Ko nėra vadovėliuose (Lynas)
Pirmąjį lyną sužvejojau prieš penkioliką metų. Per tą laiką buvo visko. Tačiau ši žuvis mane ypač sudomino ir jau penkerius metus gaudau tik lynus. Lynai patraukė dėl gana paprastų priežasčių. Man lynas – neįprasta, nestandartinė žuvis. Jau vien tik jo išvaizda ko verta. Nėra nė vienos kitos tokio grožio žuvies. Be to, lynai labai stiprūs, todėl žvejyba būna emocinga ir gyva.
Ne kartą girdėjau draugų, kuriems pirmą kartą gyvenime užkibo pusės kilogramo lynas, džiūgavimus, jog jiems užkibęs keturių kilogramų karpis. O kai ištraukia – nustemba.
Esu gana konservatyvus ir žūklės vietų dažnai nekaitalioju. Dažniausiai lynus žvejoju šalia Kėdainių tyvuliuojančioje Bublių užtvankoje, prie Aristavos miestelio, čia šios žuvys kimba neblogai. Retai kada grįžtu iš žūklės nepagavęs lyno (apie septyniasdešimt procentų žūklių yra sėkmingos). Per lynų žūklės sezoną, trunkantį nepilnus tris mėnesius, daugiausiai esu sužvejojęs septyniasdešimt lynų (žūklaudamas tik savaitgaliais). Žvejodamas šioje užtvankoje ar kitur, visada mintyse turiu tam tikras lynų vietų ieškojimo taisykles. Žinoma, jos negalioja absoliučiai visur, tačiau vis dėlto naudingos. Paprastai stengiuosi išsirinkti žūklės vietą vakariniame krante. Tokioje vietoje gaudant lyną, saulė spigina tiesiai į akis.
Užtvankoje meškerioja labai daug karpininkų. Kai tik pradėjau ten gaudyti lynus, jie iš manęs juokdavosi. Karpininkai meta plūdes toli – 10-15 metrų nuo kranto, o aš pusmetrį ar metrą nuo žolių. Tačiau juokėsi neilgai. Kai pamatė, kiek sužvejoju, jų veidai ištįso. Gaudant lynus, nereikia toli užmesti. Kartais žūklaujant galima išgirsti jų čepsėjimą, pamatyti krutinamas, drebinamas pakrančių žoles, palei kurias lynai ieško maisto. Todėl nekyla jokių abejonių, kad užtenka masalą užmesti per meškerės ilgį. Užsirišęs storą valą, bandžiau mesti ir į pačias žoles – visai neblogai.
Renkantis žvejybos vietą, svarbu atkreipti dėmesį į dugną. Jis gali būti visoks, tik jokiu būdu ne smėlėtas. Kad ir kiek smėlėtoje vietoje bandžiau žvejoti, bet lynas nė karto nebandė kibti. Jei būtų kibęs, tikrai būčiau atskyręs.
Kas bent kartą su plūdine meškere ištraukė lyną, tas tikrai su niekuo kitu jo nesumaišys. Kitos žuvys stengiasi plaukti kažkur į šoną, o lynas – pats “lipa” į krantą, tik kad ten vienos žolės. Geriausia šias žuvis žvejoti, kur dumblėtas dugnas ir gausiai prižėlę žolių. Seniau, prieš kokią dešimtį metų, lynai elgdavosi taip, kaip buvo rašoma visuose žūklės kanonuose. Tingūs, lėti, kantrybę ir nervus tampantys. Plūdę kartais vos ne penkioliką minučių krutindavo. Senieji žvejai buvo primokę, kad negalima kirsti, net jei plūdę tampo, nardina. Reikėdavo laukti. Kirsti galėdavai tik tada, kai lynas plūdę panardindavo ir jau nešdavo. Pastebėjau, kad kokie treji ketveri metai lynų charakteris pasikeitęs. To nežinodamas, sunkiai beatskirtum – lynas kimba ar koks ešerys.
