Žuvis

Raudžių medžioklės ypatumai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės. Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes. Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti. Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu.

Mintys apie ešerių žūklę

pagal
fishing, fisherman, nature
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kartais žvejai kalba, kad ešeriai — nepailstantys klajūnai, visus metus besiblaškantys po vandens telkinį, tad meškeriotojui kartais nelengva šių žuvų rasti. Dažniausiai taip kalbama nesėkmingai pažvejojus Kuršių mariose. Sakyti, kad ešeriai —dideli klajūnai, gana rizikinga: šios žuvys dažnai laikosi tam tikrose vietose. Daugelyje didelių ežerų yra puikių žūklės plotų, kuriuose ešeriai kimba tiek pavasarį, tiek vasarą, tiek rudenį. Paprastai tos vietos — tai kalneliai, akmenynai ir pan. Dėl tam tikrų priežasčių ešeriai šias vietas mėgsta ir neketina niekur trauktis. Tiesa, kartais auksinė žūklės vieta trumpam tampa tuščia, bet pagrindinė šio reiškinio priežastis tikrai ne ta, kad ešeriai sugalvojo paklajoti po ežerą ir paieškoti geresnės vietos. Dažniausiai ešerių pasirodo ten, kur staiga atsiranda daug lengvai pasiekiamo maisto. Tai paprastai susiję su kokiu nors masiniu reiškiniu, pvz., aukšlių nerštu, vėžių nėrimusi iš šarvo ir pan. Vietas, kurias ešeriai renkasi ežeruose, apibūdinti keliais žodžiais sunku. Kelių žvejų paklausę, kur ežere ieškoti ešerių, konkretaus atsakymo neišgirstume. Jei ir išgirstume, atsakymai iš esmės skirtųsi. Ešerius gaudome giliose vietose kietu dugnu, vidutinio gylio plotuose dumblėtu dugnu, šias žuvis meškeriojame seklumose, vandens žolėmis apaugusiuose plotuose ir t. t. Viename ežere kietą dugną netikėtai keičia itin dumblėtas.

Didelio ežero problemos žvejojant karšius

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dideli gyliai — pastovios karšių vasarojimo vietos. Vasarą karšį galima pagauti ir seklumoje, tačiau tik nakties metu. Dieną seklesnėse vietose užkimba tik nedideli karšiukai. Todėl, jei mūsų tikslas — didieji karšiai, turime žvejoti gyliuose. Tik tuose ežeruose, kurių vidutinis gylis nedidelis — 2–3 m, karšius žvejojame sėkliuose. Tačiau juose pagauti didelį karšį dažniausiai labai sunku. Didelių karšių dažniausiai ieškome dideliuose ežeruose ir giliau nei 5 m. Yra daug gilių ežerų, kuriuose didesnį nei 8 m gylį aptikti nesunku. Jei tokių ežerų karšių populiacija yra didelė, didžiųjų karšių ieškome 8–12 m gyliuose. Tačiau gylis tik iš dalies apibūdina karšių žūklės vietą. Jei yra dugno lyguma, kurios gylis 6 m, o joje — 8 m gylio duobė, tai ši duobė tikrai nebus gera karšių žūklės vieta. Ieškant tinkamos karšių žūklės vietos, reikia atsiminti vieną taisyklę: dugnas turi būti lygus. Neguldykite masalo ant dugno skardžių, geriau rinkitės žemiau skardžio esančią lygią dugno vietą, kurią karšininkai vadina „stalu“. Staigus dugno kritimas ir vėl kilimas, t. y. povandeniniai kalniukai, nėra geros karšių žūklės vietos. Ant dugno turi būti atitinkamas skardis, už jo — 8–12 m lyguma, kuri ir vadinama karšių ganykla. Aišku, lygumos gylis gali būti ir kitoks. Dažnai karšius gaudau viename dideliame Žemaitijos ežere, kuriame didžiausias gylis yra 14 m — jame surasti 8–12 m gylius nėra paprasta. Tačiau jų ieškoti nė nereikia, nes šiame ežere karšių „stalo“ gylis esti apie 6 m.

