| |

Verslinę žvejybą išstums žvejybinio turizmo verslas?

Vakar Klaipėdos miesto savivaldybėje asociacijų sąjunga “Žuvininkų rūmai” surengė konferenciją “Mokymasis atstovauti rekreacinės žuvininkystės interesams”. Šis renginys buvo vienas iš Baltijos-Amerikos administruojamo Atviros Lietuvos fondo remiamos programos, kurioje dalyvauja “Žuvininkų rūmai”, žingsnių. Tikslas – praskinti Lietuvoje kelią rekreacinio žvejybinio turizmo verslui. Iš viso šiems klausimams įvairiose Lietuvos vietose, tarp jų ir LR Seime numatyta surengti 3 konferencijas ir 5 seminarus. Vakar auditoriją sudarė žvejai, įvairių žuvininkystės organizacijų, taip pat ir pačių stambiausių šalyje, atstovai, kaimo turizmo pradininkai, kiti minėta tema besidomintys asmenys bei valdžios atstovai. “Žuvininkystės verslas Lietuvoje jei ne nuostolingas, tai – ties bado riba”, – konstatavo konferencijoje Žuvininkų rūmų viceprezidentas Leonas Kerosierius, paaiškindamas, kad išlįsti iš ekonominių bėdų trukdo teisiniai ir administraciniai barjerai. Per metus šioje srityje užfiksuota 300 tūkst. pažeidimų bei padaryta žalos už 30 mln. Lt. Išaugo brakonieriavimo mastai. Į nelegalų verslą žmonės klimpti priversti, kadangi neturi darbo – neturi iš ko gyventi. Žuvies ištekliais, žuvivaisa nesirūpinama visai. Dabartinis vidaus vandenų žuvininkystės orientavimas į smulkią verslinę žvejybą – neperspektyvus. Išeitimi iš padėties numatytas žvejybos suliejimas su kaimo turizmu.

| |

Arktinių šalvių beieškant. I dalis

Pirmą kartą apie arktinius šalvius aš išgirdau 1995 metais svečiuojantis Koloje ir šis pavadinimas sukėlė mano, kaip žvejo, smalsumą. Paklausęs apie šią nežinomą man žuvį kažkieno iš vietinių žvejų, išgirdau tokį pasakojimą: “Arktinis šalvis ( arba kaip jį vadina Kolos gyventojai – golec ), gyvena šalia miestelio esančiame Lovozero ežere, bet dažniausiai aptinkamas tik jo pietiniame gale, kur atsiveria ežero bedugnės. Iki ten reikia kateriu “laužt bangas” gerus 30-40 kilometrų. Taip pat, jų retkarčiais pasitaiko kalnų ežere Seidozere. Šalvių paplitimo arealas kaip tik ir baigiasi ties musiškiais Lovozero bei Chibinų kalnų masyvais, žiūrint iš Šiaurės. Tikimybė šalvius sužvejoti, – tęsė žvejys, – yra minimali, nes jie gyvena 30 metrų gylyje ir nedažnai pasirodo arčiau paviršiaus. Dažniausiai pagaunami žiemą iš po ledo arba vidurvasary, kai jie pradeda ruoštis nerštui ir traukia Lovozero ežero seklumų, bei intakų link. Minta, pagrinde, stintomis bei sykų jaunikliais, taip pat įvairių vabzdžių lervomis, bei retkarčiais pačiais vabzdžiais. Vienu žodžiu ėda betkurį gyvulinės kilmės maistą, neatsisako ir nuo savų jauniklių. Sėkmingiausias masalas yra blizgė arba stambi aviželė”. Tai tiek informacijos pavyko surinkti tą kartą. Bandyti žvejoti šių žuvų 1995-ais neteko, todėl kad mūsų maršrutas driekėsi kita linkme negu aukščiau išvardintos vietovės. Bet pasakojimas įstrigo mano “atminties banke”.

| |

Rimas Ramonas apie žvejybą Koloje

Apie žvejybą Koloje pasakoja vienas iš kelionės gidų Rimas Ramonas. Mūsų kelionės tikslas Kolos pusiasalio upės įtekančios į Baltąją jūrą. Pirmiausia papasakosiu apie tai, ko gali tikėtis tie, kurie ten vyks pirmą kartą savarankiškai, be gidų pagalbos. Kelias yra tik iki Varzugos upės, o toliau su lengvuoju automobiliu nelabai įmanoma pravažiuoti. Taigi, naujokams šioje vietoje ir prasideda rūpesčiai. Reikia samdyti visureigį, laivą arba lėktuvą, tačiau nesusitarus iš anksto automatiškai gerokai permokama. Žinoma, galima sėsti į lėktuvą, sumokėti keliolika dolerių ir skristi su visais kitais atvykėliais, tačiau tu jau būni priklausomas nuo lėktuvo tvarkaraščio ir negali persikelti iš vietos į vietą kada panorėsi. O ir neišeis ten, kur panorėsi. Be to, labai dažnai vietinių suteikta informacija tokiems pavieniams keliautojams būna labai klaidinga. Tuo pačiu metu toje pakrantėje tikrai ne visose vietose galima pagauti lašišų, tačiau vietiniams labiausiai rūpi užsidirbti pinigėlius, atveš paliks, gaudykit. O jei ten nepagausite, be abejo, norėsite persikelti prie kitos upės. Be abejo, vietoje galima nusisamdyti ir sraigtasparni ir visa kita, tačiau tokiu atveju kaina bus kelis kartus didesnė. Sraigtasparnis kainuoja apie 500 $ valandai.