Daugelyje leidinių rašoma, kad lynas – baikšti žuvis. Galiu galvą guldyti, kad tai netiesa. Ne kartą žvejojau šalia triukšmingų stovyklaujančių kompanijų, bet lynui tai nė motais. Ne sykį jį išsitraukiau tiesiog iš po kojų, nors ir vanduo buvo tikrai skaidrus, ir gylis gal kokia pusė metro. Supratęs, kad lynas nėra labai jau atsargus, kiek pakeičiau ir savo įrankius. Iš pradžių bandžiau žvejoti užsirišęs 0,15 mm storio pavadėlį, tačiau labai daug žuvų nutrūkdavo. Vėliau pasidarė aišku, kad nėra jokio reikalo gaudyti lynus ypač subtiliais įrankiais. Dabar, manyčiau, geriausia rišti 0,2 mm storio pavadėlį.
Pavasarį lynai pradeda kibti gana vėlai. Ankščiausiai šią žuvį esu pagavęs balandžio viduryje, tai greičiau atsitiktinis laimikis. Gerai kimba maždaug nuo gegužės penktos dienos (jei šis mėnuo normalus, ne toks šaltas kaip šiemet) iki liepos pradžios. Mano nuomone, patys dosniausi mėnesiai yra gegužė ir birželis. Liepos mėnesį jau kimba prasčiau. Žinoma, visai atsitiktinai esu pagavęs lynų ir rugsėjo mėnesį. Kodėl šios žuvys nustoja kibti liepos ir rugpjūčio mėnesiais, tikrai nežinau. Juk, rodos, ir oras, ir vanduo dar šiltas, ir augmenija vešli, tačiau lynai dingsta, tarytum skradžiai prasmenga. Gal neršia? Knygose nurodomas labai skirtingas lynų neršto laikas, todėl sunku susigaudyti, kaip čia iš tikrųjų yra.
Šiemet pirmąjį lyną sugavau apie gegužės pirmąją, tačiau iki gegužės dvidešimtos dienos dar nė vieno neištraukiau arti kranto. Visi lynai užkibo žvejojant dugnine meškere toliau nuo kranto (10-20 m). Per šaltas vanduo, per mažai vandens augmenijos, kad lynai trainiotųsi pakrantėse. Tokia jau paskutinė šio šimtmečio gegužė. Užtenka pasižiūrėti į vandenį ir pasidaro aišku, kad augmenija dar neužaugusi, dar pernelyg skurdi. Labiausiai lynai kimba pakrantėse tada, kai vandens augalai tik tik pradeda lysti virš vandens. Bet vėlgi noriu pabrėžti, kad ploni valai čia visai netinka, tarp tvirtų jaunų augalų, su plonu valu čia nieko nepadarysi.
Norėčiau paneigti dar vieną teiginį. Sakoma, kad jei per vieną žūklę pagavai vieną du lynus, tai jau labai gera žūklė. Tikrai ne kartą ir ne du esu sužvejojęs ir dešimt lynų. Tačiau niekada dar negirdėjau, kad ten, kur aš žvejoju, kas nors būtų pagavęs dviejų ar trijų koligramų laimikį. Didžiausi, kokius mačiau savo akimis, svėrė pusantro kilogramo. Kartais sužvejojami kilogramo, bet paprastai – apie pusės kilogramo lynai.
Dažniausiai šias žuvis gaudau slieku, kaip ir kiti lynų gerbėjai. Tai tikrai geras masalas, tačiau kartais kyla šiokių tokių sunkumų. Slieką gali užpulti atplaukusių pūgžlių būrys. Tada viskas, žūklė sugadinta. Tiesa, dar pastebėjau, kad lynai nelabai nori kibti ant nugnybto slieko. Geriausia ant kabliuko kabinti vieną nedidelį, pavyzdžiui, mėšlinį, tik ne naktinį, sveiką slieką.