Ką turi žinoti apie karosus?

pagal
lake, fishing, fog
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kai vanduo šiltas, karosai aktyviai maitinasi ir gerai kimba. Tačiau pagauti didelį karosą nėra lengva. Ban­dy­mai su­gau­ti ka­ro­są at­si­tik­ti­nėje vie­to­je pa­smerk­ti iš anks­to, nebent tikslas — maži karosiukai. Di­de­li ka­ro­sai labai pri­sirišę prie įprastų sa­vo mai­ti­ni­mo­si vie­tų, todėl pasirinkus netinkamą vietą neišgelbės net prabangiausios su­dėties jau­kai. Jie ne­bus efek­ty­vūs, nes neprivers karosų plaukti kitur, toliau nuo jiems įprastų vietų. Jaukinti ir gaudyti karosus reikia ten, kuri jie ieško maisto. Seklumos ka­ro­sams pa­trauk­lios ta­da, kai oras šil­tas ir ilgą laiką nesikeičia. Seklumos paprastai būna gausiai apžėlusios vandens augalais, čia daug įvairaus maisto, tad tokiose vietose tiek lynai, tiek karosai visada gali prisikimšti pilvus. Tačiau seklumos turi vieną trūkumą. Be karosų, čia yra įvairių kitų žuvų — plakių, kuojų, nedidelių karšiukų. Visos jos kur kas greičiau nei dideli karosai reaguoja į jauką, greičiau pagriebia masalą, todėl teoriškai meškeriotojas sėkliuose gaudo karosus, o praktiškai jam kimba kuojos, plakiukai ir nedideli karšiukai. Kai oras karštas ir nesikeičia nei slėgis, nei vėjo kryptis, anks­ty­viau­sio­mis ry­to va­lan­do­mis ir vėlai va­ka­re sek­lumose maitinasi ir didesni karosai. Būtent ankstyvo ryto ir vėlyvo vakaro va­lan­dos yra ir ka­ro­sų ak­ty­vu­mo pi­kas, bet kaip tą karosą pagauti, jei trukdo kitos žuvys? Reikia laukti vakaro.

Vidutinio dydžio upių karšiai

pagal
boats, sea, water
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vidutinio dydžio upės pavasarį sulaukia didelio žvejų dėmesio. Kai kuriuose upių ruožuose susitelkia dideli žiobrius gaudančiųjų būriai. Tačiau tokiose upėse yra ir karšių, kurie gali būti puiki alternatyva pavasarį. Anksti pavasarį, kai upės išneša ledus ir vanduo šiek tiek nuskaidrėja, vidutinio dydžio upėse karšių paprastai galima rasti 1,5–2 m gylio duobėse, kurių dugnas yra dumblėtas. Tokių duobių yra visose upėse: paėję pakrante porą kilometrų įsitikinsite, kad bet kuri vidutinio dydžio upė, kurios dugnas — kietas žvirgždas, turi ruožų, kuriuose gylis didesnis, srovė lėtesnė, o dugnas dumblėtas. Kokie tie ruožai bus, priklauso nuo upės. Vienose upėse dumblinesnio dugno ruožai su lėtesne srove būna gan ilgi, kitose — vos keliolikos metrų ilgio. Jei duobėje susidaro grįžtančios srovės, geriau nė negali būti, nes karšių tokiose vietose tikrai yra. Vidutinio dydžio upės karšiai mėgsta būti ten, kur į vagą nuvirtę medžiai. Ypač gerai, jei medis didelis, o storas jo kamienas — vandenyje. Tokie kliuviniai upės srovei turi nemažos įtakos. Pavasarį gaudydami karšius žvejai daro esminę klaidą — visai nekreipia dėmesio į pavadėlio storį. Atseit vanduo drumstas, žuvys vis tiek nieko nemato, be to, pavasaris — ne vasara: žuvys aktyvios ir nekreipia dėmesio į pavadėlį. Tai netiesa. Plonas pavadėlis imamas ne dėl to, kad žuvys jo nematytų, o todėl, kad jis yra gerokai minkštesnis, ir žuvis, paėmusi masalą ir pajutusi apgaulę, taip greitai jo neišspjaus.

