Atsigręžkime į mažuosius tvenkinius

TEORIJA IR PRAKTIKA

Atsigręžkime į mažuosius tvenkinius

Būna dienų, kai nėra laiko ar galimybių nuvažiuoti prie „rimto“ vandens telkinio, o pažvejoti norisi. Tuomet žvejai traukia prie nedidelių tvenkinių ir karjerų – švarių, drumstų, žuvingų ir nelabai. Šiandien neliesime didelių pramoninių tvenkinių, bet apžvelgsime žūklę mažesniuose, tokiuose kaip Trinyčių ar Kurmaičių tvenkiniai.

Visaverčiai tvenkiniai

Šios kategorijos vandenys dažniausiai atsirado dirbtiniu būdu, užtvenkus upelį (Eketė, Akmena). Juose yra silpna tėkmė, krantai švarūs, apaugę krūmais, medžiais, pasižymi didoku gyliu ties senuoju upės farvateriu ir būtinai – damba.

Tokiuose tvenkiniuose aptiksite visą žuvų „komplektą“ – lydekų, ešerių, kuojų, stambių karosų, kartais lynų, karšių, karpių. Karpiai dažniausiai patenka į juos atsitiktinai, iš pramoninių tvenkinių.

Vykstant į žvejybą prie tvenkinio, galimi trys meškeriojimo variantai: apsiginkluoti spiningu ir vaikytis plėšrūnų (variantas – gyva žuvele); lengva plūdine meškere žvejoti kuojas bei ešerius, tikintis karoso ar lyno; nusiteikti karpių, kurie paprastai būna dideli ir atsargūs, žūklei.

Lengvas spiningas

Dažniausias spiningautojo trofėjus – vidutinio dydžio ešeriai ir lydekos iki kilogramo. Reikalingas lengvas spiningas: 2,1-2,4 metro kotas, apskaičiuotas 5-20 g masalui užmesti, ir lengva ritė su 0,2-0,24 mm valu. Jei tikimasi lydekos, būtinas plonas metalinis pavadėlis.

Žvejojant tokia meškere, teks dažnai kaitalioti blizgutes, tad reikia patikimo ir lengvo segtuko. Papildomų svarelių nereikia, nes lengva meškere nesunku užmesti net trijų gramų blizgutes. Jei prie tvenkinio atvykote pirmą kartą ir nežinote, kur laikosi plėšrūnės, veskite blizgę aukščiau, kad neužkabintumėte už povandeninių kliuvinių. Siūloma vienoje vietoje išbandyti kelių tipų masalus – mepsą, tvisterį, vartiklę.

Eidami palei krantą aukštyn, galiausiai prieisite aukštupį, kur paprastai seklu ir daug kerplėšų. Šią vietą reikėtų atsargiai „iššukuoti“ nedideliu mažai neriančiu “vobleriu”.

Su plūdine rankoje

Kuojų buvimas patvirtina, kad tvenkinys yra geros būklės ir žada įdomią žvejybą. Smulkių kuojų pagauti nėra sunku, tereikia parinkti tinkamą pašarą ir masalą. Daugeliu atvejų kuojas galima pasiekti penkių metrų meškere be ritės. Teleskopinės meškerės – pakankamai lengvos ir patogios net pagamintos iš pigaus stiklo pluošto.

Meškerė be žiedelių, pagrindinis 0,12 mm valas, pailga plūdė su plona antenėle, pakelianti 0,5-1 gramo svorį, 15 centimetrų 0,10 mm pavadėlis; plonas, lengvas kabliukas, keli smulkūs svareliai. Didžiausias svoris tvirtinamas ant pagrindinio valo, mažytis svarelis – ant pavadėlio. Jei plūdė pakankamai apkrauta, iš vandens turi kyšoti tik antenos dalis.

