Meškerės be ritės. 1 dalis

Ilgosios meškerės jau nieko nebestebina. Anksčiau jas turėjo vos vienas kitas sportininkas, vėliau, kai jos tapo labiau prieinamos, šiomis “Kartimis”apsiginklavo beveik visa Lietuvos varžybose dalyvaujanti sportininkų plejada. Šių meškerių privalumais įsitikino ir ne vienas mėgėjišką žūklę propaguojantis meškeriotojas, nes vis daugiau tokių įrankių nuperkama, didėja jų pasiūla. Pavadinimas – ilgosios meškerės – nėra tikslus. Nes iš tiesų meškerė be ritės gali būti ir 2 metrų ilgio, o gali siekti net 16 metrų. Pastarosios atrodo ypač įspūdingai. Ne mažiau įspūdinga ir jų kaina. Visos šios meškerės pasižymi viena bendra savybe – jos neturi nei ritės, nei žiedelių, o valas rišamas tiesiai prie meškerės galo (sąlygiškai, nes kaip vėliau pamatysite, šis tvirtinimas nėra visai tikslus). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo labai nepraktiška: turėdamas vieną meškerę, negali užmesti kur nori, negali pasinaudoti rite vargindamas užkibusią žuvį, laikyti devynių metrų “pagalį” rankose – tikrai ne tas pats kaip trimetrinę tolimojo užmetimo meškerę. Tad kyla klausimas, kodėl vis dėlto sportininkai taip vertina meškeres be ritės, kodėl vis daugiau plūdinės meškerės mėgėjų atiduoda duoklę žvejybai ilgomis “kartimis” nustumdami į antrą planą visas kitas? Pabandykime išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Kokios tokios žūklės subtilybės, kokie įrankiai, kaip žvejojama, kaip jaukinama. Gal įnešus šviesos į šį, eiliniams žvejams gan tamsų, mišką, net didžiausi skeptikai neatsisakys išbandyti tokio, beje, užsienio šalyse labai populiaraus, žūklės būdo.

Kotai 

Meškerės be ritės dažniausiai vadinamos “teleskopais”. Toks pavadinimas yra netikslus, nes apibūdina tik vieną tam tikrą dalį meškerių. Iš tiesų didžiausia dalis Lietuvoje pardavinėjimų tokių meškerių – teleskopinės. Bet yra ir kita dalis – sudurtinės. Teleskopiniai meškerykočiai, skirti žūklei be ritės, paprastai būna 1,5-12 m ilgio.

Ilgesni nenaudojami, nes tai lemia pati žvejybos technika. Sudurtiniai meškerykočiai dažniausiai būna 6-16 m ilgio. Pati koto dalių sudūrimo forma gali būti “put-in” arba “put-over”. Viršutinę sudurtinės ilgos meškerės dalį žvejai vadina “topu”. Dviejų, trijų ar keturių dalių “topas” dažniausiai būna teleskopinis, t.y. tarsi paprasta teleskopinė 3 ar 4 m (priklausomai nuo dalių skaičiaus) ilgio meškere. Žūklė sudurtinėmis ilgomis meškerėmis yra gana sudėtinga ir jai reikia papildomos brangios įrangos. Pabandykime trumpai paaiškinti, apie ką čia eina kalba. Žvejojant ilgomis – 10, 12 ar 14 m – meškerėmis, valo ilgis būna kur kas trumpesnis už meškerės ilgį. Užkibus žuviai, niekas jos visa “kartimi” nevargina. Apatinė dalis atkabinama ir specialiais ritinėliais nustumiama atgal, o meškeriotojo rankose lieka tik “topas”, kuris ir yra pagrindinis įrankis kovojant su užkibusia žuvimi. Be abejo, jūs paklausite, ką daryti, jei žuvis didelė, o rankose tik trijų metrų “topas”? Nieko baisaus. Susidoroti su žuvimi padeda guminis amortizatorius, įtaisytas “topo” viduje, bet apie tai kiek vėliau.

