| |

Trauktinė „Trejos devynerios“

Trauktinė „Trejos devynerios“ yra vienas paslaptingiausių Lietuvoje gaminamų gėrimų. Kai kurie šaltiniai užsimena, kad yra ženklų, leidžiančių spėti, kad mūsų kraštuose ji gaminta jau viduramžiais. Galime juo didžiuotis, kaip airiai didžiuojasi viskiu. Pavadinimas „Trejos devynerios“ turi kelias reikšmes.Senovės lietuviui toks terminas pirmiausia reiškė „labai daug“, mat anuomet pakakdavo susiskaičiuoti iki devynių, o toliau sakyta tiesiog „daug“. Triskart devyni yra dvidešimt septyni, mėnulio kalendoriaus mėnuo, protėvių apdainuotas dainose kaip trys ąžuolai su devyniomis šakomis. XIX a. pabaigoje „Trejas devynerias“ pradeda gaminti vaistinės, XXa. pradžioje trauktinė „Trejos devynerios“ pradėta gaminti „Stumbro“ gamykloje. 1929 metais receptūra buvo įtraukta į “Patentuotų vaistų, leistų gaminti Lietuvoje, sąrašą” kaip vaistas nuo daugybės ligų, ypač nuo skrandžio negalavimų. Po II pasaulinio karo „Stumbro“ specialistai atkūrė autentišką „Trejų devynerių“ receptūrą ir, laikydamiesi ypatingų reikalavimų, gamina trauktinę iki šiol. Stumbro „Trejos devynerios“ tarptautinėje parodoje „Agrobalt 1997“ (Lietuva) yra apdovanota aukso medaliu, tarptautinėje parodoje „Riga Food 1999“ (Latvija) – sidabro medaliu, o 1997m. konkurse „Lietuvos Metų gaminys 1997“ – įvertinta aukso medaliu.

| |

Portveinas

Portveinas. Tai vienas geriausiai žinomų pietietiškų vynų. Jo tėvynė – pietinė Portugalija. Žodis “portveinas” kilęs iš vieno svarbiausių Portugalijos jūrų uosto Portu pavadinimo. Įprastas vynas tapo stipresnis dėl to, jog portugalai į eksportuojamą vyną įpildavo vyno spirito ir taip ilgiau jį išlaikydavo nesugedusiu. Taigi į Britų salas plukdomas vynas įgaudavo konjako prieskonį ir netrukus šis skonis tapo portugališko vyno skiriamuoju ženklu. Raudonieji ir rubino raudonumo portveinai ilgai brandinami, dažniausiai tai kelių vynų mišinys. Gali būti saldūs su vaisių prieskoniu. Baltasis portveinas taip pat bręsta keletą metų statinėse, o paskui supilstomas į butelius. Portveinai puikūs aperityvai, labai tinka prie mėsos patiekalų.

| |

Absentas

Absentas (pranc. absinthe – pelynas) – stiprus, daug eterinių aliejų (1-20%) turintis alkoholinis gėrimas. Gėrimo pavadinimas kilęs iš pelyno (lot. Artemisia absinthium, graik. Absinthion) pavadinimo. Karčiojo pelyno trauktinė yra žalios spalvos, turi anyžių prieskonį, jai būdingas kartus skonis. Gėrimas labai stiprus (60-80%), nes tik tokia alkoholio koncentracija gali surišti didžiulį eterinių medžiagų kiekį. Literatūroje prancūziskai kartais vadinamas La Fee Verte – “Žalioji Fėja”. Absentas gaminamas distiliuojant spiritinį pelynų antpilą. Po distiliacijos, skoniui pagerinti ir spalvai suteikti, įmaišoma anyžių, mėtų, melisos, koriandro ir kitų vaistinių augalų ekstrakto. Susimaišius šiam skaidriam žaliam gėrimui su vandeniu, išsiskiria eteriniai aliejai, dėl to gėrimo spalva pakinta į baltą (opalo) spalvą, o ištirpęs cukrus sušvelnina kartoką absento skonį. Dėl didelio eterinių aliejų kiekio, ypač tujono, šis gėrimas turi svaiginantį poveikį. Aktyvioji medžiaga tujonas, gaunamas iš bitkrėslių, tujų ir didžiausią jo koncentraciją turinčio karčiojo pelyno, naudojamas farmacijoje ir priskiriama prie nervus paralyžuojančių medžiagų.