9244 zvejyba 002 Straipsniai.lt
|

Laisvalaikis… laisvalaikis… O kaip praleisti savo laisvalaikį, mes renkamės kiekvienas pagal savo norus. Vieni skaito knygas, kiti pluša soduose, augina gėles, treti keliauja po Lietuvą ar pasaulį. Tačiau yra dar vienas malonus užsiėmimas – tai žūklės nuotykiai, nepamirštami gamtovaizdžiai, kurie pakrauna organizmą nepaprasta energija. Daugelis iš mūsų neįsivaizduoja savo poilsio ir laisvalaikio be gamtos. Kiekvienas, kuris nors kartą yra išvažiavęs į gamtą, yra patyręs kažkokių nuotykių, nesvarbu ar tai buvo vakar, ar prieš 10 metų ir tai norisi papasakoti visiems. Aš nesu žvejys specialistas, bet pažvejoti man yra malonumas. Kai pasitaiko galimybė, tai keliauju prie Dubysos, kaip tik ten yra gimtasis mano miestelis Ariogala. O gamtovaizdis prie Ariogalos yra nuostabus ir vanduo tiesiog kvepia… Tokio kvapo negalima apibūdinti… jį galima tik jausti – tai gamtos kvapas. Taigi čia pateikiu kelias nuotraukėles iš mano paskutinės žvejybos prie Dubysos. Tada lijo smarkus lietus, bet namo nėjau, o užsispyrus laukiau kibimo, nesvarbu, kad grįžau namo lietaus permerktais drabužiais, bet užtai turėjau nuostabių potyrių. Raginu kiekvieną Jūsų tai išbandyti, kurie dar nėra išbandę. Planuojate keliauti į žvejybą? Nepamirškite žūklei įsigyti leidimo (žvejo bilieto-kainos nėra didelės), šiltesnių, prastesnių drabužių (vakarui), maisto, ar net knygą, bei priemonių apsisaugojimui nuo uodų. Sėkmės!

| | |

Gaminame jaukus

Kiekvienas plūdininkas žino, kad be šėrimo sunku pagauti baltą žuvį, bet ne visi gali įpirkti firminius pašarus, todėl norėčiau patarti kaip palyginus nebrangiai patiems pasigaminti pašaro, kuris tiks visai baltai žuviai, įskaitant ir karpius. Pradėti reikia nuo turgaus, kuriame nusipirkite vištų pašaro. Jį sudaro labai geri komponentai, pilnai tinkantys jaukinti žuvį. Po to dar būtų gerai nusipirkti saulėgrąžų išspaudų, smulkių kukurūzų, na, dar galima kokį maišelį sėlenų. Visi šie komponentai kainuoja maždaug po 1 Lt už kilogramą, tad manau, tai nėra brangu. Tuomet jau galima pradėti ruošti jauką, kurį aš jau ruošiu prie vandens telkinio, kuriame ketinu žvejoti. Pagrindinė jauko dalis yra vištų pašaras, į kurį pridedu kukurūzų kruopų, džiūvėsių (kad geriau sukibtų pašaras), ir be abejo kvapų. Kvapus galima dėti įvairius, priklausomai nuo žuvies, kurią ketinate žvejoti, bet aš esu pastebėjęs, kad baltai žuviai labiausiai tinka saldūs kvapai, kaip pavyzdžiui karamelės, vanilės ar panašiai. Man labai pasiteisino firmos „Traper“ kvapai. Vienu žodžiu kvapas pirmiausia turi patikti žvejui, tada ir žuviai patiks. Gaudydamas karšius dažnai į jauką pridedu kalendros ir saulėgrąžų išspaudų. Dar visada pridedu gerą saują konservuotų kukurūzų, o po to ir gaudau ant tokių kukurūzų, kuriuos prieš tai sumaišau su kvapais, kurių dėjau į pašarą. Dabar apie priedus jaukams.