Grįžkime prie meškerykočių. Viena iš ilgų meškerių savybių yra kūgiškumas. Nuo šios savybės priklauso ir koto akcija, jo kietumas. Minkštų meškerių kūgiškumas yra vienodas per visą ilgį, t.y. meškerykočio skersmuo nuo galo iki viršūnėlės mažėja tolygiai. Standesnių įrankių, kurių linksta tik viršūnėlė, ši savybė kiek kitokia. Apatinėje koto salyje, sudarančioje apie 2/3 viso ilgio, skersmuo mažėja labai nežymiai, o “topo” kūgiškumas gana didelis. Todėl tokių meškerių “topas” yra pakankamai lankstus, tuo tarpu likusi dalis išlinksta labai nedaug. Kokia turėtų būti ilgos meškerės akcija? Kaip ir kitais žūklės atvejais, taip ir čia viskas priklauso nuo sąlygų – kur, kaip žvejojama ir kt. Gaudant teleskopinėmis meškerėmis, valo ilgis būna beveik toks pat kaip ir meškerės (iš tiesų trumpesnis). Tokiu atveju minkštokas meškerykotis, kurio kūgiškumas tolygus, o linksta 1/3 viršutinės jo dalies, pakankamai amortizuoja užkibusios žuvies smūgius.

Kita vertus, užmesti masalą juo taip pat patogu iš gana įvairių padėčių. Jei dėl aukštų, tankiai pakrantėse augančių medžių užsimoti nepavyksta, tokia meškere visai padoriai galima užmesti ir “iš apačios”. Ilgi sudurtiniai meškerykočiai dažnai būna kietoki – linksta 1/6-1/4 jų ilgio. Tai natūralu, nes jais žvejojant masalas neužmetamas, o tarsi paguldomas į vandenį. Labai ilgų meškerių dalys yra plonų sienelių ir še kotai gali neatlaikyti apkrovos, atsirandančios metant. Paplitusi nuomonė, kad teleskopiniais meškerykočiais galima užmesti, o sudurtiniais ne. Iš dalies tai teisinga, nes teleskopinėmis “devinkėmis” mūsų sportininkai drąsiai mojuoja, o 9, 10 m ar ilgesnėmis sudurtinėmis meškerėmis nelabai pamosikuosi. Dar viena įdomi ilgų meškerių charakteristika – tai jų kaina. Ji praktiškai atvirščiai proporcinga meškerės svoriui. Iš kuo sudėtingesnių medžiagų gaminami šie įrankiai, tuo jie yra lengvesni ir brangesni. Todėl viena devynių metrų ilgio meškerė gali nekainoti ir šimto litų, o kita – temps visą tūkstantį.

Valas ir jo tvirtinimas

Valo, kaip ir kitų meškerės elementų, parinkimas yra gana subtilus dalykas. Reikia įvertinti vandens skaidrumą, žūklės vietos gylį, žuvų aktyvumą, jų dydį bei pačios meškerės amortizacines savybes. Be to, valo skersmuo turi atitikti ir kabliuko dydį. Paprastai, žvejojant meškerėmis be ritės, valo stiprumas būna nuo 0,8 iki 3 kg, o jo skersmuo – tarp 0,10-0,18 mm. Kai kuriais atvejais sportininkai žvejoja ir 0,08 mm skersmens pagrindiniu valu. Pačiu ploniausiu valu galima meškerioti tada, kai teleskopinis meškerykotis turi ploną minkštą viršūnėlę arba sudurtinio koto guminis amortizatoriaus pritaikytas šiems valams. Jei “teleskopo” viršūnėlė kieta arba sudurtinės meškerės amortizatorius galingas, tai ir pagrindinis valas, ir pavadėlis turi būti atitinkamai storesni. Beje, žvejojant sudurtinėmis meškerėmis, jų viršūnėlės kietumas valo stroriui didelės įtakos neturi, nes visą juodą darbą atlieka guminis amortizatorius. Jei žvejojama trumpesnėmis meškerėmis, laikomos viena ranka, valo ilgis nuo viršūnėlės iki kabliuko turėtų būti 10-40 cm trumpesnis už koto ilgį. Taip patogiau gaudyti, nes užkibusi nedidelė kuoja, raudė ar gružlys, ištraukti iš vandens iškart atsiduria rankoje. Be abejo, reikia įvertinti ir tai, kad iškėlus iš vandens ir pritraukus prie savęs žuvį meškerės viršūnėlė būna išlinkusi. Todėl šios reikšmės gali būti truputį didesnės. Ilgąsias meškeres žvejai paprastai laiko dviem rankom. Jos galingesnės ir iškelti virš vandens galima didesnes žuvis, nors žvejojant 0,10 mm pavadėliu niekas taip nedaro. Ilgosios meškerės išlinksta labiau, todėl valas gali būti net visu metru trumpesnis už kotą.