| |

Jim Beam

Amerikos užkariavimo pionieriai, įsikūrę Kentukyje, derlingoje žemėje užaugino gausius kukurūzų derlius. Jacobas Beamas įsteigė malūną ir už savo paslaugas prašydavo atseikėti dalį kukurūzų. Gautą užmokestį jis panaudodavo gaminti namuose viskį. Jį ragaudavo su šeima ir draugais. Tik po 1795 metų jo talentą įvertinti galėjo visi. Tuomet įkurdinta įmonė yra viena seniausių Jungtinėse Valstijose. “Jim Beam” gamykla galėtų būti laikoma modernizacijos ir automatizacijos pavyzdžiu. Tačiau “Jim Beam” ragaujantys burboninio viskio mėgėjai gali būti tikri, kad Jacobo Beamo vaikaičiai 200 metų saugojo ir išlaikė “Kentucky Straight Bourbon Whiskey” slaptą gamybos formulę. Šiuo metu distiliavimo meistru dirba Bookeris Noe – įkūrėjo ainis. Būsimas viskis yra supilamas į naujas ąžuolo statines ir brandinamas ne mažiau kaip 4 metus.

| |

Įvairiaspalvis ir turtingas Ispanijos cheresas

Cheresas, kaip ir portas, madera, marsala, malaga ir montilla priklauso spirituotų vynų kategorijai. Žodis „spirituotas“ asociacijuojasi su prastos kokybės gėrimais, tačiau cheresas turi ką pasiūlyti gurmanams. Chereso vardas dažnai rašomas trimis kalbomis: ispaniškai jerez, prancūziškai xérèz ir angliškai sherry. Ispanijos pietvakariuose, Andalūzijos provincijoje pagamintas vynas pas mus dažnai vadinamas tiesiog „šeriu“. Cheresas – vienas seniausių žinomų vynų. 200 m. prieš Kristų Ceretanum vynas, kilęs iš Cereto (Jerezo) miesto, buvo vežamas į Romą ir giriamas poeto Martialo, o XIV a. cheresas tapo žinomas britų namuose. Rašytojai minėjo cheresą savo darbuose: Viljamas Šekspyras „Henriko IV“ veikėjų lūpomis siūlė pakeisti vartojamus birzgalus cheresu, o Edgaras Po parašė istoriją „Amontilliado statinaitė“.

| |

Kalvadosas

Kalvadosas (nuo pranc. Calvados regiono) – iš sidro (obuolių vyno) gaminamas spiritinis gėrimas, kilęs iš Žemutinės Normandijos (Prancūzijos regionas). Daromas maždaug iš 50 skirtingų obuolių rūšių: šie surenkami ankstyvą rudenį, paskui subrandinami, iš jų išspaudžiamos sultys, iš kurių daromi sidrai. Vėliau atitinkami sidrai distiliuojami ir brandinami ąžuolo statinėse. Kalvadoso gamybą reguliuoja valstybiniai standartai, tiesa, ne tokie griežti, kaip, pvz., konjako ar armanjako. “Appellation Calvados contrôlée” teritorija apima Calvados, Manche, and Orne departamentus bei dalis Eure, Mayenne, Sarthe ir Eure-et-Loir departamentų. Griežtesnio “Appellation Calvados Pays d’Auge contrôlée” teritorija apima tik rytinę Calvados departamento dalį bei dvi šalimais esančias teritorijas. Panašiai, kaip ir vynai, kalvadosai skirstomi pagal gamybos vietą. Tikrą skonį ir aromatą kalvadosas įgyja po kelerių metų išlaikymo ąžuolinėse statinėse bei tinkamo iš skirtingų sidrų išvaryto spirito sumaišymo.

| |

Krupnikas

Krupnikas – 35-45% stiprumo lietuviškas medaus ir žolelių likeris. Geriamas mažomis taurelėmis, pašildytas iki 50 laipsnių temperatūros. Tai vienintelis pasaulyje likeris, kuris geriamas karštas. Krupnikas 1593 sukurtas Benediktinų vienuolių, apgyvendintų Radvilų dvare Nesvyžiuje. Likeris ilgą laiką buvo populiarus tik Lietuvoje, tačiau XIX a. ėmė plisti Lenkijoje, o vėliau – ir kitose pasaulio šalyse. XX a. pradžioje krupnikas tapo populiariausiu Lietuvos likeriu, maždaug tuo pat metu nekokybiškos krupniko imitacijos pradėtos gaminti Lenkijoje. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, dauguma krupniką gaminusių gamyklų buvo uždarytos, likusios prarado galimybes gauti kokybiškas žaliavas. Tuo metu krupnikas dideliais kiekiais buvo gaminamas Lenkijoje, kur labai išpopuliarėjo, todėl dabar kartais net laikomas lenkišku gėrimu. Šiuolaikinės krupniko receptūros skiriasi nuo senovinių (kuriose buvo naudota kelios dešimtys skirtingų žolelių), vietoje medaus neretai naudojami pakaitalai. XIX a. pabaigoje, bei, ypač, Tarpukario laikotarpiu buvo sukurta daugelis naujų krupniko receptūrų. Visoms joms būdingas didelis medaus kiekis, bei specifinis gamybos būdas: iš stiprios degtinės padaromas žolelių antpilas, kuris išlaikomas (neretai – ąžuolinėje statinėje), paskui maišomas su medumi, nukošiamas ir vėl kurį laiką brandinamas. Vieną geresnių krupnikų gamina Stumbro gamykla.

