Kalniniai šamai
Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas.
Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą.
Šamai gaudomi putojančiame vandenyje, t. y. už krioklių, už akmeninių rėvų ir pan. Dieną kaip ir visi šamai jie tūno giliausiose upės duobėse, o vakare išsiruošia pamedžioti ir renkasi putojančio vandens ruožus.
Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose. Įsivaizduokite: stovite ant uolos, prieš jus — nedidelė srauni ir skaidri upė (nors tai ir yra garsusis Gangas). Pasižiūrėjus į tokią upę susidarytų įspūdis, kad čia gyvena tik kiršliai ir upėtakiai, ir net nešautų į galvą, kad tokios upės gyventoju gali būti šamas. Bet jis čia yra. Ir užauga labai didelis. Maksimalus šio šamo ilgis — 5 m.
