Žvejyba

Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.

Yra dalykų, apie kuriuos, atrodytų, kalbėti neverta. Sakykim, sena, bet vis rečiau gvildenama tema kaip atsargus elgesys žūklės vietoje, daugeliui žvejų nėra nei įdomi, nei reikalinga. Sakydamas „atsargus elgesys“, neturiu mintyse mūsų saugumo. Kalbu apie tokį atsargų elgesį, kuris mums leidžia tyliai prisėlinti prie žuvų, jų neišgąsdinant. Ar atsargus elgesys žiemą ant ledo apskritai nesusipratimas? Vaikštome ant ledo kaip ant asfalto, gręžiame eketes, be jokių tūpčiojimų statome ant ledo dėžę, žodžiu, triukšmaujame, nekreipiame į tai dėmesio ir… pagauname žuvelių. Tad kam elgtis kitaip? Ką tuo galime pasiekti? Vienas žymus rusų žvejys apie poledinę žūklę yra parašęs tokius žodžius: „Eketę gręžk tyliai, grąžtą iš eketės ištrauk lėtai ir atsargiai, jokiu būdu ne taip, lyg norėtum kuo daugiau vandens iš eketės išsemti. Eketės nevalyk taip kruopščiai, lyg dalyvautum švariausios eketės konkurse. Kartais jos išvis negalima valyti. Paskutinius 5 metrus iki eketės eik tyliai, netrepsėk. Dėžę ant ledo padėk labai atsargiai, tarsi ji būtų iš krištolo padaryta. Nedaužyk samteliu per batus.“ Bet mes dažnai elgiamės priešingai. Jei jau gręžiame, tai gręžiame. Jei jau traukiame grąžtą, tai taip, kad eketės valyti nereikėtų, kad paskui grąžtą einanti vandens srovė visus ledukus išneštų. Jei jau statome dėžę, tai be skrupulų. O kodėl nepadaužyti samtelio į batą, jei jis apledijęs. Jei žvejys gaudo vienas, ant ledo jis galbūt elgiasi tyliau, ypač — jei gaudoma nedideliame gylyje.

Viduržiemio efektas, kai ledo šarvas tampa storas, deguonies kiekis vandenyje smarkiai sumažėja ir žuvys tampa anemiškos bei neaktyvios, pastaraisiais metais Lietuvoje nėra dažnas. Jau seniai turėjome tokią gražią žiemą kaip ši. Tokiomis žiemomis ir būna viduržiemis, kai žuvį suvilioti labai sunku. Viduržiemį vandens telkinius žūklei rinktis reikia apgalvotai, nes priešingu atveju namo gali tekti grįžti tuščiomis. Tačiau ir pasirinkus tą vandens telkinį, kuris mažiau kenčia nuo storo ledo šarvo, nėra jokių garantijų, kad ką nors pagausime. Viduržiemį surasti kimbančias žuvis kur kas sunkiau nei žiemos pradžioje ar pabaigoje. Žuvys neaktyvios, trumpiau ir rečiau maitinasi, maisto kiekis mažesnis, be to, jos gana jautriai reaguoja į įvairius oro pasikeitimus. Viduržiemį dažniausiai susiduriame su neaktyviomis žuvimis, kurias žvejojant labai mažomis avižėlėmis ir tinkamai jas virpinant dar galima suvilioti, tačiau keičiantis orui jas gali apimti visiškos anemijos būsena, o tada jau niekas nepadės — nors ir prie pat nosies virpink aižėlę, žuvis net peleko nepakrutins. Vienuose vandens telkiniuose viduržiemio fenomenas yra itin ryškus, kituose jis mažiau juntamas, tačiau bet kuriuo atveju žūklė žiemos viduryje primena loteriją, kai žaidėjų daug, o laimingų bilietų tik keletas.