| |

Brendis

Brendis laikomas seniausiu iš distiliuotų (spiritinių) gėrimų, pradėtas gaminti dar XII amžiuje, o kai kurių istorikų manymu – dar anksčiau (Romos imperijos ar ankstesniais laikais). Vynas buvo distiliuojamas, siekiant supaprastinti jo pervežimą į tolimas šalis. Labiausiai brendžiai ėmė plisti XVII-XVIII amžiuose, įvairių šalių gamintojams bandant sukurti gėrimus, panašius į Prancūzijoje gaminamus konjaką ir armanjaką. Labiausiai paplitusios brendžio rūšys gaminamos imituojant konjako gamybos technologijas, regionuose, esančiuose netoli Cognac provincijos. Šiais laikais pamėgdžiojami netgi konjako markiravimai (X.O., Napoleon ir pan.). Kadangi brendžių standartizavimas gan menkai paplitęs, toks markiravimas neretai būna melagingu (gali reikšti seniausią iš rūšių, panaudotų gamyboje, arba net iš viso būti beprasmiu). Nepaisant to, yra ir itin gerų brendžio rūšių, niekuo nenusileidžiančių konjakams ar armanjakams.

| |

Sakė – ne alus, ne degtinė, ne vynas

Besilankydamas kinų ir japonų virtuvės restoranuose Lietuvoje, dažnai užtinki tradicinį tų kraštų gėrimą – sakę. Bet kaip jis tik nevadinamas – ir ryžių vynas, ir ryžių degtinė, ir ryžių trauktinė. Nors pagal gamybos technologiją teisingiausia būtų sakę vadinti ryžių alumi. Tikima, kad sakė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 4800 m. prieš mūsų erą. Tiesa, tą kartą apie ją buvo užsiminta Jantzjės upės slėnio raštuose – šiuolaikinėje Kinijoje. Bet labiausiai šį gėrimą išgarsino japonai. Kinai sakę naudojo kaip šventą gėrimą apeigų metu, o jos gamybos sėkmė buvo laimės dalykas. Nes laukinės mielės buvo nenuspėjamos. 300 metų prieš mūsų erą japonai, pradėję gaminti sakę savo tėvynėje, dar naudojo laukines mieles. Kad greičiau „užkrėstų“ ryžius mielėmis, buvo netgi tradiciškai rengiama „ryžių kramtymo“ šventė. Seilėse yra pakankamai enzimų, kurie pradėdavo fermentacijos procesą, nes pritraukdavo iš oro laukinių mielių. Tik po kelių amžių kepėjai atrado mielių „prisijaukinimo“ būdą, kuris sėkmingai buvo naudojamas ir sakės, ir alaus gamyboje. Šiais laikais sakė verdama naudojant naujausias technologijas ir laikantis visų higienos normų. Kontroliuojamas procesas leidžia išvirti tokią sakę, kokia buvo sumanyta iš pat pradžių.

| |

Degtinė

Degtinės istorija siekia XIII a. pabaigą, kai ji pradėta gaminti Lenkijoje. Primieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima Vodka yra 1405 m. Sandomierz miesto teismo įrašai. Nuo XIV-XV amžių degtinė gaminama ir Lietuvoje. Rusijoje degtinė (Vodka) pirmą kartą raštuose paminėta tik 1751 m. imperatorienės Jelizovetos dekrete, skirtame spirito varyklų nacionalizacijai. Nepaisant to, šiuo metu įprastos degtinės (Vodkos) kilmė siejama su Rusija, kuri pirmoji ėmė masiškai gaminti šiuos gėrimus iš rektifikuoto spirito. Iki 1885 metų degtinė Rusijoje (išsinešimui) buvo pardavinėjama tik kibirais (12,3 L). Dėl itin gero išvalymo (analogiško kelioms dešimtims pervarymų), rektifikuoti spiritai yra praktiškai bekvapiai, todėl jų gamybai galima naudoti bet kokias, netgi itin prastas žaliavas (bulves, runkelius ir pan.). Skoniui ir kvapui suteikti į tokias degtines dedami nedideli kiekiai cukraus, aromatizuojančių medžiagų. Būtent tokia, iš rektifikuoto spirito gaminama degtinė, gaminta Rusijoje, davė pradžią šiuolaikinėms degtinėms, pasaulyje žinomoms, kaip vodka.