Ežerinių stintų – stintelių žvejyba

Vienas iš ledynmečio reliktų giliuose Lietuvos ežeruose – ežerinė stinta, dar vadinama stintele. Tai stintinių šeimos (Osmeridae) šeimos žuvis, porūšis – europinė stinta (Osmerus eperlanus eperlanus). Gyvena giliuose ežeruose, tokių ežerų Lietuvoje apie 50 (Asveja, Baluošas, Baltieji ir Juodieji Lakajai, Siesartis, Tauragnai). Tai tokie ežerai, kuriuose net ir šilčiausiais periodais vandens temperatūra prie dugno išlieka apie 12 – 16 laipsnių.

Stintos užauga iki 20 centimetrų ilgio ir 70 g svorio. Daugiausiai “stintininkams” žinomuose Asvejos ir Baluošo ežeruose dažniausiai kimba mažesni, 12-15 cm ilgio apie 30 g egzemplioriai. Teigiama, kad didžiausios stintos pagaunamos Tauragnų ežere.

Daugiausia maitinasi planktoniniais vėžiagyviais.

Stintelių sistema

Stintų žvejybai naudojamos kelios sistemos. Ilgoji sistema, ji nėra labai patogi, tačiau su ja galima patikrinti platesnius vandens sluoksnius. Tokioje sistemėlėje kabliukai arba avižėlės rišami kas 70 – 100 cm.

Naujokams nerekomenduočiau dėti daugiau 5 kabliukų, tuo tarpu pats naudoju sistemėles iš 8-10 kabliukų.

Tokią sistemėlę verta naudoti tuose ežeruose, kur gilūs plotai užima didelius ežero plotus, stintų nėra daug arba neturite echoloto.

Ten, kur duobės nedidelės, naudojama trumpa sistemėlė iš 5-6 kabliukų, kurių bendras ilgis neviršija 2 metrų.

Greitam nuleidimui sistemos apačioje užrišamas 15-20 g švinas. Pačios sistemėlės gale suktukas su karabinu, kad butų galima lengvai nukabinti nuo pagrindinio valo ir susukti ant putplasčio 10x3x3 cm gabaliuko. Pagrindinis valas 0,15-0,2 mm, standus, pavadėliams 0,1 mm. Avižėlė arba kabliukas 3-5 cm nuo pagrindinio valo. Naudojamas spyruoklinis sargelis su dideliu ryškiu burbulu.

Dėl naudojamų kabliukų ar avižėlių ir masalų gali kilti daug diskusijų. Bent man labiausiai pasiteisino fosforinė avižėlė, gerokai mažesnė nei naudojamos Kuršių mariose, su raudonu galu. Kabinu musės lervą ir 4-5 trūklius. Nors kartais geriau kimba ant kabliuko be jokio fosforo.

Ežerinių stintų žvejyba

Labiausiai žinomos stintų žvejybos vietos – Asvejos ar Baluošo ežerai. Čia yra apie 8 žinomos stintinės vietos. Sezono metu jas nesunku rasti dėl „kolūkio”, čia stintos laikosi būriais. Tačiau šituose ežeruose stintos pasitaiko nedidelės. Giliuose ir turinčius didelius gilių vietų plotus stintas žvejoti sunkiau, tokiuos ežeruose, kaip Aisetas, Tauragnai be echoloto sėkmingos žvejybos galima nelaukti. Žiemos viduryje čia stintos mažai būriuojasi, laikosi pavieniui ir mažai migruoja. Pastebėjau, kad migracija vyksta palei šlaitą, į skirtingus gylius ir link vakaro kyla į pakrantę. Reikia ieškoti vietų, kur laikosi stintos. Galima pradėti žvejoti, pastebėjus didesnius planktono būrius (dažnai jų dideli būriai gerai atsispindi jautriai nustatytame echolote).

Skirtingu dienos metu planktonas migruoja į įvairius gylius, paskui juos migruoja ir stintos. Geriausia gaudyti giliausiose duobės vietose, tačiau prieš leidžiant sistemą, verta pavaikščioti su echolotu ir paieškoti, kur rodo daugiausiai stintelių. Pavasarį, nuo kovo vidurio, stintos ima būriuotis, tačiau vienoje vietoje dažniausiai nestovi, ypač didelėse duobėse, praverčia eketės ir judėjimas su tuntu.

Ilgoji sistema praktiškai nenaudojama pučiant stipriam vėjui. Užkibus traukiama rankomis, metant valą žiedais. Priėjus iki kabliukų, pirmasis iškeliamas kaip galima aukščiau ir padedamas kaip galima toliau,  sukant žiedu valą dedamas arčiau eketės ir truputį į šoną, kitas vėl arčiau eketės ir į kitą pusę. Traukiant labai svarbu neatpalaiduoti valo, nes stintų burna kieta, kabliukas prastai laikosi, atleidus, jis dažniausiai atsikabina.

Pasiruošti aplinką taip pat reikia atidžiai, nes įvairūs ledukai ar sustingusios sniego atplaišos kabina kabliukus ir nutraukia masalą. Su ilga sistema geriausia žvejoti ramiu oru, kai ką tik iškrito sniegas arba sniego jau nėra ir temperatūra pliusinė.

Receptai iš ežerinių stintų

Mano nuomone, ežerinė stinta skanesnė už didstintę. Ji auga gerokai švaresnėse sąlygose, be to dažniausiai kelias iki virtuvės trumpesnis.

Stintą galima valgyti neruoštą, išdorojame, nupjauname pelekus, ištriname druska, pabarstome pipirais. Jau ir puiki užkanda prie degtinės. Jei dar įspausime citrinos, truputį alyvuogių aliejaus ir, paminkę palaikysime pusvalandį, skoniu džiaugsis visi.

Žuvienė iš stintos

Stintą įpjauname tarp pilvo ir galvos, ištraukiame žiaunas ir žarnas, palikdami ikrus ar pienius. Viriname vandenį (2 litrai) su įdėtomis keliomis bulvėmis, morka. Užvirus vandeniui, įdedame svogūną, lauro lapus, druską ir pipirus… Dar kartą užvirus, dedame išdorotas stintas (500 g) ir įpilame 80 g degtinės ir užvirus, palaukiame kelias minutes. Išjungiame ir palaikome penketą minučių uždengtą puodą.

Kepta stinta

Stintą išdorojame, įpjaudami tarp galvos ir pilvo, ištraukiame žiaunas ir žarnas, paliekame ikrus ir pienius. Ištriname druska ir pipirais. Įkaitiname keptuvėje alyvuogių aliejų, dedame stintas. Papildomai, prieš dedant stintas, galima į įkaitintą aliejų sumesti sutrintus česnakus ir truputį pamaišius, dėti stintas.