Alaus tradicijos Vokietijoje

Vokiečiai pavalgyti mėgsta. Taip pat jie skanius ir įvairius skirtingų regionų valgius mielai užsigeria alumi. Ko jau ko, bet alaus įvairove ši šalis gali didžiuotis. Juk ne veltui Vokietija vadinama alaus šalimi. Įvairių tyrimų bendrovių duomenimis, vokiečiai (įskaitant ir abstinentus, vaikus ir visus kitus) kasmet išgeria maždaug po 150 – 190 litrų alaus!

Tai byloja, kad alaus tradicijos šioje šalyje – tikrai labai senos, o receptūros – labai įvairios. Markas Tvenas apie alų Vokietijoje rašė: „Alus šioje šalyje yra toks įvairus, kaip ir kieme kudakuojančios dedeklės“. Tikra tiesa. Šiandien šalyje gaminama daugiau kaip 5000 rūšių įvairaus alaus.

Vienoks alus mėgstamas Bavarijoje, kitoks – Šiaurės ar centrinėje Vokietijoje. Tačiau pagal savo stiprumą ir skonines savybes šis gėrimas dažniausiai skirstomas į tris sąlygines rūšis.

Pirmajai galima priskirti labai lengvą ir šviežią alų (pvz., Kölsch. Šis alus yra toks lengvas, kad vokiečiai juokauja, jog tai vanduo, kuriuo buvo plaunamos alaus statinės), šviesų (žinomą visame pasaulyje Pils arba Pilsner pavadinimu) bei tamsų (nors tamsus alus Vokietijoje gaminamas, jis nėra labai populiarus, ir šiai rūšiai priskiriamas daugiausiai importuotas alus).

Aukščiau minėtas skirtingų alaus rūšių skaičius yra oficialus. Tiek rūšių alaus gamina Vokietijos aludarių pramonininkai. Tačiau dažnas vokietis bent retkarčiais išsiverda alaus savo reikmėms. Naminis alus yra labiau paplitęs Šiaurės Vokietijoje. Tarkime, Braunšvaige viduramžiais daugelyje namų buvo didesni ar mažesni alaus bravorai, o naminio alaus pasigamina bene kas antras miestietis.

Alus buvo gaminamas ne tik viduramžiais – pirmoji alaus darykla, priklaususi vienuoliams, Miunchene buvo užregistruota dar 1040 metais. Vokietijoje buvo leidžiami net specialūs įstatymai, įsakantys „mėgautis šiuo nepaprasto skonio gėrimu, suteikiančiu žvalumo ir energijos“, arba priešingai – draudžiantys paprastiems miestiečiams gerti alų.

Tačiau išgyvenęs ilgus šimtmečius, išvengęs įvairių negandų, vokiškas alus pasiekė ir dabartį. Jis yra bene labiausiai paplitęs pasaulyje. Ir kartais to net neįtartum. Štai bene geriausio vokiško alaus darykla „Beck’s“ (šis alus geriausiu yra pripažįstamas daugelio alaus žinovų) valdo arba yra viena iš stambesnių akcininkių daugiau kaip šimto įvairių alaus daryklų visame pasaulyje. Tačiau kartais net neįtarsi, kad geri šį alų: tikruoju „Beck’s“ alumi gali vadintis tik gėrimas, pagamintas Bremene, kur yra pagrindinė gamykla, įkurta 1874 metais, ir Filadelfijoje, alaus darykloje, įkurtoje 1876 metais (nors tas alus skirtas pardavinėti tik JAV rinkoje). Todėl kartais net už ispaniškos ar braziliškos etiketės butelyje gali „slėptis“ tikriausias vokiškas alus. Tačiau ne tik šis alus yra populiarus. Tikriausiai niekam nereikia daugiau pasakoti apie „Wahrsteiner“, „Jever“,„Astra“ ir kitas vokiško alaus rūšis.

Alus, jo degustavimas ir kitos su alumi susijusios pramogos yra populiari savaitgalio praleidimo forma Vokietijoje. Ir ne tik savaitgalio. Alui skirta garbinga vieta kulinarinio paveldo kelionių tarpe. Šalyje yra daug restoranų, turinčių nuosavas alaus daryklėles. Jos yra visiškai vienodos (tokia pati įranga), verdamas alaus kiekis vienodas (verdama, kad patenkintų restorano reikmes), net pats alus yra beveik vienodas (verdamas šviesus, tamsus alus ir dar viena rūšis, kuri keičiama priklausomai nuo metų laiko, švenčių – specialus alus verdamas vasarą, žiemą, prieš Kalėdas, Velykas…), visi bravorų savininkai didžiuosis savo gaminamu alumi, būtinai pavedžios po alaus daryklėlę, papasakos, kaip verdamas alus ir… pasiūlys paragauti. Beje, toks alus yra brangesnis, nei įprasta – 0,3 l bokalas kainuoja 2,50 EUR (paprastai už šią sumą galima išgerti pusę litro alaus).

Įvairūs restoranai prigalvoja įvairių pramogų. Viskas skirta tam, kad pritrauktų kuo daugiau turistų. Pavyzdžiui, Kylyje esančiame restorane „Kieler Brauerei“ pietūs kainuoja 17,95 EUR. Į šią kainą įskaičiuota milžiniška porcija pietų (labai daug mėsos, bulvių, dešrelių ir pan. – tikri bavariški pietūs. Beje, vienos porcijos, kurią pateikė restorane, pakaktų trim!), ekskursija po alaus daryklėlę, o po jos – 90 minučių galima nemokamai gerti tiek alaus, kiek pajėgsi. Priklausomai nuo kompanijos dydžio, ant stalo pastatoma 10 arba 30 litrų „statinaitė“. Braunšvaigo restorane „Zum Löwen“ bravoro savininkas ekskursiją pradės atnešęs bei ant stalo padėjęs pagrindinius alaus gaminimo produktus – skaldytus ir neskaldytus miežius bei apynius. Vėliau prie tokių pačių įrengimų papasakos tokią pačią istoriją. Vanduo tinka ne bet koks, jis kaitinamas, verdami miežiai, dedami apyniai, alus fermentuojasi, o po savaitės – parduodamas. Po ekskursijos, kad greitai neišgaruotų prisiminimai, įteiks ir diplomą, kuriuo išsakoma didžiulė pagarba bei susižavėjimas alaus seminaro „dalyvio“ parodytu susidomėjimu ir išreikštomis žiniomis.

Tačiau nei vienas alaus daryklos savininkas neperspėja, kad alumi piktnaudžiauti nedera. Alkoholis, kurio alui suteikia apyniai (tiksliau, didelis jo kiekis), sukelia nemalonų jausmą, liaudies populiariai vadinamą „pachmielu“. O apyniai rusiškai – „chmiel“.

Į sveikatą! Zum Wohl!
Arba tiesiog – prost!

Parengė: specialiai „Lizdui“ iš Vokietijos – Pokštas (pokstas@lizdas.lt)