Apskritai renkantis valo ilgį, reikia atsižvelgti ir į gaudomų žuvų dydį. Jei pavadėlis pakankamai stiprus – juo galima iškelti į paviršių porą ar tris šimtus gramų sveriančias žuvis, taip pat ir žvejojama, jei kimba didesnės – reikia graibštelio, ir tada valo ilgis gali pasikeisti – kad būtų patogu. Be jokios abejonės, imti ilgesnį nei meškerykotis valą visiškai nepraktiška. Tokia žvejyba sukelia nemažai problemų – yra nepatogi ir kur kas lėtesnė. 2 p. (ištrinti)Gaudant sudurtinėmis meškerėmis, valo ilgis būna gerokai trumpesnis už koto ilgį. Koks jis nesunku apskaičiuoti, nes paprastai valo ilgį lemia žūklės vietos gylis ir atstumas tarp viršūnėlės ir plūdės. Šis atstumas yra labai trumpas, nes nuo jo priklauso pakirtimo tikslumas ir pan. Taigi gaudant sudurtinėmis meškerėmis tiksliau apibūdinti valo ilgio nepavyks, nes žūklės vietos gylis ne visur vienodas.

Praktikoje nuotolis tarp plūdės ir sudurtinės meškerės viršūnėlės svyruoja nuo 1 iki 4 metrų. Mažiausias atstumas nustatomas žvejojant stovinčiuose arba labai lėtai tekančiuose vandenyse, kur gylis pakankamai didelis. Kai gylis mažas, arti vandens styranti “kartis” gali baidyti žuvis. Todėl jei vanduo skaidrus, žvejybos vieta sekli, nuotolis tarp sudurtinės meškerės viršūnėlės ir plūdės turi būti ne mažesnis nei 2 metrai. Didžiausias – 4 m – atstumas nustatomas gaudant tekančiuose vandenyse, kai plūdę reikia vesti srovės plaunamojo jauko zonoje. Kita vertus, valo ilgis, žvejojant sudurtinėmis meškerėmis, turi būti koreguojamas ir pagal “topo” ilgį. Juk užkibus žuviai apatinė koto dalis nustumiama atgal, “topas” atkabinamas ir tik jį laikant rankose toliau varginama žuvis. Kai ši atsiduria prie kranto, reikia ją paimti. Kaip tai padaryti, jei valas gerokai ilgesnis ar trumpesnis už “topą”? Todėl žvejojant atstumas tarp plūdės ir meškerės galo parenkamas pagal realias žūklės sąlygas, o ne teoriją.

Visų teleskopinių meškerių viršūnėlės dažniausiai yra pilnavidurės, ir valas prie jų tvirtinamas tiesiogiai. Tvirtinimo būdai yra keli. Visi jie nesudėtingi, tik reikia įsigyti specialių kotą ir valą jungiančių detalių. Paprasčiausiai jungti guminiu amortizatoriumi su šilkine virvute (toks būdas turbūt populiariausias). Amortizatorius užmaunamas ir priklijuojamas prie viršūnėlės galo. Valas pririšamas specialiu mazgu. Amortizatoriaus ilgiai būna nevienodi. Tačiau taisyklė viena – kuo standesnis kotas, tuo ilgesnis amortizatorius. (Dažnai naudojamas vien tik guminis amortizatorius). Galimi ir kitokie būdai. Pavyzdžiui, tvirtinti su specialiu antgaliu, taip pat priklijuojamu prie koto viršūnėlės. Valas prie tokio antgalio tvirtinamas tiesiogiai kilpute. Šių antgalių vidinė kiaurymė būna įvairiausio skersmens – nuo 0,5 iki 2,5 mm, ir ją reikia atitaikyti pagal turimo meškerykočio viršūnėlės skersmenį taip, kad jis nebūtų nei per didelis, nei per mažas. Per didelis klibės, o per mažas gali užspausti išorinę įvorę ir ją bus sunku stumdyti pirmyn atgal. (Ši išorinė įvorė atidaro ir uždaro kabliuką, ant kurio užmaunamas valas). Sudurtinių meškerių “topo” viršūnėlė yra tuščiavidurė, valas prie jos tvirtinamas visai kitokiais principais, nors, žinoma, galima jungti ir anksčiau aprašytais metodais, tačiau taip daroma ypač retai.