| | |

Jaukai ir jaukinimas žiemos metu stovinčiame vandenyje

Žiema smarkiai pakeičia žuvų mitybos įpročius. Todėl žiemą keičiasi žuvų jaukinimo taktika, taip pat patys žieminiai jaukai labai skiriasi nuo vasarinių. Pradėkime nuo pradžių. Jaukai žiemą, žvejojant karšius ar kuojas žūklės nesugadins tik tuo atveju jei rūpestingai parinksime jo sudėtį. Negalima žieminiuose jaukuose naudoti kruopų, ar grudų t.y. stambios frakcijos dalelių. Kaip jauko pagrindas geriausiai tinka džiūvėsėliai kadangi jie yra mažai maistingi. Tai pat galima pridėti šiek tiek kanapių išspaudų. Nemažai dedama į žieminį jauką gyvūninės kilmės masalo dažniausiai uodo trūklio lervų, taip pat galima įdėti truputi ir musės lervų. Į žieminį jauką būtina dėti druskos, kadangi po vasaros žuvys jaučia mineralų trūkumą. Patamsinti jauką galima juodžemiu, geriausiai tam tinka kurmeriausiai. Pasirinkta žvejybos vietą geriausia jaukinti vakare, jei žūklė truks kelias dienas tuomet tai kartokite kiekvieną vakarą. Stovinčio vandens telkiniuose šerti galima paprasta žiemine šėrykla, kurios pagalba pašarą išpilame ties pačiu dugnu. Į kiekvieną eketę reiktu suberti nuo 200 iki 500 gr. jauko. Norint, jog jaukas ilgiau išliktų ant dugno ir jo greit nesuėstų mailius, galima jį užšaldyti didesniais kubeliais, tiesa tuomet pašarą būtina pasunkinti žvyru, jog jis neplūduriuotu paviršiuje. Tokie pašaro kubeliai nuleisti ant dugno lėtai tirpsta, todėl ilgai vilioja žuvį. Ryte atėjus į žūklės vietą neskubėkite jaukinti, geriau pirmiau pamėginkite apgaudyti jaukintas eketes.

| | |

Jaukai didiesiems laukiniams karpiams

Sąlyginai jaukus, skirtus didiesiems laukiniams karpiams jaukinti, galima suskirstyti į natūralius ir dirbtinius. Sąlyginai jaukus, skirtus didiesiems laukiniams karpiams jaukinti, galima suskirstyti į natūralius ir dirbtinius. Dirbtiniai jaukai: baltyminiai kukuliai, granuliuoti pašarai, birūs mišiniai, dešra, “krabų lazdelės” ir kiti. Natūralūs jaukai: Augalinės kilmės jaukai – grūdai kukurūzai, žirniai, kviečiai, perlinės kruopos, pupos, pupelės, bulvės prieš jaukinimą termiškai apdirbami, t.y. šutinami iki jaukinimui tinkamos kondicijos. Visus minėtus grūdus prieš šutinant reikia nuo kelių iki keliasdešimties valandų brinkyti šaltame vandenyje. Kukurūzai bei kviečiai šutinami tol, kol apie 60 procentų grūdų sutrukinėja luobelės. Sutrūkę grūdai geriau skleidžia kvapą vandenyje, tuo viliodami žuvis į jaukinamą vietą. Žirnius reikėtų naudoti neglūdintus su luobele, šutinti tol, kol taps lengvai suspaudžiami tarp pirštų. Labai svarbu žirnių neperšutinti, kad jie nesutrūkinėtų ir nepasidarytų košė (karpių jaukinimui, kitoms žuvims ruošiama kiek kitaip). Panašiai šutinamos pupos bei pupelės. Jų luobelė taip pat neturėtų sutrūkinėti šutinant. Tinkamai šutintus kukurūzus, žirnius, pupas bei kitus grūdus galima naudoti ir masalui tiek ant kabliuko, tiek ir ant “plauko”. Į išvirtus bei atvėsintus jaukui ruošiamus grūdus galima pridėti reikiamo kvapo arba atraktoriaus, geriausiai skysto.

