Sigučio pasakojimas: Žvejyba dugnine meškere
Šiuo metu pažvelgęs už lango pagalvojau, kad tikrai dar ne metas padėti dugnines meškeres į spintą. Ir kadangi turiu nemažą patirtį žvejyboje dugnine meškere (~30 m. stažas) bei turiu daug gražaus laiko, tai nutariau pasidalinti savo patirtimi. Esu žvejojęs įvairiuose vandens telkiniuose – srauniose upėse, upeliuose (lyginant su Nemunu), tvenkiniuose, įvairiuose ežeruose bei Kuršių mariose.
Kai pradėjau savo žvejybą dugnine meškere, buvo labai populiarūs dviejų dalių dvirankiai sudurtiniai diuralio spiningai, kainuojantys po 9 rub.50 kap. Jie pasižymėjo savo tvirtumu bei ilgaamžiškumu. Šiuo metu jų nurašyti tikrai nederėtų, o būtų galima puikiausiai panaudoti vėgėlių žvejyboje ar kur nors jūroje gaudant menkes.
Tačiau bėgo laikas ir šiuos kotus pakeitė nauji plastikiniai, anglies pluošto naujamadiški, tvirti kotai. Buvusias „Nevskas“ rites pakeitė stradikai, daivos ir kitos ritės. Tačiau nemanau, kad nuo to pasikeitė patys pagrindiniai žvejybos niuansai, ypatumai.
Tada, žvejojant Nemune man pavykdavo savo sistemėles numesti iki ~50 m. O jos būdavo kelių variantų.
Pirmiausiai visada laikydavausi tos nuomonės, kad žvejojant srovėje, ežere ar kitam vandens telkinyje žuvį reikia visada šerti, išskyrus galbūt tuos atvejus, kada važiuodavau žvejoti vėgėlių. Tam tikslui patys pasidarydavome iš varinės vielos vadinamas šėryklas skirtas žuvims šerti. Žvejojant srovėje jos būdavo didesnės, o stovinčiame vandenyje – mažesnės. Prikimštos jauko ir užmestos į srovę jos „atiduodavo“ jauką per 20-30 minučių. Todėl nuolatos kas pusvalandį tekdavo savo meškeres permesti. Kadangi būdavo žvejojama su 3-4 kotais, tai nuobodžiauti tikrai nebūdavo kada. Užmesti stengdavausi visada kur yra pagilėjimas ar kokia nemenka duobė. Tai susirasti pavykdavo ne iš karto ir ne per vieną žvejybą. Kaip pavyzdį paminėsiu, kad esu bent dešimt metų žvejojęs ties Rambynu, tiek pat metų Kauno rajone, Netonyse, žemupyje Skirvytėje, todėl puikiai žinodavau kiekvieną duobę ar žuvingesnę dambą. Spiningams įstatyti buvau pasidaręs savos gamybos galingus metalinius laikiklius. Tai padariau po to, kai žvejybos metu yra buvę taip, kad galinga žuvis nuversdavo įsmeigtus karklo medinius dvišakius, o spiningą nusitempdavo paskui save. Tik su metais ir patirtimi perpratau nemažai panašių gudrybių. Spiningo gale visada kabindavom skambučius, bet pasirodė, kad jie ne itin jautrūs. Teko vėliau juos pakeisti į paprastus plokščius akmenukus. Aš juos uždėdavau itin atsargiai ant pačios viršūnėlės. Mažiausias kybis ir akmenukas, krisdamas žemyn į vandenį, signalizuodavo apie kybį. Aišku praplaukianti dugnu šaka, žolė ar koks kliuvinys kartais klaidindavo ir truputį nervindavo, bet už tai jautrumas viršūnėlės buvo labai didelis. Vėliau naudojau ant valo pakabintas karklo šakeles, dar vėliau „beždžionėles“ ir pan. dalykus.
Masalui naudodavau perlines kruopas, makaronus – žvaigždutes, sliekus, musės lervas ar kokurūzus. Stengdavausi naudoti tuos masalus, kurie pasiteisina ir ne taip greitai nusimuša. Labai tam tikslui tikdavo makaronai-žvaigždutės, pagardinti anyžių aliejumi. Dabar yra gana didelis pasirinkimas tiek jaukų tiek masalų. Belieka tik išsirinkti ir pirmyn.
Su metais taip buvau „atidirbęs“ ranką, jog praktiškai savo sistemėlę numesdavau gana tiksliai į vieną vietą, padarydamas nedidelę paklaidą. Vėliau atsiradus šiuolaikinėm ritėm tai padaryti būdavo vieni juokai, nes visos ritės turi fiksatorius, kuris leidžia itin tiksliai numesti sistemėlę.
