Fiziką aš suprantu ne kaip specialų mokslą, egzistuojantį greta chemijos, biologijos ir kitų, o pagal senovės graikų žodžio füsis reikšmę – mokslą apie gamtą ir netgi mokslą kaip tokį. Jau buvo minėta, kad dalyvis negali būti mokslo pažinimo subjektas apskritai, nes gamta jo suvokiama ne kaip objektas, o subjektyviai, remiantis vertybėmis. Norint imtis moksliškai tyrinėti gamtą, būtina ją objektyvizuoti, laikyti ją objektų, o ne dalyvio veiklos lauku. Tuo tikslu reikia nustatyti dvasinį nuotolį tarp gamtos ir žmogaus ir suvokti gamtą ne iš vidaus, o iš išorės. Kitaip tariant, reikia būti ne jos dalimi, ne savu, o svetimu, pašaliniu. Tai reiškia, kad užsiimant mokslu būtinas susvetimėjimo ir nušalinimo procesas. To proceso rezultatas – stebėtojas, kuris ir tegali būti mokslo subjektas. Jeigu dalyvis mąsto ,,vertybiškai”, būtent mitais ir mitologemomis, tai stebėtojas, analizuodamas jam priešinamą objektą, gali gretinti objekto elementus tarp savęs, vengdamas šių elementų lyginimo su savo vertybėmis. Elementų gretinimas tarp savęs sąlygoja galimybę formuoti svarstomų elementų skiriamuosius požymius, kurie sudaro sąvokos turinį ir jo diskretinę struktūrą. Stebėtojo minties forma yra sąvoka, nukreipta į pasaulį kaip į diskretinę, o ne kaip į kontinualią visumą. Minties ir jos objekto diskretiškumas numato sąmonės analitinę veiklą. Analizę sudaro minties eiga nuo visumos prie ją sudarančių elementų ir dalių. Reikia pasakyti, kad stebėtojo analizei būdingas įsisąmoninimo pobūdis. Dalyvis taip pat negali neanalizuoti, bet jo analitinė veikla esti antraeilė, svarbiausia yra visumos, o ne jos dalių sinkretiškas suvokimas. Šitaip fizika, nukreipta į diskretinę struktūrą, analizuoja, formuodama sąvokas, t.y. žinojimą apie pasaulį. Tai – konceptualusis tikrovės suvokimas.