Išskirtinė Klaipėdos kulinarija

Prieš karą Klaipėda visoje Europoje garsėjo savo restoranais su vasaros ir žiemos sodais, kurių įrengimo pasižiūrėti restoraninio verslo žmonės atvažiuodavo net iš kitų kraštų. Nemažiau visi būdavo sužavėti ir klaipėdietiška virtuve.

Klaipėdos mieste viešbučiai „Alte Gasthaus“, „Deutsches Haus“, „Hotel de Russie“ (vėliau „Baltisher Hof“, dar vėliau „Prie baltosios gulbės“, savininkas R Gudaitis), „Hotel zur Ostbah“ (savininkas H. Barštys), „Tel-Aviv“ garsėjo savo aukšto lygio restoranais.

Ypatingu rafinuotumu pasižymėjo Anglų ložės ir „Memfis“ ložės restoranai.

Vos spėdavo aptarnauti savo klientus Pauliaus Nėmano restoranas, „Sommer“ restoranas, „Central Cafe“, „Mokka Stuben“, „Konditerei und Cafe Hak“, daugybė mažų valgyklų, užkandinių, konditerinių, kavinių ir barų.

Smiltynėje prie jūros buvo garsus restoranas „Sandkrug“, taip pat Smiltynės Kurhauzas su restoranu ir kavine terasoje,  šalia ant kalvos buvo garsus ir klaipėdiečių gausiai lankomas restoranas „Alte Sandkrug“ (Senoji Smiltynė), nes nuo kalvos atsiverdavo puikūs Klaipėdos vaizdai…

Užsienio svečiai būdavo nustebinti ir 5 km ilgio promenadų takais (vien pavadinimas „Wieners Promenade“ – kas tuo metu turėjo dvigubą reikšmę: ir Vynerio (tako įkūrėjo) ir „Vienos pasivaikščiojimas“..), vedančiais į Girulius, į Tauralaukį su jaukiomis kavinėmis ir pavėsinėmis pakelyje.

Giruliuose ypatingai aukšta virtuve pasižymėjo viešbučio „Franz-Ostseebad“ ir Girulių Kurhauzo restoranai, o Tauralaukyje Aleksandro Japerto restoranas „Klein-Tauerlauken“, kuriame būdami tremtyje Klaipėdoje, kai Klaipėda tapo Prūsijos sostine (šio fakto kažkodėl nepastebėjo Lietuvos istorikai), mėgdavo puotauti Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas ir karalienė Luiza.

Klaipėdos restoranuose, be abejo, visus žavėdavo fantastiškai graži aplinka, bet nemažiau visi būdavo sužavėti ir klaipėdietiška virtuve.

Klaipėdos virtuvė vystėsi vokiečių, anglų, olandų, kuršių, lietuvininkų, (būrų, šišioniškių), žemaičių ir net prancūzų virtuvių įtakose, ir todėl per daugelį amžių susiformavo savaiminga, išskirtinė klaipėdietiška virtuvė su savo valgių gamybos technologija ir būdais, instrumentarijumi, išskirtiniu maisto produktų panaudojimu, skoninėmis, aromatinėmis ir konsistencinėmis savybėmis.

O į prie Melnragės (kuršiškai – melnais rags, lietuviškai – juodas ragas) švyturio esantį „Paplūdimio vilos“ („Strandvilla“) restoraną buvo net nutiesta tramvajaus linija, kad miestiečiai čia galėtų lengvai atvykti ir ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pasigrožėti jūra, įplaukiančiais ir išplaukiančiais iš Klaipėdos uosto laivais.

„Vadove po Memelį ir apylinkes“ 1905 metais rašoma: “Kelyje link švyturio, dešinėje pusėje svečių namai – restoranas „Pakrantės vila” (Restaurant „Strandvilla“). Sunku būtų rasti kitą tokią vietą, kurioje būtų persipynusios dvi priešingybės; galinga jūros jėga ir vidaus vandenų rami tėkmė“.

Buvo net specialus traukinukas (vadinamas siauruku), vykstantis tris kartus per dieną į Dovilus, klaipėdiečiai mėgdavo juo pasivažinėti, pasivaikščioti ir pasigrožėti Minijos gamtovaizdžiu, Paminijo pušynais, pasivaišinti Dovilų karčiamose, kurios buvo žinomos jau nuo 1771 m. Klaipėdiečiai vykdavo į Dovilų arklių ir galvijų turgus, rengiamus keturis kartus per metus. Doviluose buvo viešbutis, trys užeigos, 4 parduotuvės ir senoji Opermano kepykla, garsėjusi pyragų kepiniais.

