Iki 2015 metų Vokietijoje užsidarys daugelis mažųjų alaus daryklų
Tūkstančio alaus daryklų kraštu vadinamoje Vokietijoje didelį pelningumą dažnai tebeužtikrina mažu kiekiu gaminamos alaus rūšys. Nors į šalies rinką skverbiasi užsienio milžinės ir mažėja alaus vartojimas, Vokietijos alaus mėgėjai yra tokie ištikimi vietinėms ir regioninėms rūšims, kad gali klestėti netgi mažiausios alaus daryklos, rašo dienraštis “Frankfurter Allgemeine Zeitung”.
Vokietijos miestuose ir miesteliuose tebeveikia daugiau kaip 1 tūkst. 250 alaus daryklų. Gaminamos įvairiausios rūšys – nuo naminių, kurių galima paragauti tik vienoje užeigoje, iki visame pasaulyje siūlomų rūšių, tokių kaip “Beck’s”. Tačiau “Ernst & Young” analitikas Rudolfas Boehlke (Rudolfas Biolkė) pastebi, kad šiame mažų alaus daryklų ir lojalių vartotojų rojuje formuojasi problemos.
“Manome, kad 2015 metais išliks tik trečdalis iš 600 didžiausių šalyje alaus daryklų, – teigė Vokietijos alaus rinkos tyrimą atlikęs R. Boehlke. – Daugelis įmonių yra tiesiog nepasirengusios ateičiai”.
Daugelis analitikų sutaria, kad ir toliau mažės jau dešimtmetį menkstantis alaus vartojimas. 1991 metais vidutinis vokietis išgėrė 142 litrus alaus, o 2002-aisiais – vos 118 litrų. Senstant gyventojams ir mažėjant jų skaičiui, ši tendencija yra neišvengiama.
R. Boehlke minėjo ir kitas dvi sektoriui kylančias problemas. Skirtingai nuo tradiciškai stiprių Vokietijos ekonomikos sektorių, tokių kaip automobilių ir įrengimų pramonė, tik nedaugelis alaus daryklų siekia plėstis eksporto sąskaita. Be to, tik nedaugelis prekės ženklų sėkmingai išsiskyrė tarp visų kitų. “Vokiško alaus rūšys beveik nesiskiria, – aiškino “Ernst & Young” analitikas. – Jos yra to paties skonio, tos pačios kokybės ir dažnai taip pat reklamuojamos”.
R. Boehlkės kritika Vokietijoje labiausiai mėgstamam šviesiam alui yra susijusi su 1516 metų alaus grynumo įstatymu, kurį daugelis sieja su geriausiomis vokiško alaus savybėmis. Pagal įstatymą vokiško alaus gamybai buvo galima naudoti tik pagrindines sudedamąsias dalis – apynius, salyklą, vandenį ir mieles. Nors Europos Sąjunga dar prieš dešimtmetį privertė Vokietiją atsisakyti šio įstatymo kaip su muitais nesusisijusios kliūties prekybai, beveik joks šalies aludaris nedrįsta laužyti tradicijos.
Vokietijos aludarių asociacijos atstovas Erichas Dederichsas pripažįsta, kad alaus vartojimas ir toliau mažės, tačiau jis atmetė Vokietijos aludarių tariamai laukiantį apokaliptinį scenarijų. “Žmonės dažniausiai žiūri į didžiąsias alaus daryklas, tačiau vien dydis nieko nereiškia, – teigė E. Dederichsas. – Galima uždirbti ir mažesniu verslu”.
E. Dederichsas sakė, jog mažosios alaus daryklos yra arčiau vartotojų ir gali greičiau reaguoti į skonio pokyčius. Nors masinė gamyba gali sumažinti sąnaudas, mažosios alaus daryklos gali didžiausią dėmesį skirti ypatingoms rūšims ir pasiekti puikių rezultatų rinkos nišose.
Geras tokios sėkmės pavyzdys yra vidutinio dydžio darykla “Badische Staatsbrauerei Rothaus”. Per pastaruosius dešimt metų ši valstybinė darykla apyvartą padidino daugiau kaip tris kartus – iki 81 mln. eurų, nors per tą patį laikotarpį alaus vartojimas pietvakarinėje Badeno-Viurtembergo žemėje sumenko 25 proc. Praėjusiais metais, lyginant su 2002-aisiais, “Badische Staatsbrauerei Rothaus” apyvarta paaugo 18 proc., į žemės biudžetą sumokėta 17 mln. eurų.
“Badische Staatsbrauerei Rothaus” valdybos pirmininkas Norbertas Nothelferis sėkmingą veiklą siejo su veiksmingu prekės ženklo panaudojimu. Jis taip pat sakė, kad sėkmės nebeužtikrina vien aukšta produkcijos kokybė. Pasak N. Notelferio, išlikti gali tik stiprius prekės ženklus turinčios daryklos, kokia bebūtų jų gamybos apimtis.
Šiuo metu apie tris ketvirtadalius vokiško alaus pardavimų užtikrina 50 didžiausių šalies daryklų. Tačiau net 60 proc. iš 1 tūkst. 268 Vokietijos alaus daryklų sudaro mažosios įmonės, pagaminančios mažiau nei 5 tūkst. hektolitrų alaus. Vokietijos aludarių asociacijos duomenimis, praėjusiais metais, palyginti su 2002-aisiais, viso sektoriaus apyvarta sumenko nuo 9,33 mlrd. iki 9 mlrd. eurų.
Nepaisant vokiško alaus tradicijų, nė viena šalies alaus darykla nėra tokia didelė, kad galėtų konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Tad Vokietijos daryklas įsigyja užsienio gamintojai. Vokietijoje jau įsitvirtino Danijos “Carlsberg” ir Belgijos “Interbrew”, kurios dabar dydžiu tenusileidžia “Dr. Oetker”.
Daugelis Vokietijos daryklų patirs sunkumų, nes vokiečiai vis rečiau malšina troškulį alumi. Tačiau išliks nemažai galimybių kaimynystėje rasti nedidelę, vienoje užeigoje siūlomą alaus rūšį. “Itin mažos daryklos, gaminančios alų savo barams ir restoranams, yra didžiulė išimtis, – teigė R. Boehlke. – Jos veikia sėkmingai ir tai darys ir ateityje”.