Dažniausiai valas jungiamas su guminiu amortizatoriumi, kuris įstatomas į meškerykočio vidų. Šie, specialiai tokioms meškerėms gaminami, amortizatoriai būna ryškiai nuspalvinti, įvairaus skersmens ir tamprumo. Toks amortizatorius kur kas labiau padidina viso koto elastingumą nei pati ploniausia ir minkščiausia viršūnėlė. Amortizatorius saugo nuo didelės žuvies “nuėjimų”, meškeriotojo klaidų traukiant užkibusią žuvį. Dirba jis visada vienodai, nors ir kokia būtų koto padėtis. Jo pasipriešinimo jėga auga tolygiai, todėl drąsiai galima žvejoti plonais valais. Amortizatorių skersmuo būna nuo 0,5 iki 2 mm, pačių ploniausių – 0,5 mm skersmens – stiprumo riba – apie 0,5 kg. Jie skirti ypač ploniems valams. Dažniausiai naudojami 1-1,5 mm skersmens amortizatoriai, išlaikantys 1,5-3 kg svorį. Pagrindinio valo stiprumas visada turi būti mažesnis už amortizatoriaus, nes kur kas lengviau pakeisti sistemėlę (valas – plūdė – svarelis – kabliukas) nei įstatyti naują amortizatorių vietoj trūkusio.

Šių elastingų gumų gamintojai kartais nurodo jų išlaikomą svorį, o kartais rekomenduojamo valo stiprumą. Amortizatoriai visada montuojami vidurinėje koto dalyje (viršūnėlė ir viena ar daugiau sekcijų). Įdėtas į “topo” vidų, jis negali būti laisvas, o turi būti šiek tiek įtemptas. Kad amortizatorius visiškai atliktų savo funkciją, reikia ne tik tiksliai parinkti jo skersmenį, bet ir ilgį. Kuo ilgesnė guma, tuo daugiau šansų ištraukti didesnę žuvį – ji laisviau manevruoja, o amortizatoriaus pasipriešinimo jėga auga kur kas lėčiau. Norėdama visiškai ištempti ilgą amortizatorių, žuvis turi išnaudoti kur kas daugiau energijos ir nuplauti ilgesnį atstumą nei kovodama su trumpu. Patys trumpiausi amortizatoriai montuojami vienoje pačioje ploniausioje “topo” sekcijoje, o ilgiausi eina net per penkias sekcijas. Tačiau praktikoje dažniausiai naudojamos 1,5 m ilgio gumos, kurias įtempus amortizatorius išsidėsto dviejose sekcijose.

Amortizatorius lengviau įstatyti, jei “topas” yra ne sudurtinis, o teleskopinis, nes jį sustūmus užtenka gumą pertraukti tik vieną dalį. Dažniausiai sudurtinio meškerykočio viršūnėlės kiaurymė būna per siaura, kad galima būtų pro ją pertraukti amortizatorių. Todėl specialistai rekomenduoja nupjauti patį galiuką, kol kiaurymės skersmuo pasidarys toks, kad į ją būtų galima įstatyti specialią silikoninę įvorę, saugančią gumą nuo greito susidėvėjimo.

Šia įvore guminis amortizatorius slysta gana lengvai. Vidinė įvorės kiaurymė turėtų būti milimetru didesnė nei amortizatoriaus skersmuo. Galinėje “topo” dalyje amortizatorių laiko specialus kamštis. Šie kamščiai būna įvairių formų. Viršutinėje guma sujungiama su specialiu karabinu, savo konstrukcija panašiu į teleskopinių meškerių antgalius. Galima gumą su valu jungti ir paprasta šilkine virvele, tačiau karabinai vis dėlto populiaresni. Kad amortizatorius laisviau vaikščiotų “topo” viduje, jis sutepamas specialia alyva. Ši alyva yra lyg konservantas, saugantis gumą nuo susidėvėjimo. Žvejojant į “topo” vidų, kur slankioja amortizatorius, prisirenka nemažai dulkių, įvairių nešvarumų, kurie greitai ardo meškerės dalių sieneles, todėl po žūklės reikia išvalyti “topo” vidų. Tam geriausiai tinka storas siūlas, sudrėkintas indų plovimo skysčiu.

