Muselinė žvejyba. Nuotykiai. Pasileidžiant pasroviui nuotykių upe
Darbo savaitė buvo kaip niekada pilna streso. Jaučiau esąs įpuolęs į nepavydėtiną psichologinę duobę, kupiną nuovargio. Tačiau taip jau yra, kad siekiant atstatyti psichologinę būseną, pirmiausia būtina didelė gryno oro dozė, įpučianti šviežių minčių… būtent todėl, savaitgalio žvejyba buvo automatiškai užprogramuota pasąmonėje ir nekilo jokių abejonių – ji bus.
Dar penktadienio vakare buvau sumąstęs lėkt prie mylimo upelio net dviem dienom, tačiau sulaukus seniai matyto draugo skambučio ir žinutės, kad jis rytoj lankysis mano mieste, kaip mat pasiūliau jam prisijungti prie šiek tiek avantiūriško žvejybos plano, ir nors jaučiau iš jo balso begalinį susidomėjimą, tačiau deja ne visada esame priklausomi tik nuo savęs, todėl sutarėme pažvejoti tik gerą pusdienį.
Žvejojome Šventosios upėje, kibo nedideli kiršliai, kibo daug, bet ne tie – kraują užkaitinantys… Ir nors žvejyba buvo kupina nuotykių: teko prisemti slystant lyg banglente molio dugnu rėvos vydury, drebulys neapleido nuo staiga užklupusio žvarbaus rudens… Ir nors pačioje žūklės pabaigoje sulaukiau netikėto smūgio aname valo gale, ir kiek besistengiau suvilioti mano masalo paragavusi ‚profesorių‘, tačiau nesėkmingai, teko keliaut namo – o mano mintys buvo jau apie rytojų….
Taigi anksti iš ryto, pasirinkęs nebraidžiotą upelio atkarpą, jau buvau kelyje. Budo saulė, rodydama savo veidą per ūkanotą dangų. Nuostabūs bliuzo akordai šildė sielą, pranašaudami nuostabią dieną.
Atvykus prie upės pamačiau, kad vanduo šiek tiek su „dūmeliu“, mat būtą nemenkų liučių. Šiek tiek nusiminiau, kad vanduo nėra visiškai skaidrus. Tai man labai patinka, kai ypatingai gerai matosi išeinančios žuvies siluetas, tačiau raminau save, jog tokiame vandenyje žuvis mažiau baigšti…
Taigis, susirišus dviejų nimfučių sistemėlę (tokia man labiausiai pasiteisina, tiesiog naudojant jas skirtingas, lengviau įtikti įnoringajam kiršliui) pradėjau savo nuotykį…
Keletas pirmųjų lėtų upės vingių neatnešė jokių rezultatų, šiek tiek nusiminiau pasirinkęs netinkamą museliavimui upės ruožą. Tačiau iš už posūkio laukė maloni staigmena, tokioje rėvoje gali tikėtis smagių netikėtumų…
Visgi daug žadanti rėva tik patvirtino kiršlių įnoringumą, tądien „kilo“ nedideli kiršliokai ir labai atsargiai ragavo museles. Ir tai savotiškai išreiškė upelės savigarbą, kad ji ir nedidelė, bet teko paplušėti norint įminti jos mįslę – o tai ir yra žavu…
Taip ir nieko rimto nepagavus nepastebimai priartėjau prie sekančios rėvos. Bundančios iš nakties miego gamtos čiulbėjimas džiugino ausis, o srovės išgraužti upės krantai rymojo apgaubti paslapties. Sekanti rėva buvo kur kas gilesnė, tad teko paplušėti, teisingai pravedant masalą, kad jis neužkibtu už vandens žolių, kurių apstu po kaitrios vasaros, bei nuskęstų prie pat dugno, kur galima tikėtis kiršlio…
Ištraukus keletą nedidelių kiršlių, muselininkų vadinamų „sportininkais“, pačioje rėvos pabaigoje, staiga, tačiau lauktai, pajuntu svori aname valo gale ir gražuolis kiršlys, nustebęs, išdidžiai lyg povas išskleidęs nugarinį peleką, pakyla iš srovės. Šįkart kiršlys savo ūgiu perkopęs 30 cm., gerokai priešinosi, o 2 klasės muselinės įrankiai dar labiau sustiprino kovos įspūdžius. Nors kiršlys pagal oficialias žvejų taisykles buvo laikytinas „kepsniu“, tačiau net neketinau jo įsimest krepšin, o priešingai, paskyriau jį fotosesijai, kai galiausiai jis pats atleido mane nuo pareigos ir atsipurtęs nuplaukė gilyn į savo valdas…
Vingis po vingio skaičiau upelę tarsi žavią ir intriguojančią novelę…
Taip užsisvajojau, kad bebrendant priešrėvy iš po vandenžolių pabaidžiau nemažą kiršlį, vėliau rėvoje siurprizą pateikė vienu metu užkibęs upėtakiukas ir kiršliukas. Tą žūklę dupletų turėjau keletą.
Rėvose kibo tik nedideli kiršliai, todėl prisiminiau vieno kolegos mintį, kad „kiršliai laikosi ne tik rėvose“. Tad skyręs šiek tiek daugiau laiko ramesnėje, bet gilesnėje tėkmėje, vėl sulaukiau kibimo ir dar vienas „pozuotojas“ pakilo į vandens paviršių
Šis kiršlys siekė taip pat virš 30 cm. ribos, bet elgėsi kur kas ramiau, tikriausiai žinodamas būsiąs paleistas. Tad keletas nuotraukų upės fone ir šis margapelekis keliavo atgal į savo stichiją.
Tą dieną upė puikiai lepino kibimais bei nuostabiu kraštovaizdžiu. Tačiau nežinia kiek nubrista kilometrų, nežinia kaip ir kiek truks grįžti iki automobilio bei atsiradęs nuovargis, nors ir malonus, bet vertė pradėti mąstyti apie žūklės pabaigą. Tačiau koks žvejys be nuojautos… o ji dar vis gundė pasilikti vedama smalsumo kas laukia už kito posūkio. O kaip paaiškėjo tikėtis buvo ko: prisėlinus iki dar vienos rėvos, kurią pasitiko išgraužto, šviesiai gelsvo molio priešrėvis, užmečiau nimfutes šiek tiek prieš srove, idant jos spėtu nugrimzti iki pat dugno, kai staiga iš po vandens žolių pajutau galingą svorį, ir sunkiai tartum nuskendusią šaką atkėliau didžiulį kiršlį.
Kiršys priešinosi išties įspūdingai, naudodamas savo jėga o ne grakštumą, kuriuo pasižymėjo prieš tai sugauti mažesnieji, o minimalistinė aplinka (nedidelė upelė bei delikatūs žūklės įrankiai) šį įspūdį nuspalvino ryškiausiom spalvom. Kiršlys išties įspūdingas – 38 cm ilgio.
Kiekvieną tokią akimirką vertinu tarsi gamtos dovana man, už tai kad esu nuoširdus, kad esu jos svečias ir niekada nepalieku po savęs šiukšlių ir net tai, kas leistina, tarsi mėsos nekraunu į savo krepšį.
Arturčikas
