdžiui, visada esama vilties išgirsti, kaip estai su savo nepakartojamu akcentu dainuoja… „Pamaskvio vakarus”. Taip, taip, jie kažkodėl išgėrę linkę dainuoti rusiškai. O vienąsyk teko stebėti sceną, panašią į siurrealistinį filmą. Estas, toks girtas, kad jau galėjo gyvai bendrauti rusiškai, pasakojo anekdotą apie gruziną. To, kaip jis bandė pavaizduoti pastarojo akcentą, susipynusį su estišku, niekada nebus galima nei pakartoti, nei imituoti.

Vengrai: „Egisšegere!”

Ir dar vieni ugrų-finų kalbų grupės atstovai – vengrai, į savo „kalbinius” brolius žvelgiantys su lengva ironija. „Kažkada seniai jie išėjo į pelkes šiaurėje, o mes patraukėme į patį Europos centrą, su visais kovojome ir išgyvenome”, – tai vidutinio vengro logika, kai jis pradeda kalbėti apie suomius arba estus. Išgyventi tai išgyveno. Bet gerti su vengrais nuo to nė kiek ne geriau.

Jie nekalba nei rusiškai, nei angliškai, nei prancūziškai. Bet su jais, kaip su buvusio socialistinio lagerio atstovais, vis tiek galima rasti bendrą kalbą. Vienąsyk man teko matyti, kaip vengrai gėrė degtinę su alumi, o užsigėrė vynu. Puikus derinys! Tokį skanėstą siūlė ir man. Jie niekaip negalėjo atsistebėti, kuo gi jis man neįtinka. Kai, nepajėgdamas jokia žinoma kalba paaiškinti, kodėl nenoriu, galutinai netekau kantrybės, vis dėlto išgėriau. Kompanija supratingai paplojo per petį: vyras! Ryte į tą vyrą, t.y. mane, buvo gaila žiūrėti, o vengrai jautėsi žvalūs kaip agurkėliai.

Skandinavai: „Skol!”

Danus, norvegus ir švedus galima vadinti pačiais raštingiausiais Vakarų Europos atstovais. Jie žino, kad kažkur netoliese yra Balticum. O tos Balticum viduje yra Estland, Letland ir Litauen – trys valstybės. Todėl, patekus už vieno stalo su skandinavais, visos kalbos sutelpa į klausimus: „O kaip pas jus gyvenama?” ir „Ar labai skiriasi gyvenimas Danijoje nuo gyvenimo Lietuvoje?” Jau labai jie smalsūs. Pirmus kelis kartus išdidžiai vaidini liaudies diplomatą. Bet vėliau tai įkyri iki gyvo kaulo. Kombinaciją iš daugybės alaus ir trumpo liaudies ūkio žinyno galima pakeisti ir kuo nors kitu…

Kinai: „Gan bej!”

Kinai – štai puiki geros užstalės kompanija. Jie be perstojo tave tapšnoja per petį, šypsosi ir visokeriopai demonstruoja savo palankumą „juokingam baltam žmogui”, kuris nieko neišmano šiame gyvenime. O baltasis tuo tarpu stebi, kaip fantastiškai greitai šie prisisiurbia. Kinijoje 0,7 litro alaus butelis penkių žmonių kompanijai – iš kojų verčianti dozė! Alus, beje, neskanus – vandeninga substancija, kuria pekiniečiai ir šanchajiečiai labai didžiuojasi. Išgėrę 200 gramų šio gėrimo, kinai pradeda dainuoti dainas ir diriguoti sau rankomis. O jau visai įsilinksminę, pereina prie sojos degtinės arba žymiosios „U lan e” („Penki grūdai”). Kvepia šis gėrimėlis kaip vietnamietiškas balzamas nuo slogos. Ir skonis panašus. Bet kinams patinka. Sulig kiekvienu pakeltu puodeliu (taurelių čia nėra) jie įdėmiai pažvelgia į akis pašnekovui ir ištaria „Gan bej!” („iki dugno”). Tai dar ne tostas – tik preliudija. Tikrųjų tekstai patvirtinti partijos iki paskutinio kablelio: „Į Didžiojo vado sveikatą” ir pan.