Geros žūklės vietos paprastai yra netoli dambos. Išmatavę gylį, nustatykite plūdę taip, kad masalas būtų ties dugnu, ir pažymėkite antenos padėtį ant meškerykočio. Užmetę meškerę, iš paskos įmeskite kelias saujas pašaro.

Pašaras nebūtinai turi būti „firminis“. Išbandykite maltų trupinių, keptų sėmenų bei trupintų saulėgrąžų sėklų mišinį. Iš masalų visur tinka uodo trūklio bei musės lervos. Vasarą kuojos noriai ima perlines kruopas, išvirtas su saulėgrąžų aliejumi. Pravartu periodiškai įmesti po žiupsnelį kruopų pašarui.

Šaltu oru vidutinės ir didelės kuojos gali pereiti į gilesnius vandens sluoksnius palei buvusią upelio vagą. Tuomet prireiks meškerės su rite. Tolimam užmetimui tinka „vagler“ tipo plūdės ilga antena. Esant didesniam nei trijų metrų gyliui, naudojama slankiojanti plūdė.

Gaudant kuojas, kartais užkimba karosas ar lynas. Susiruošus specialiai jų gaudyti, reikia imti storesnį valą ir didesnį kablį. Lynų ieškoma ankstų rytą ir vėlyvą vakarą.

Smulkūs ešeriai kimba netoli kranto ir iš visų masalų renkasi slieką. Karšiai nelabai mėgsta tvenkinius, jų galima rasti ties senvage.

Didieji karpiai

Ar yra karpių, galima sužinoti šiltu ramiu oru stebint tvenkinio vandens paviršių. Šios žuvys mėgsta pakilti ir pašildyti plačius šonus saulės atokaitoje. Tuo metu tikėtis jų pagauti yra beprasmiška. Geriau kaip reikiant pasiruošti ir pašvęsti jiems kelis ankstyvus rytmečius. Būtina iš anksto „pašerti“ būsimos žūklės vietą perline koše, kukurūzais, virtomis bulvėmis. Tai nebūtinai turi būti koks užkampis, karpiai kartais ima ten, kur dieną maudomasi ar skalbiamas žlugtas.

Karpių žūklei skiriamos atskiros knygos ar žurnalų numeriai, bet svarbiausia žinoti, kad reikalingas tvirtas kotas, galinga ritė, 0,3-0,32 mm valas ir karpinis kabliukas. Gaudant karpius, plūdės galima nenaudoti, labiau tinka slankiojantis svarelis.

Karosiniai tvenkiniai

Labiausiai žinomas karosinis tvenkinys yra prie Uostadvario. Prie tokių galėtume priskirti ir nedidukus ties Žardės piliakalniu, už Rimkų ir daugelį kitų. Nepratekamuose tvenkiniuose gyvena tik saulažuvės ir karosai kaip pačios nereikliausios žuvys. Sąlyginai juos galima suskirstyti į dvi kategorijas: kur karosai labai smulkūs (50-70 g) ir kur pasitaiko stambių egzempliorių. Žvejyba pirmojo tipo tvenkiniuose nuobodi: smulkūs karosai be pertraukos tampo masalą, pasitaiko daug tuščių pakirtimų. Čia pravartu šerti ir mauti ant slieko musės lervą.

Vidutiniai ir stambūs karosai yra labai kaprizingi ir gali neimti siūlomo masalo kelias dienas. Čia svarbiausia pataikyti į maitinimosi laiką. Dažniausiai tai tylūs šilti vakarai ir labai ankstyvas rytas.

Į ką orientuotis?

Nustatyti tvenkinio pobūdį iš pirmo karto labai sunku. Geriausia būtų pradėti nuo ekskursijos pakrantėmis be meškerių. Daug pasako ištryptos prieigos prie vandens, palikti pašaro trupiniai, augalinių masalų likučiai. Idealus atvejis – pakalbinti vietinį gyventoją ar senbuvį meškeriotoją. Geriausia bendrauti su vaikais, nes suaugusiam žvejui jūs – tik įkyrus būsimasis konkurentas.