Mažos gudrybės, kaip pagauti ešerį

pagal
perch, fish, animal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Nors kalbama, kad ešerį pagauti nesunku, svarbiausia — juos surasti, tuomet visos problemos bus išspręstos, tačiau iš tikrųjų yra kiek kitaip. Neretai ešeriai nereaguoja į jiems siūlomus masalus. Kartais reaguoja, bet negriebia. Visaip būna. Kai kada užtenka panaudoti vieną kitą nedidelę gudrybę ir padėtis pasikeičia iš esmės. Sukriukė — geras ešerių masalas. Tiek upių, tiek ežerų ešeriai mielai griebia sukriukes, nes tai — nedidelis, intensyviai virpantis, agresyvus ir savitai šviesos atspindžius skleidžiantis masalas. Tačiau sukriukė dažnai būna tas masalas, kurį ešeriai vaikosi, bet negriebia. Matai, kaip artėja sukriukė, pamatai, kad ją seka ešerys, kuris paskutiniu momentu, kai jau lyg ir turėtų griebti, apsisuka ir neria gelmėn. Ką tokiais atvejais daryti? Galima pabandyti paieškoti sėkmingesnės spalvos sukriukės. Kartais tai padeda. Kur kas dažniau teigiamos ešerių reakcijos galima sulaukti ne vienos spalvos sukriukę pakeitus kita, o užkabinus mažesnio dydžio sukriukę. Dydžio pakeitimas gali daug ką nulemti — būna, kad užkabinus mažesnį masalą anksčiau gana vangiai į sukriukes reagavę ešeriai pradeda labai intensyviai kibti. Tačiau ne visada mažesnė sukriukė gali padėti. Ką tada daryti? Keisti masalą ir žvejoti guminukais? Tokia išeitis — logiška, tačiau pirmiausia pabandykite ešerius suvilioti dviejų sukriukų tandemu — ši maža gudrybė kartais duoda fantastiškus rezultatus. Dviejų sukriukių tandemą susikonstruoti nesunku.

Geriausias lynų metas

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Pavasaris – toks metas, kai visos žuvys gerai kimba. Tačiau kai kurių žuvų gaudyti negalima, nes jas saugo draudimai. Kai kurios žuvys, pavyzdžiui, šamai, nenori kibti, nes joms pernelyg šalta. Yra ir tokia žuvis vėgėlė, kuriai balandį jau darosi per šilta ir ji dėl to nebenori kibti. O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? O kaip lynai? Ar balandis geras lynų žūklės metas, ar dar reikia palaukti? Kurie teisūs? Ir vieni, ir kiti. Mano manymu, lynų gaudytojai kitaip nei kokie nors spiningautojai ar šiaip universalūs žvejai, gaudantys įvairiais būdais įvairias žuvis, yra labai prisirišę prie savo žūklės vietų. Žinau tokių žvejų, kurie tuose pačiuose vandens telkiniuose lynus gaudo daugiau nei 10 metų ir turbūt gaudys tol, kol ten bus lynų. Štai čia viskas ir pakasta: iš skirtingų vandens telkinių atkeliavusi patirtis gali būti labai skirtinga, nes įvairiuose vandens telkiniuose gyvenančių lynų elgsena gali akivaizdžiai skirtis. Vasarą tie skirtumai nėra tokie pastebimi, tačiau pavasarį, kai gamta bunda, kai vienuose ežeruose susidaro vienokios sąlygos, kituose – kitokios, lynų elgsenos skirtumai labai akivaizdūs. Nors yra ežerų tipas, kurį mokslininkai vadina „lydekiniu–lyniniu“, nors žvejai tik užmetę akį į nedidelį, seklų, gausiai vandens augalais apaugusį ežerėlį jau įsivaizduoja, kiek daug jame gali būti lynų, tačiau lynai gyvena visokio tipo vandens telkiniuose.

Pirmieji ešeriai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ešerių yra visur. Jų daug, atrodo, kad ir pagauti juos nėra sunku. Tačiau jei su mažiukais, į delną telpančiais ešeriukais galima gražiuoju susitarti, tai didesnius ešerius pagauti kur kas sunkiau. Yra laikotarpis, kai kankina nežinia. Tas laikotarpis — pavasario pradžia, kai ežeruose ir tvenkiniuose ešeriai baigia neršti. Tokiu metu kartais atrodo, kad ešerių apskritai nėra. Tai netiesa, jie yra, tačiau gyvena visai kitokį gyvenimą nei anksčiau. Jau išneršusių ešerių nekankina ikrų svoris, jie gali kur kas laisviau judėti, iki soties kimšti į pilvą bet ką — vietos ten daug. Jie laikosi netoli nerštaviečių, gana sekliuose vandenyse, tad sunku atspėti, kuo maitinasi. Pirmuosius ešerius spiningu galime pagauti kovą. Kitais metais pirmuosius ešerius pagausime balandį. Tai ne taip svarbu, nes ne nuo mūsų, o nuo žiemos priklauso, kada prasidės atviras sezonas, kada ešeriai išnerš. Paprastai pavasarį ešeriai kimba nedideliame gylyje. Retai tai būna didesnis nei 4 m gylis. Balandį ešeriai dažniausiai kimba iki 3 m gylyje. Tai neturėtų stebinti — per dieną įšylančiuose sėkliuose daugėja smulkmės, o paskui ją į sėklius atsliūkina ir plėšrūnai — lydekos, ešeriai. Tačiau ir pavasarį ešeriai mieliau renkasi tokias vietas, kur dugnas yra nelygus — visais metų laikais jiems patinka skardžiai ir kalniukai. Jei rudenį gaudant ešerius ežeruose dažnai reikia ieškoti, kokiu atstumu nuo dugno jie maitinasi, tai pavasarį to daryti nereikia — ešeriai maitinais prie pat dugno.

