Arbata šaltai dienai
IV amžiuje prieš mūsų erą išleistoje kinų enciklopedijoje kininis arbatmedis ( Thea sinensis L. sin. Camellia sinensis L.) aprašomas kaip gydomasis augalas. To meto arabų keliautojai ir pirkliai, pabuvoję Kinijoje, rašė, kad arbata yra populiariausias Rytų ir Pietų Azijos gyventojų gėrimas. Iš kinų arbatą perėmė mongolai, o iš Mongolijos ji paplito į Vidurinę Aziją ir Sibirą. Į Europą arbata pirmą kartą pateko XVI a. iš Portugalijos kolonijų Rytų Azijoje. XVIII a. arbata plačiau paplito Vakarų Europos šalyse. Ja labai susižavėjo anglai, kurie savo kolonijose Azijoje pasodino didžiules arbatmedžių plantacijas.
Arbatai nuo balandžio iki lapkričio renkamos jaunų ūglių viršūnės su 2-3 jaunais lapais. Jie klojami ant lentynų ir vytinami, kol suminkštėja, paskui fermentuojami. Tuomet lapukai labai gerai sugeria kitus kvapus, todėl dažnai aromatizuojami jazmino žiedais bei kitais kvapiais augalais. Fermentacijos pabaigoje lapai įgauna specifinį arbatos kvapą ir raudoną vario spalvą. Džiovinama specialiose džiovyklose karštu oru. Taip gaunama juodoji arbata.
Arbatmedžio lapuose yra iki 35 proc. rauginių medžiagų, alkaloidų kofeino (2-5 proc.), teofilino, teobromino, glikozidų, eterinio aliejaus, fermentų, vitamino C, B, B2, K, P, PP, mineralinių ir kitokių medžiagų. Įvairių rūšių juodosios arbatžolės skiriasi kofeino, taninų, aromatinių ir kitų medžiagų kiekiu. Indiškose arbatžolėse daugiau kofeino, tanino, ekstraktinių medžiagų, todėl arbata tiršta ir labiau tonizuoja, bet ji aitresnė ir kartesnė. Gruziniškos ir azerbaidžanietiškos arbatžolės yra švelnesnio skonio ir kvapo. Kad arbata būtų skanesnė ir maloniau kvepėtų, galima sumaišyti keletą rūšių arbatžolių. Ilgai arba netinkamai laikomų arbatžolių eteriniai aliejai išgaruoja ir jos nebekvepia. Arbatžoles reikia laikyti stikliniame arba porcelianiniame sandariame inde.
Juodos arbatos kokybė priklauso ne tik nuo arbatžolių rūšies ir laikymo sąlygų, bet ir arbatos gaminimo. Dažniausiai specialiame arbatinuke užplikomas labai koncentruotas antpilas, kuris paskui išpilstomas į puodelius su virintu vandeniu. Pagal kitą receptą į porcelianinį arbatinuką įdedama arbatžolių (po pusę arbatinio šaukštelio stiklinei) ir užplikoma. 5 minutes palaikoma šiltai (galima uždengti pagalvėle, storu audeklu), paskui išpilstoma į puodelius. Arbatžoles galima užplikyti dar kartą, bet verdantis vanduo pilamas į šviežią, dar neatšalusį plikinį. Antrą kartą užplikyta arbata nekvepia, bet savo verte prilygsta šviežiam gėrimui. Galima arbata virti ir taip: arbatžoles užpilamos trupučiu šalto vandens ir palaikoma keletą minučių, paskui kaitinama ant ugnies iki užvirimo (užvirti negalima!), porcija papildoma verdančiu vandeniu. Neretai apsieinama be arbatinukų ir kitų specialių indų – šaukštelis arbatžolių užplikomas verdančiu vandeniu ir uždengiama lėkštele. Po 3-5 min. arbatą galima gerti.
Stimuliuojančios gėrimo savybės daugiausiai priklauso nuo kofeino. Stiprios arbatos stiklinėje kofeino būna 0,02-0,1 g, nelygu arbatžolių rūšis ir kaip arbata užplikyta. Kofeino negalima vartoti, kai kamuoja nemiga ir nerimas, sergama širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, ateroskleroze ir hipertonine liga. Tuomet stiprios arbatos verčiau negerti. Bandymais įrodyta, kad arbatžolių rauginės medžiagos turi katechinų, kurių sudėtis labai panaši į vitamino P sudėtį. Jie pagerina askorbininės rūgšties pasisavinimą ir sustiprina kapiliarus, mažina jų sienelių pralaidumą. Kadangi arbata turi daug taninų, ji veikia sutraukiančiai ir gerina virškinimą. Perkaitus saulėje arbatos kompresai mažina skausmą ir karštį.
Dabar pasaulyje populiariausia žalioji arbata. Ji gaminama iš jaunų nefermentuotų lapų. Žalioji arbata mažiau kvapi, bet veikia stipriau. Birios žaliosios arbatžolės užplikinamos panašiai kaip ir juodosios, bet jų reikia du kartus mažiau, nes turi labai daug tanino ir kofeino. Plikoma ne verdančiu, bet truputį atvėsusiu vandeniu. Arbatžoles galima plikyti keletą kartų. Gera arbata yra gintaro spalvos. Per karščius žalioji arbata puikiai numalšina troškulį.
Plačiai naudojami ir eteriniai arbatmedžio aliejai. Jie tinka masažui, vonioms, inhaliacijoms, kambario orui aromatizuoti. 2-3 lašai arbatmedžio eterinio aliejaus įlašinami į aromatinę lempą. Tiek užtenka aromatizuoti 10 kvad. m.
„Maistinių augalų vaistinės savybės“, „Camellia genus“ (2003 m.)