| | |

Vėgėlių žūklė dugnine meškere

Vėgėlių žūklė yra gana paprasta, nenaudojamos sudėtingos sistemėlės ar įmantrūs masalai. Vėgėlės galima žvejoti dvejopai naudojant grubokus įrankius arba jautresnes sistemas. Pirmu atveju naudojami kieti meškerykočiai, gali būti neilgi karpiniai kotai. Pagrindinis valas gali svyruoti nuo 0.2 iki 0.35mm storio. Svareliai dažnai naudojami nuo 80 iki 120 gramų, kadangi gaudoma upėse kartais stiprioje srovėje. Žvejojant stiprioje srovėje geriausia naudoti rutulio formos svarelius, kadangi jie aptakiausi, gerai įsitvirtina dugne, taip pat neįstringa tarp dugno kliuvinių traukiant žuvį. Kabliukai žvejojant sliekais naudojami ilgesniu koteliu, kuriame paprastai būna keletas atšalėlių . Gaudant varlyte ar nedidele žuvele kabliukai pasirenkami trumpesniu koteliu. Naudojami kabliukai 2-4 numerio. Antru atveju žvejojama lengvesne jautresne sistema. Tam geriausia naudoti „heavy“ tipo fyderius, svarelius 50-60 gr. Valas parenkamas šiek tiek plonesnis kadangi lengvesni svareliai neišlaikytų valo įtempimo srovėje. Vėgėlių žūklėje geriausi masalai naktiniai sliekai, taip pat naudojama nedidelė varlytė, žuvelės ar žuvies išpjova. Teko girdėti, jog efektyviai veikia žuvų taukais pakvepinti masalai, išmirkyta juose žuvies išpjova. Dugninės meškerės sistemėlės naudojamos vėgėlių žūklėje.

| | |

Žvejyba dugnine. Žvejyba fideriais ir pikeriais

Feeder ir Picker meškerės pasirenkamos atsižvelgiant į žūklės sąlygas. Jei žvejojame stovinčiame ar lėtai tekančiame vandenyje geriau naudoti feeder light ir medium tipo meškerykočius. Jei žvejojame stiprioje srovėje ar atvirame vandens telkinyje kur reikalingi tolimi metimai arba naudojami didesni svoriai geriau naudoti Heavy tipo fideri. Jei žvejyba vyksta nedideliame vandens telkinyje kur nereikia tolimų metimų geriau pasirinkti pikerį. Žvejojant fideriais naudojamos dažniausiai tinklinės šeryklėlės, arba uždaros srovėje. Naudojant pikerį dedamas dažniausiai tik svarelis kadangi liauna pikerio galūnė gali neatlaikyti šėryklos svorio metimo metu. Žvejojant tiek Feeder tiek Picker tipo meškerykočiais svorį reikia parinkti tokį kad meškerės galiukas įtempimo metu išlinktu 45º laipsniu arba šiek tiek mažesniu kampu. Žvejojant fideriais ar pikeriais naudojamos match tipo ritės su dideliu sukimo momentu, kadangi tenka dažnai masalą permetinėti tai yra labai patogu. Šios ritės turi negilų būgnelį skirtos plonam valui. Match tipo ritės nera galingos, todėl jas geriau naudoti žvejojant nedideliais svoriais. Jei naudojami didesni svoriai ar šeryklėlės tuomet reiktu pasirinkti tvirtesnes rites. Patartina, jog ritės stabdis būtų gale taip patogiau jį reguliuoti išvedant žuvį. Stabdis turi būti sureguliuotas taip, jog dirbtu ant pavadėlio atsparumo ribos.

| | |

Žvejojame dugnine: Pirma dalis – Pagrindai

Paprasčiausiai, žvejyba dugnine meškere apibudina meškeriojimo būdą, kai masalas guli ant dugno bei kibimą žvejui rodo NE PLŪDĖ, o kibimą rodantis-signalizuojantis įrenginys. Vietoj plūdės naudojami įvairūs įrenginiai – juos aptarsime vėliau, kitose mokomosios medžiagos dalyse. Kodėl rinktis žvejybą dugnine meškere, o ne plūdine? Yra daug priežasčių. Gal dėl to, kad vandens telkinys yra per gilus žvejoti plūdine meškere, gal vėjas per stiprus. Žvejojant stiprioje upės srovėje ir norint išlaikyti masalą tam tikroje vietoje dažniausiai renkamasi dugninę meškerę. Žvejojant naktį su plūdine meškere taip pat nelabai ką nuveiksi, kai tuo tarpus žvejojant dugnine, galima ramiai sau prie laužo laukti signalizatoriaus įspėjamojo signalo. Paprasčiausias ir populiariausias kibimą rodantis įrenginys – dugninės meškerės galūnė. Pradedančiajam žvejui nuo jos ir reikėtų pradėti, o ne skubėti įsigyti elektroninius signalizatorius ir pan. Dugninės meškerės galūnė yra paprasčiausia meškerės galūnės modifikacija. Pirmosios galūnėlės buvo pagamintos iš stiklo pluošto, labai plonos ir gana tvirtos. Plonos ir lanksčios galūnės fiksuoja net ir labai atsargų kibimą. Seniau, kai dar nebuvo kur įsigyti dugninės meškerės kotų, buvo imama paprasta meškerė ir nugludinama galūnėlė, kad būtų lankstesnė (tada matydavosi žuvies kibimas, standartinių meškerykočių galūnėlės per storos). Dabar galūnėlės gaminamos įvairios: stovinčiams vandens telkiniams, žvejoti stipriose srovėse ir kt.