Noriu paaiškinti ir dar vieną dalyką. Tai gylio ar duobės nustatymą. Kaip aš tai darydavau? Ogi labai paprastai. Stovinčiame vandenyje užmetęs sistemą skaičiuodavau ir po to gautą skaičių dalindavau iš 2. Tarkime užmetęs suskaičiuoju iki 14. Dalinu iš 2 ir gaunu, kad mano žvejojamoje vietoje yra ~7 m gylio. Jei žvejodavau srovėje, tuomet gautą skaičių dalindavau iš 3. Pavyzdžiui suskaičiuoju iki 6 ir gaunu ~ 2 m gylį.Aišku, skaitytojui gali tai sukelti šypseną toks “tikslus“ gylio matavimas, bet per eilę metų atidirbta sistema gana neblogai pasiteisindavo. Duobes surasdavau irgi panašiu metodu – skaičiuojant. Ten kur skaičiai skirdavosi tam tarpe būdavo parandė. Štai tokiu būdu būdavo randamos duobės, įvairūs perkritimai. Ne paskutinėje vietoje būdavo ir bendravimas su vietiniais žvejais – asais. Daug ką pavykdavo sužinoti ir iš jų. Visada užmesdamas sistemą spiningą laikydavau rankoje ir skaičiuodamas laukdavau kol šėrykla atsitrenks į dugną. Taip pat visada laikiausi tos nuostatos, kad užmetant į srovę sistemėlę reikia mesti žiūrint į laikrodžio rodyklę ant 13 val. ir tik blogiausiu atveju žiūrint į 12 val., bet jokiu būdu ne prieš srovę. Puikiai turbūt žinome, kad upėse pilna kliuvinių, akmenų, šakų ir mūsų prieš srovę užmesta sistemėlė turės didesnę galimybę užkliūti nei užmesta pasroviui.
Pagrindinį valą visada naudodavau 0,5 mm ir tik retsykiais storesnį. Pavadėliams naudojau visada japoniškus valus 0,25 mm storio. Beje, kadangi žvejodavau su šėryklomis, tai abu kabliukus rišdavau tuoj po šėryklos apačia. Vieną 5 cm kitą 7 cm ilgio. Buvau įsitikinęs, kad plaunant masalą jis tarsi turėdavo byrėti visai šalia kabliukų. Tai nėra jokia taisyklė žvejojant srovėje nes mes žinome, kad galima kabinti ir vieną kabliuką aukščiau, o kitą žemiau ir taip pat su įvairaus ilgio pavadėliu. Patys kabliukai būdavo 4-6 numerio, stambūs, tvirti. Ant jų tilpdavo nemažai masalo. Tai suprantama, nes žvejodavau tik stambesnes kuojas, plakius, karšius ar meknes. Tačiau šių laikų žvejui palikime visa tai jo paties fantazijom ir išradingumui, kuriam niekada nebūna ribų. Žvejojant nuo dambų stengdavausi sistėmėlę užmesti tarsi į tarpą tarp srovės ir stovinčio vandens ant parandės. Tai praktiškai visada pasiteisindavo. Švino slyvutę (15-25 g) stengdavausi įsprausti į pačią šėryklą. Prikimšta jauko šėryklėlė sverdavo apie 100 g, todėl susidarydavo solidus svoris. O kada srovė ją išplaudavo jį kartais pasiridendavo tarsi ir suvirpindavo spiningo viršūnėlę taip duodama suprasti jog laikas vėl permesti. Noriu dar pridurti, kad norėdamas jog srovė mažiau neštų šėryklėlę, ją darydavau ir apvalios, ir plokščios bei trapecijos formų.
Žvejojant stovinčiame vandenyje šėryklėles stipriai mažindavau kaip ir švino slyvutes. Tiek šėryklėlė, tiek švino slyvutė turėdavo laisvai slankioti pagrindiniu valu tam, kad kimbanti žuvis pajustų kuo mažesnį pasipriešinimą. Jauką į šėryklą dėdavau mažai klijuojantį. Šiuo atveju spiningą dėdavau ant dviejų stovelių ir pakabindavau „beždžionėlę“. Šiais laikais galima nusipirkti ir puikių tam dalykui skirtų signalizatorių tačiau „beždžionėlių“ dar ir šiais laikais daug kas neatsisako žvejodamas stovinčiuose vandens telkiniuose.
Mūsų tarpe dar kartais žvejai ginčyjasi dėl to, ar reikia žvejojant žuvį pakirsti ar ne. Šiuo atžvilgiu turiu savo nuomonę, kurią bandysiu argumentuoti. Įsivaizduokite, kad jūs žvejojate Nemune ar kitoje upėje ir matote, kad jūsų spiningą be gailesčio tampo žuvis. Esate užmetęs gal 50 metrų nuotolyje sistemėlę su jauku, švino slyvute plius visa tai veikia galinga srovė ir visa tai tampo žuvis. Manau atsakymas vienareikšmiškas, NE – kirsti nereikia, nes žuvis ir taip jau pasikirtusi ir dar gali būti bekovodama kažkiek įplėšusi lūpą, o čia jūs su savo galingu rankų mostu ją gerai timptelite ir po to prieš srovę velkate kranto link. Žvejojant ežere manau irgi vyksta kažkas panašiai, tik čia nėra srovės veikimo faktoriaus, o visa kita išlieka. Taigi gerai pagalvokite, ar teisingai darote pakirsdamas ir taip užsikirtusią žuvį.
Šiuo atveju aš sąmoningai nutyliu apie karpių žvejybą stovinčiame vandenyje. Nors tai ir atskiros diskusijos verta tema. Žvejodamas dugninėmis meškerėmis per savo netrumpą praktiką esu pagavęs gana daug įvairios žuvies – sterkų, vėgėlių, sazanų, karšių, kuojų, plakių, ešerių, karosų nuo nedidelio dydžio iki įspūdingų svorių.
Baigdamas noriu pasakyti, jei mano rašinys kam nors sukėlė klausimų ar šiaip norą padiskutuoti, prašau, rašykite į forumą ir mes visi kartu bandysime pasiaiškinti.