Paprastai lynus jaukinu žirniais, tačiau žvejoju žirniu labai retai. Mano nuomone, gal tik apie penki procentai lynų pagaunama žirniu. Bet negaliu sakyti, kad šių žuvų “meniu” – vien tik sliekai. Pavyzdžiui, šiais metais nemažai lynų susigundė blynu. Mėginau ir visokias šiuolaikines naujoves. Jaukinau gamykliniu jauku “Lynas – karosas”. Ko gero, išbandžiau visus įmanomus visų firmų jaukus, tačiau nieko gera iš to neišėjo. Žirnis kaip buvo, taip ir liko pats patikimiausias jaukas. Gamykliniai jaukai pernelyg daug privilioja smulkių žuvelių. Paprastai žvejodamas sunaudoju nemažai jauko. Kas pusę valandos metu po porą saujų. Tačiau, jei po žūklės žirnių dar lieka, jais pasišeriu kokią nors būsimos žūklės vietą kitai dienai. Gal lynai visko ir neišrankioja, bet vis tiek gerai.
Įpusėjant vasarai, kai lynai jau nebe taip kimba, į jaukinimo vietas, į tas pačias seklumas atplaukia karšiai. Rašoma, kad lynų žūklei reikia pasiruošti vietą, išrauti dugno žoles. Aš taip nedarau. Tik pakrantėje apraunu žoles, kad pačiam būtų patogiau, nes nuo meldais, ajerais apžėlusio kranto tiesiog neįmanoma žvejoti. Keletą kartų bandžiau gaudyti iš valties, tačiau nieko gera. Prieš pateikdamas lynams masalą, paprastai kiek paeksperimentuoju, stebiu jų nuotaiką. Kartą pavasarį mačiau, kaip seklumoje, vasarą gausiai apaugančioje žolėmis, lynai kažką godžiai ėdė, net jų pelekai buvo išlindę iš vandens. Tądien teko juos gaudyti netoli vandens paviršiaus. Dažniausiai masalą guldau ant dugno, svarelį palieku kaboti vos vos virš dugno, kad plūdė būtų visiškai įtempta. Žvejoju ir masalą pakėlęs 5-10 cm virš dugno. Kai pradeda augti vandens augmenija, gana sunku masalą paguldyti ant dugno, nes jis tiesiog pasislepia žolių kilime. Ypač gerai, kai masalas prilimpa prie augalų šaknų, bet tai padaryti labai sunku. Gaudant paviršiuje, aukšlutės, ešeriukai pradeda tampyti slieką, stumdyti plūdę. Pūgžliai prie kranto atplaukia retai. Tačiau būna dienų kai prie pat kranto niekas nekimba. Tada bandai lynų ieškoti kiek toliau. Jeigu ir čia užpuola pūgžliai, tada nors bėg. Būna, kad masalą keiti, bet vis tiek nepadeda. Pūgžliai kimba ant visų masalų, kokias tik bandžiau meškerioti – ant tešlos, žirnių, blynų. Galų gale persikraustai į kitą vietą. Tačiau kartais ir tai nepadeda – minutė kita irjie vėl suranda ne jiems skirtą masalą.
