Biržų alus

Seniausia Lietuvoje

1999 m. gruodžio mėn. ant „Biržų alaus“ daryklos daromo alaus etikečių atsirado alaus daryklos pastatymo data – 1686 metai.

Istoriniai dokumentai liudija, kad kunigaikštis Boguslavas Radvila, nustatydamas naują tvarką ir Magdenburgo teisių galią (karalius Vladislavas IV 1644 m. Biržams patvirtino naują privilegiją), savose taisyklėse miestui patvirtino: „….miestiečiai turi turėti bravorus ir salyklines prie upės ir ten alų daryti, degtinę varyti ir salyklą gaminti saugantis nuo gaisro. Jeigu kiekvienas miestietis negali jų atskirai pasistatyti, tai tuomet keletas turi susidėję tvarkingus bravorus statyti“. Tvirtindamas Kėdainių miesto amatininkų cechų nuostatus, B.Radvila 1666 m. neleido įkurti aludarių cecho, motyvuodamas, kad ir taip kiekvienas miestietis laikąs samdinį alui daryti, nors alaus neparduoda.

1682 m. Liudvika Karolina Radvilaitė patvirtino instrukciją, kurioje miestiečiai buvo įpareigoti pastatyti įvairius cechus, tarp jų ir bendrą aludarių, kepėjų, degtindarių ir gyvulių skerdikų. L.K.Radvilaitės komisarai 1686 m. Biržuose patvirtino 8 cechus, tarp jų ir paminėtą bendrą aludarių.

Apibendrinus istorinius duomenis, galima teigti, kad 1686 m. lapkričio 25 d. Brandenburgo markgrafienės L.K.Radvilaitės nurodymas buvo įvykdytas. 1686 metus reikia laikyti Biržų alaus daryklos įkūrimo data.

Po karo pirmiausia atstatyta ne miesto rotušė, o alaus darykla

Kai švedai 1704 metais užgrobė Biržus, sugriovė pilį ir sudegino miestą, jiems išsinešdinus biržiečiai po ginčų, ką pirmiausia atstatyti – miesto savivaldos simbolį rotušę ar alaus daryklą – pasirinko pastarąją. Po karo, maro ir bado miestas atsigavo sunkiai, tačiau po keliasdešimties metų Biržų apylinkėse jau veikė 43 užeigos, kuriose „reikėjo turėti gerų gėrimų ir juos pardavinėti teisingomis kainomis“.

Grafų Tiškevičių alus apdovanotas medaliais Vokietijoje

1811 m. nusigyvenusių didikų Radvilų turtus už skolas perėmė grafai Tiškevičiai. Tiškevičiai alaus daryklą ant Agluonos upės kranto atstatė 1882 metais. Buvo nupirkta ir naujų vokiškų įrengimų, už didelį atlyginimą pasamdyti žinomi vokiečių meistrai aludariai. Alų virdavo tris kartus per savaitę ir vienu metu padarydavo 250 kibirų alaus. Grafai ir jų įgaliotiniai stebėjo, kad smuklininkai alaus neatskiestų, o saugodami prestižą ypač bausdavo tuos prekeivius, kurie nupirkę nežinia kokio alaus pardavinėdavo jį kaip darykloje varytą.

Tiškevičių darykloje Biržuose buvo daromos šios alaus rūšys: „Ordinarinis“, „Antroko“, „Pilzeno“, „Bavarijos“, „Porteris“.
O kad alus Biržuose buvo tikrai labai geras, įrodo Biržų krašto muziejuje „Sėla“ saugoma Tiškevičių gaminamo alaus butelio etiketė. Joje matyti, kad „Biržuose, grafų Tiškevičių darykloje, gaminamas Bavarijos alus“ pačioje alaus gimtinėje Vokietijoje buvo apdovanotas parodų medaliais.

Nuo tarpukario iki šių dienų…

Po Pirmojo pasaulinio karo Biržų alaus darykla buvo sugriauta, paskutinysis grafas Alfredas Tiškevičius išvažiavo kaip Lietuvos Respublikos pasiuntinys į Londoną. Alaus gamyba užsiėmė buvęs jo patikėtinis ir įgaliotinis Biržuose Petras Variakojis, vėliau daryklą iš grafo perpirkęs. 1923 metais alaus darykla jau pradėjo veiklą ir per metus pagamindavo per milijoną litrų alaus. Tradiciškai buvo daromas tamsus ir stiprus alus: „Porteris“, „Juodasis“, „Stiprusis“, „Biržų“, „Stalo“. Biržų alus netrukus Lietuvoje išsikovojo rinką: jis buvo vežamas į Kauną, Panevėžį, kitus didesnius miestus.

Dar vėliau, keičiantis valdžioms, alaus darykla buvo nacionalizuota, tačiau senąsias geriausio alaus gamybos tradicijas Biržų aludariai išsaugojo. Nuo Biržų kilęs B.Dauguvietis alaus darymo tradicijas ir „magiją“ puikiai ir šmaikščiai pavaizdavo „Žaldokynėje“.

1973 metai alaus darykla „Biržų alus“ buvo prijungta prie Panevėžio alaus daryklos „Kalnapilis“. 1996 metais darykla reorganizuota į savarankišką įmonę, jai sugražintas senasis pavadinimas „Biržų alus“.

Biržų alus yra technologijos ir gamybos paslapčių palikimas nuo Radvilų ir grafo Tiškevičiaus laikų. Visos alaus rūšys yra išlaikiusios Šiaurės Lietuvos alaus gamybos tradicijas.

Kaip rusų kariai dėl alaus prarado Biržus

Su Biržų alumi glaudžiai susijusi ir mažai kam žinoma Biržų išvadavimo istorija. Pagal oficialią sovietinę istoriografiją, Biržus 1944 metų liepos 30 dieną užėmė 257 Raudonosios Armijos šaulių divizija. Po vokiečių kontratakos rusai buvo iš Biržų išmušti, ir tik po atkaklių mūšių savaitės miestas vėl buvo atsiimtas. Iš tikrųjų maždaug taip ir buvo, tačiau karo istorikai užmiršdavo pridurti, kad pirmąsyk Raudonosios Armijos daliniai Biržus užėmė be jokių mūšių. Atžygiavę iš karo nualinto krašto, suvargę ir ne visada sočiai pavalgę rusų kariai susigundė Biržų alaus daryklos turtais. Daliniai, kuriems buvo įsakyta žygiuoti toliau, nesutikę vokiečių pasipriešinimo nužygiavo, o tie, kurie liko, pradėjo linksmintis. Girtus, nesuvokiančius realios situacijos rusus nedidelės vokiečių pajėgos greitai išstūmė iš miesto ir jame įsitvirtino. K ai rusai antrą kartą šturmavo miestą, sudegė du trečdaliai miesto.

Trumpa atmintinė apie Biržų alų

Pačiuose seniausiose rašytiniuose šaltiniuose įrašytame Biržų alaus recepte įspėjama: „Negerkite alaus per daug, nes tada jūsų burna nežino, ką šneka lūpos. Pargriūsite ir susilaužysite kaulus, ir niekas jums nepadės, jie stovės, žiūrės ir sakys: išneškite girtą…“.

„Po dviejų krūzelių – visi dainuoja, po keturių – galvom vaikštinėja, po šešių – peštynės, po aštuonių – graudžios ašaros, po dešimties – mirtina tyla“.