Kaip žvejoti srovėje?
Poledinė žūklė tekančiame vandenyje gerokai skiriasi nuo žūklės stovinčiame vandenyje. Jei upės srovė labai lėta, vanduo žemas — skirtumai nedideli, galima naudoti tuos pačius įrankius ir masalus, kurie naudojami stovinčiame vandenyje, tačiau jei srovė stipri, reikės prie jos taikytis, kitaip žvejybos nebus. Kartais sakoma, kad apie žvejybą srovėje neverta kalbėti kaip apie sudėtingą taktinį ir strateginį mūšį, neva taktikos ir strategijos kuriamos stovinčiam vandeniui, nes jame žvejai ieško ieško žuvies ir neranda. Upėje atseit viskas kitaip — išgręžei eketę ir žvejoji. Na, jei ta upė Minijos žemupys, kuriame žiemą jau net kvėpuoti nėra kuo, tai iš dalies tiesa — išgręžei eketę ir gaudai žuvį. Nori didesnių žuvų — eini aukštyn, kur mažiau žmonių, bet daugiau žuvų. Tačiau, be Minijos žemupio, turime daug kitų upių, ant kurių ledo sėdi žvejai. Tai Nevėžis, Pajūrio Šventoji, Mūša, Danė ir kitos lėtos tėkmės upės. Ir žvejojantys tose upėse pasakys, kad žūklė upėje nėra tokia paprasta ir primityvi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir ne kiekvieną dieną nuo upių grįžę žvejai būna patenkinti rezultatais. Vis tik, kai reikia rinktis tarp stovinčio vandens ir upės, daug kas turbūt rinktųsi upę. Kad ir kaip vertintume, gaudydami srovėje visada pagauname didesnių ešerių, kuojų, plakių ir karšių nei ežere. Taigi ten, kur srovė, gausesni laimikiai, didesnės žuvys. Be to, yra šansas kitokią žuvį — žiobrį, šapalą ar meknę, pagauti.