Jokios specialios plūdės lynams žvejoti neturiu. Jau sakiau, kad esu gana konservatyvus ir pripažįstu neslankiojančias plūdes. Kitokios ir nereikia, nes žūklauju nedideliame gylyje (0,5-1 m), o ir užmesti toli nereikia. Virš pavadėlio kabinu vieną neslankiojantį svarelį. Plūdės gana didelės – 6 g. Jos patogesnės, nes su mažesnėmis kartais sunkiau užmesti. Didelė plūdė ir mechaniškai atsparesnė (tai labai svarbu). Mažų plūdelių antenos ar kyliai dažnai užkimba už žolių, o traukiant plūdę lūžta. Blogiau nebūna, kai matai, jog užkibęs lynas jau iš žolių išlindęs, o plūdė dar užstrigusi. Iš tiesų lynas plūdę nardina tiesiog puikiai. Gal ne iš karto neša į dugną, nors būna ir taip, bet vieną kartą energingai niurkteli, antrą kartą, o po to jau į dugną. Žvejodamas dviem meškerėmis, kartais nespėju apžiūrėti abiejų. Kai plūdės nematyti, apie pakirtimą negali būti nė kalbos. (Kiek kartų pasimokiau!) Užkibęs lynas jau būna įlindęs į žoles, pavadėlis pakertant trūksta. Tada reikia ramiai suvynioti valą ir žiūrėti, kaip tą lyną išvilioti iš žolių. Kartą stebėjau kaip vienas kolega žvejojo įsibridęs, užsižiopsojo, o užkibęs lynas pats atplaukė iki jo kojų. Žiūri: meškerė per pusę sulinkusi. Nesupranta, kas čia darosi. O lynas ramiausiai vos už pusės metro plūduriuoja…
Kartą žvejojau pasiskolinęs iš vietinio gyventojo meškerę, kuria, matyt, dar jo prosenelis žūklavo. Valas, buvo 0,3-0,4 mm skersmens, jei dar nestoresnis, jokio pavadėlio, plūdė – iš vyno kamščio. Taigi aš su ta meškere per vieną žvejybą penkis lynus pagavau. Be pavadėlio, su storiausiu valu ir dar skaidriame vandenyje! Kol oras šaltokas, stengiuosi žvejoti dugnine meškere, kad nereikėtų plūdės medžioti, nes būna labai vėjuota. Kiek atšilus, gaudau su dviem dugninėmis ir dviem plūdinėmis meškerėmis. Vasarą – tik plūdine meškere. Užkibęs lynas visuomet lenda į žoles. Jeigu valas labai įtemptas, tada kartais lyną dar galima suvaldyti, tačiau iš žolių jau niekaip žuvies neištrauksi. Žodžiu, nei pavadėlio, nei žuvies. Jei lynas įsmunka į žolyną, jo nebetraukiu. Atleidžiu valą ir jis pats paprastai iš ten išlenda. Šiek tiek žolių apsiraizgo, bet 0,2 mm storio pavadėlis vis tiek atlaiko.
Dažniausiai žvejoju nuo pusės iki metro gylyje. Svarbiausia į tinkamą vietą užmesti masalą – į akutę tarp vandenžolių. Tokiose vietose susirenka lynai ir rankioja maistą. Skaidriame vandenyje pats ne kartą mačiau. Netgi ankstyvais rytais, kai įprastoje vietoje nekimba, einu pakrante ir žiūriu, kur dreba ajerai. Ten ir apsistoju. Paprastai užmetus į tokią vietą užkimba. Aišku, nepuola iš karto, tačiau per dešimtį minučių. Žiūrėk, jau ir yra. Jeigu ne – keliauju į kitą vietą. Šiaip jau lynų žūklė nėra judri. Nelakstau iš vieno ežero į kitą, nemėgstu ieškoti naujų vietų. Labiausiai lynai kimba rytą nuo 4 iki 7-8 val. ir vakare nuo 17 val. iki pat tamsos. Dieną, ypač karštomis vasaros dienomis, lyną vargu ar pagausite. Pats tinkamiausias oras lynų žūklei – šiltas ir saulėtas. Tada jie daugiau laikosi prie kranto. Bjauriausias vėjas – šiaurės. Visus kitus dar galima ištverti. Anksčiau maniau, kad iš kylančių burbuliukų galima nustatyti, kur būna lynai. Tačiau ne visai taip. Kartais sunku pasakyti, kokia žuvis rausia dumblą. Labai dažnai burbuliukai kyla ir iš paties dumblo. Vienintelis ypač būdingas lynams dalykas yra čepsėjimas. Lynus čepsint geriausiai girdėti į pavakarę, kai šilta, ramu, nėra vėjo.