Restoranas šalia Melnragės buvo ypatingai klaipėdiečių mėgiamas, – čia vietas būdavo galima gauti tik iš anksčiau užsisakius, – štai koks buvo anšlagas. Čia lankėsi Vokietijos ir Rusijos imperatoriai, jų svitos, iškilūs to meto žmonės, klaipėdiečiai ir jų svečiai.
Pažiūrėkite kiek žmonių prie jūros susirenka audrų, štormų metu pasigrožėti stichija, tačiau niekur negalima surasti pastogės, kad pabūti užuovėjoje, kad apsisaugoti nuo lietaus ar sniego. Paklauskite kokio nors tolėliau nuo Klaipėdos gyvenančio lietuvio ar kuris nors jų yra matęs, kaip sninga į jūrą, – tai yra nepakartojamas vaizdas, nepakartojamas reginys, kuriuo grožėtis jau šiandien sulėktų minios, jei, aišku, būtų kur, jei, aišku, nebūtų tų beprotiškai garsiai transliuojamų nuvalkiotų rusiškų „bumčikų“, kaip Palangos Basanavičiaus gatvės kičinėse smuklėse ir užeigose.
Būčiau neteisus, sakydamas, kad visuose be išimties pajūrio restoranuose ir kavinėse dirba klausą praradę ar apykurčiai darbuotojai. Tas „muzikinis“ triukšmas būdingas tik toms maitinimo įmonėms, kurių savininkai yra žemesnio nei vidurinis išsilavinimo su jų įsikalta nuostata, kad kiekvienas vyras lankytojas irgi yra toks pat kurčionka klumpis, o lankytoja moteris blizgučiais pasidabinusi kaimo gagrė… Toje pačioje Palangoje, kitose gatvelėse galima rasti malonių tylių vietų pasėdėti, pavakaroti…

Rimtos muzikos, gero džiazo, geros lengvosios muzikos poilsiautojai rastų Botanikos sode, Kurhauze ir Palangos estradoje.

Mane ypač stulbina ir tai, kad daugelyje pajūrio kavinių ir barų veikia televizoriai be garso, rodantys kokį nors meksikiečių serialą ar žinias ir tuo pačiu per muzikinių centrų garsiakalbius transliuojami visiems atsiėdę rusų popsai, – niekaip negaliu suprasti, – ar tų kavinių savininkai ir darbuotojai yra akli ir kurti, ar taip specialiai tyčiojamasi iš savo lankytojų. O gal tai yra ubagiškas noras pasipuikuoti, – va, žiūrėkite – aš turiu ir televizorių, ir muzikinį centrą, nors nei aš pats, nei mano darbuotojai nesupranta kokiam velniui tos dėžės yra reikalingos…

O štai ikikarinis restoranas prie Melnragės, kavinės prie jūros tuo ir buvo garsūs, kad jų „muzikinis“ fonas buvo jūros šniokštimas, bangų mūša, vėjo melodijos…

Uostamiestyje buvo sukurta daug išskirtinių, būdingų tik Klaipėdai valgių. Net dabar pasaulyje žinomi garsieji Mėmelio strimelių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, Mėmelio menkės tefteliai (kukuliai) kaparėlių padaže, ruginės tešlos abese keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys – Mėmelio štufatas, ypač garsūs buvo Mėmelio štrudelis su vyšniomis ir riešutais, Mėmelio slyvų pudingas ir Mėmelio meduolis, kuriuos valgydavo užsigerdami žemaitiška medaus gira.

Atskiros odės vertas Mėmelio balandis su vynuogių padažu, – tam tikslui Mėmelio karvelių augintojai išvedė net specialią valgomųjų balandžių rūšį.

Klaipėdos restoranuose ir kavinėse galėdavai gauti įvairiausių kavų – Vienos ir Berlyno, Paryžiaus ir Atėnų, turkiškos ir arabiškos, braziliškos ir meksikietiškos, būdavo daugybė įvairiausių arbatų, daug kakavos gėrimų, dar daugiau šokolado gėrimų.

Kafijos  (kaip iki karo vadino vietiniai gyventojai), gėrimas ir namuose, ir kavinėse ne tik Klaipėdoje, bet ir mažuose Klaipėdos krašto miesteliuose, kaimuose, vienkiemiuose buvo kasdienis būtinas ritualas: visi Klaipėdos krašto žmonės 16 val. sėsdavo prie stalo gerti kavos. Ir ne tos iš gilių, kaip šiandien nūdienos etnologai primygtinai stengiasi įdiegti, o tikrų tikriausios kavos pupelių. Tik aklai kurti sovietiniai istorikai arba ne vietinės kilmės, o iš kitų Lietuvos kraštų atkakę etnologai nepastebi Mažosios Lietuvos muziejuose kavos pupelių skrudinimo indų, rankinių kavos pupelių malimo malūnėlių, specialių indų kavos virimui, kavinukų ir kavai puodukų, nes tolių indų paskirties jie net nežino…