O vienąsyk teko gerti su mongolu. Beje, degtinę gėrėme taip pat mongolišką, pavadintą „Čingischanu”. Iš ko ją daro, geriau negalvoti, įtariu, kad iš kupranugarių mėšlo. Tačiau ne čia esmė. Mongolai turi keistą ir nesuprantamą paprotį: prieš gerdami pirmą taurelę, įmerkia į ją rodomąjį pirštą ir degtine pasitepa kaktą. Mes taip ir nesupratome, kam jis taip daro, o jis negalėjo mums paaiškinti. Tik pasakė: „Taip reikia”.

Bet gėrė mongolas daug. Kartais linksmino mus rusiškais anekdotais apie čiukčius. Kartais mes jį linksminome bandydami ištarti pirmojo mongolų astronauto vardą – Žugderdemidijnas Gurragčas. Susitarėme: kuris pirmas neištars, tas bėgs vėl atnešti degtinės. O kartais mongolas supykdavo, ir jo akyse pasirodydavo keistas blizgesys, primenantis, jog su mumis už stalo – Čingischano palikuonis.

Arabai: „Muchamad–rasuloloch!”

Sunkoka gerti su arabais. Nors ir manoma, jog jie visiškai negeria, taip nėra. Paprastai pripila stiklinę iki viršaus ir sako ilgiausią tostą. Jo ritmas toks panašus į maldą ir taip dažnai ištariami žodžiai „Muchammad” (Mahometas) ir „rasuloloch” (didysis alachas), kad įtariu: jie kiekvienąsyk iš naujo aiškinasi Dievui, kodėl vėl pažeidžia koraną, po to gurkšteli mažytį gurkšnelį ir suteikia žodį kitam oratoriui. Stiklinė išgeriama tik į daugiavalandinės puotos pabaigą. Tuo metu visi arabai jau būna mirtinai girti. Tik įsivaizduokite, kiek pastangų reikia „normaliam” žmogui, kad neišgertų visos porcijos iš karto.

Meksikiečiai: „Arriba!”

Meksikiečiai puotauti pradeda labai gražiai. Visi susėda aplink stalą, išrenka tamadą, kuris ir vadovauja procesui. „Arriba” („Į viršų”), – ištaria užstalės dalyviai choru, ir jų rankos su pilnomis taurėmis kyla į viršų. „Al centro” („Į centrą”), – skanduoja jie ir taurėmis susidaužia ties stalo viduriu. Komanda „Abacho” („Žemyn”) ragina visus nuleisti taures beveik iki grindų. „El entro”, – šaukia meksikiečiai, ir taurių turinys keliauja pagaliau į burną.

Ši ceremonija neįkyri jiems viso gėrimo metu. Tekilą jie vartoja (turbūt nežiūri holivudiškų pasakų) be druskos ir citrinos, praktiškai neužkanda ir nustoja gerti tik tada, kai visiškai prisigeria. Gaila, šio momento man nepavyko išvysti, kadangi „atsijungiau” anksčiau. Matyt, dėl druskos ir citrinos stokos.

Armėnai: „Ara, turi problemų?”

Apie tai, kaip gerti su kaukaziečiais (pavyzdžiui, armėnais), tiek rašyta, kad sunku pridurti ką nors nauja. Bet vis tiek norisi pasakyti keletą nostalgijos kupinų žodžių. Niekur ir iš niekieno lūpų daugiau neišgirsi žodžių: „Ara, tu turi problemų. Eikime ir tuoj pat papjaukime tavo priešus!” Gal tai ir necivilizuota, bet vis tiek labai malonu.

Kaukaziečiai nemėgsta, o gal ir nemoka bendrauti angliškai. „Kodėl nekalbi rusiškai? Nenoriu kalbėti angliškai. Geriau imkime ir išgerkime už mus visus, už buvusią Tarybų Sąjungą.”