Ką upėtakis ėda?

pagal
trout, fish, animal
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir upėtakio racionas keičiantis metų laikams kinta. Būtų labai gerai tiksliai žinoti, ką upėtakis ėda tuo metu, kai mes žvejojame, nes tada galėtume parinkti geriausią masalo — upėtakio maisto, imitaciją. Manau, kad vasario ir kovo mėnesiais galima tiksliai nuspėti, kuo upėtakis minta, nes didelio pasirinkimo jis neturi. Kartais žvejams kyla keistokas klausimas: ar upėtakiai žiemą maitinasi? Jie turi maitintis, nes jei visą žiemą nieko į burną neimtų, nugaištų. Tačiau reikia pripažinti, kad upėtakio upė labai skurdi, o žiemą ji kelis kartus skurdesnė nei vasarą. Išgyventi tokiomis sąlygomis, kokiomis gyvena upėtakiai, nėra paprasta, todėl ir žuvų upėtakiniame upelyje nėra daug. Žiemą upėtakis maitinasi retai, greičiausiai tuo, ką atneša srovė. Galbūt jis ir pats ką nors susiranda, tačiau neatrodo, kad intensyviai plaukiotų ir ieškotų. Žiemą upėtakis daug plaukioti negali — pernelyg ilgai pabuvęs srovėje jis praras jėgas, o susigrąžinti jų nebus kaip, nes nėra maisto. Be to, ir tikslo plaukioti nėra — nieko jis toje savo skurdžioje upėje neras. Kai upėtakį pagauni žiemą, susidaro įspūdis, kad jis paskutinį kartą ėdė labai seniai, kad ėdimas jam yra labai reta šventė. Žiemos upėtakis yra sulysęs, nekovoja. Dažnai jį sugauname ramesnėse vietose, tiesiose upės atkarpose su tolygia srove, t. y. tokiose vietose, į kurias balandžio ar gegužės mėnesiais nekreiptume dėmesio.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)

pagal
Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (I dalis)
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Šiemet lydekų žūklės sezonas prasidės kaip įprasta — balandžio 21 dieną. Manau, gamta neiškrės kokių išdaigų, kad dėl užsitęsusio neršto Aplinkos ministerijai sezono pradžią tektų nukelti vėlesniam laikui. Kai išauš magiška lydekų sezono pradžios diena, daugelis spiningautojų patrauks į savo mėgstamus ir žinomus vandens telkinius. Tokie telkiniai pavasarį padovanoja daug lydekų ir džiaugsmo. Tačiau tarp laimikių dominuos tik mažos žuvys — didelių lydekų pavasarį Lietuvos žvejai sugaus kur kas mažiau nei rudenį. Panagrinėkime, kodėl taip yra. Kuo senesnė žuvis, tuo ji atsargesnė, nes turi daugiau patirties ir sugebėjo išvengti visų pavojų (blizgių, tinklų, žeberklų, kitų lydekų antpuolių jaunystėje ir pan.). Kaip ir kiekvienos žuvies, taip ir didelės plėšrūnės gyvenimą reguliuoja instinktai. Tiek mažos, tiek didelės žuvys stengiasi būti ten, kur saugu, ir nors atrodytų, kad didelė lydeka vandenyje neturi priešų, jos saugumo jausmas labai stipriai išvystytas. Didelių lydekų priešai tūno krante, todėl žuvys instinktyviai jaučia, kad prie kranto labai nesaugu, ir tas nesaugumo jausmas jau nuo labai seniai perduodamas iš kartos į kartą. Kai kurių tyrinėtojų teigimu, arčiau nei 20 m atstumu nuo kranto stovinčio vandens telkiniuose didelės lydekos stengiasi neplaukioti. Arčiau krantų dideli plėšrūnai pasirodo tik tada, kai reikia neršti, nakties metu, arba tada, kai prie kranto yra neregėta, lengvai pasiekiama maisto gausa, pvz., kai neršia aukšlės.

Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)

pagal
Kai prasidės lydekų žūklės sezonas (II dalis)
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Įvertinus šias pastabas, nesunkiai galima atsakyti į klausimą, kodėl pavasarį pagaunama kur kas mažiau didelių lydekų nei rudenį, nors lydekos po neršto yra labai aktyvios. Kaip matote, atsakymas labai paprastas: dažniausiai gaudoma ten, kur didelių lydekų jau nėra (seklios įlankos, sėkliai prie nendrių linijos ir pan.). Gerai. Bet jei žvejys spjauna į seklumas ir didelių lydekų ieško didesniuose gyliuose ir toliau nuo kranto, bet irgi nepagauna? Atsakymas vėl paprastas: greičiausiai pasirinko netinkamą žūklės vietą arba netinkamus masalus ir netinkamą žūklės taktiką. Aišku, pasakyti lengva. Visi žinome, kaip lydekas reikia gaudyti, turime daugiau ar mažiau patirties, patyrėme įvairių nuotykių, kuriuos perkratę mintyse galime daryti išvadas ir koreguoti savo veiksmų planą. Pavyzdžiui, įtariame, kad didelės lydekos, norėdamos būti saugios, iškart po neršto iš seklių vietų pasitraukia, kad sėkliuose balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje yra tik daug mažų ar vidutinio dydžio lydekų. Tačiau žinome ir kitką: didelė lydeka negali būti ten, kur nėra maisto, o pavasaris — toks metas, kai visos žuvys plaukioja sėkliuose, kuriuose vienos žuvelės neršia, kitos šildosi, o trečios džiaugiasi maisto gausa. Vadinasi, ir lydekos yra priverstos pasirodyti ten, kur susispietusios kitos žuvys.

Lašiša

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Yra išlikusių XVI a. pasakojimų, kaip prastai apmokami tarnai bei darbininkai kovojo už tai, kad darbdaviai negalėtų jų maitinti lašiša dažniau nei triskart per savaitę. O šie mėgdavo pakišti savo pavaldiniams neskanių žuvų, kurias po neršto plūduriuodavo upėse leisgyves, todėl jas būdavo lengva pagauti, ir jos beveiki nieko nekainuodavo... Lašiša - stambi žuvis. Kartais ji užauga iki 1,5 m ilgio ir sveria daugiau kaip 40 kg, nors dažniausiai pasitaikančios – 40-110 cm ilgio ir 1,5-20 kg svorio. Lašišos gyvena jūrose, minta silkėmis, tobiais bei dugniniais vėžiagyviais. Jūrose gerai atsipenėjusios ir užaugusios, neršti jos plaukia į upes. Neršia vėlai rudenį, tuo metu lašišos visiškai nebesimaitina, labai suliesėja – jų mėsa tampa balsva ir praranda puikų savo skonį. Mūsų vandenyse lašišą galima meškerioti nuo birželio mėnesio, kai ši žuvis kyla upėmis neršti. Ji gaudoma iki spalio mėnesio. Lašiša paplitusi išilgai per visus Šiaurės Atlanto ir Šiaurės Ledjūrio dalies pakraščius. Šiaurėje jos gausu Baltijoje ir Šiaurės jūrose, pietvakariuose siekia Biskajos įlanką ir net Portugaliją. Jos taip pat aptinkama prie Šiaurės Amerikos pakraščių, kuriuos skalauja Atlanto vandenynas. Dideli lašišų kiekiai veisiami Anglijos bei Norvegijos žuvininkystės fermose, tačiau aptvaruose laikomos žuvys tampa riebios, be to, neatsparios įvairioms ligoms, dėl to gauna didelius kiekius antibiotikų. Taigi, kas gali sau leisti tokį malonumą, mieliau moka šiek tiek brangiau ir nusiperka iš Škotijos ar Kanados atvežtų laukinių lašišų. Aptvaruose auginamų lašišų mėsa yra raudona, nes jos maitinamos krevetėmis. Nuo to, kuo ši žuvis šeriama, priklauso jos spalva. Laukinių lašišų mėsa – balta, ji, beje, vertingesnė ir brangesnė.

Secured By miniOrange