Žūklės aksesuarai

Šio skyrelio galbūt nereikėtų, nes daiktai, apie kuriuos kalbama, yra gana brangūs ir toli gražu ne kiekvienam meškeriotojui prieinami. Bet laikui bėgant atsiras žvejų, kurie ryšis tvarkytis ant kranto taip, kaip priimta daugelyje Vakarų Europos šalių, kur visais žūklės aksesuarais naudojasi ne tik sportininkai, bet ir nemaža dalis prisiekusių žvejų mėgėjų. Pas mus kol kas net daugelio sportininkų žūklės vieta ant kranto atrodo gerokai primityviau. Meškeriotojo vieta ant kranto (ją suprantame labai primityviai) – kelmas, kėdutė, šalia – jauko indas, kažkur mėtosi dėžutė su musės lervomis, graibštelis, dėžė su plūdėmis, svareliais, kabliukais ir pan. Lemiamu momentu tame chaose surasti reikalingą daiktą ne taip paprastą.

Žūklė ilgosiomis meškerėmis pasižymi greičiu ir tikslumu. Taigi jei jau išsirinkote tokį žvejybos būdą, tai verta šiek tiek apgalvoti žūklės aplinką, kad nereikėtų gaišti laiko tuščiai – kuo ilgiau plūdė būna vandenyje, o ne sausumoje, tuo daugiau šansų pasigirti geresniais rezultatais. Pažiūrėkime, kaip ruošia savo vietą, išdėsto įrankius, ką naudoja žvejojantieji ilgomis sudurtinėmis meškerėmis. Panašiai žūklės vieta turėtų atrodyti ir gaudant teleskopinėmis meškerėmis, skirtumas tik tas, kad čia kai kurie elementai nereikalingi. Žvilgterėkime į paveikslėlį. Centre išvysite platformą – taip žvejai vadina tą įrenginį. Tokios aikštelės pagrindas gaminamas iš profilinio aliuminio. Ji turi keturias arba šešias kojeles. Reguliuojant jų ilgį, platformą visada galima pastatyti taip, kad ji stovėtų horizontaliai. Dažnai galinės kojelės būna ant kranto, o priekinės – vandenyje. Meškeriotojas, sėdėdamas ant platformos, jaučiasi gerai, nereikia mirkti vandenyje, o ir aplink viskas patogiai išdėstyta. Platformos ypač praverčia žvejojant nuo pasvirusių, gana statokai į vandenį besileidžiančių betoninių krantinių – tokios visada puošia užtvankų pylimus. Slidžia pasvirusia krantine nepatogu nei vaikščioti, nei ant jos sėdėti.

Tuo tarpu ant “betonkės” įtaisytoje platformoje meškeriotojas jaučiasi kuo puikiausiai. (Tokius vaizdus dažnai galima pamatyti vakarų Europos žurnaluose apie žūklę). Prie aikštelės tvirtinamas tinklelis žuviai, masalų dėžutė, kartais mažas staliukas įvairiems smulkiems daiktams. Ant jos statoma speciali dėžė, kurioje laikomos plūdės, svareliai, kabliukai ir kiti žūklės reikmenys. Dėžė kartu yra ir kėdutė. Ant platformos taip pat dedamas ir indas su jauku – visada bus po ranka. Už aikštelės statomi ritinėliai. Jie reikalingi tik tiems, kurie žvejoja ilgomis sudurtinėmis meškerėmis. Pakirtus meškerė stumiama ritinėliais atgal, po to meškeriotojas atkabina “topą” ir juo vargina užkibusią žuvį. Likusi meškerės dalis tuo metu ilsis ant ritinėlių. Dešinėje ar kairėje pusėje tvirtinami laikikliai, papildomi įvairių ilgių “topai”. Žvejojantieji teleskopinėmis meškerėmis ant tokių laikiklių sudeda įvairiausio ilgio kotus. Ant platformos kojelių montuojami specialūs laikikliai, į kuriuos įstatoma meškerė jaukinant. Tai būtų lyg ir viskas, nors iš tiesų žūklės aksesuarų yra daugiau ir įvairios paskirties. Be abejo, nesiūlome visiems tokiu sudėtingu ir brangiu būdu ruošti savo žūklės vietos. Galima kažko ir atsisakyti.

“Žvejys ir žuvis”, Nr. 2, 1999 m. vasaris