Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią. Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus. Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju, vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais… Šėtonas siunta ir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.

Vieni keikiasi viešai, kiti – niekam negirdint. Kultiniais tapę vilniečiai keikiasi visur ir daug. Todėl sostinės „urlaganų“, menininkų ir turtuolių rajono Užupio radijas puolė melstis ir į pagalbą kviestis kunigus. Taip sostinės puritonai ketina apsivalyti nuo velnio sėklos, kurią tris mėnesius radijo bangomis platino dvi kūrybingos būtybės. Šiandien daugelis juos žino kaip įžvalgias peles politologes Sūrskį ir Mauzerį iš linksmojo „Dviračio šou“. Dešimtis personažų radijuje ir televizijoje įkūniję Rimas Šapauskas bei Algis Ramanauskas skandalingąją kūrybą pradėjo praėjusiame dešimtmetyje. Lietuvą ne kartą drebino sąmojai, dainos ir keiksmai, pavadinti „Radijo šou“. Jei komikų klestėjimo metu praėjusiame dešimtmetyje Lietuva jau būtų išgyvenusi pastaruosius politinius įvykius, žiniasklaidos kritikai neabejotinai būtų ištarę: „Dėl šių nepraustaburnių šalis suskilo kaip dėl K.Prunskienės ir V.Adamkaus”. Dviem komikams politika suteikė pakankamai daug peno. Prezidento apkaltos, naujojo šalies vadovo rinkimų be dėmesio nepaliko televizijon įlindę Sūrskis ir Mauzeris. Jei tikėti kalbomis, nemažai peliukų „išminties” žūdavo nuo laidą montuojančių redaktorių žirklių. Gal todėl televizijoje jie vis dar kenčiami.

Laikraštyje „The Irish Times“ žurnalistas Danielis McLaughlinas savo reportaže tvirtina, kad lietuviai nesistengia atsisakyti savo antisemitiškos praeities. Laikraštyje „The Irish Times“ teigiama, jog 1941 metų liepos pabaigoje į Kauną įžengę naciai jau rado pradėtas žydų skerdynes. Vietiniams gyventojams ieškant geresnės vietos stebėti žiaurų reginį (kai kurie jų netgi buvo iškėlę savo vaikus, kad šie viską matytų), kai kurie miestelėnai lazdomis mirtinai daužė žydų tautybės kauniečius. „The Irish Times“ taip pat rašoma, kad vėliau daugelis lietuvių entuziastingai padėjo naciams masiniuose žydų sušaudymuose Kaune, prie IX forto bei prie griovių Panerių miškuose netoli Vilniaus, tačiau 1941-1945 metais vykusio žydų genocido vykdytojai lietuviai buvo labai vangiai persekiojami. Be to, genocidą išgyvenusiems žydams dabar tenka taikytis su dar vienu įžeidimu – jų tautos tragediją oficialiai bandoma lyginti su Lietuvos nacionalistų kančiomis.

Lietuvoje sparčiai auga verslo informacijos paieška internete, tačiau ją dar lenkia kiti tradiciniai informacijos kanalai – informacijos telefonu tarnybos, informaciniai katalogai bei informacija spaudoje. Prognozuojama, kad verslo informacinių katalogų populiarumas artimiausiais metais nemažės. Tai patvirtina verslo informacijos paieškos tyrimo, kurį didžiausios Lietuvos informacinių verslo katalogų leidėjos “Eniro Lietuva” užsakymu šių metų vasarį atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų kompanija “TNS Gallup”, duomenys. Tyrimo metu buvo apklausta apie 600 šalies įmonių, į klausimus atsakė apie 80 proc. jų vadovų, likusiąją dalį sudarė kiti įmonių darbuotojai. “Tyrimas parodė, kad beveik 93 proc. įmonių įvairios verslo informacijos ieško skambindami į informacijos telefonu tarnybas, informaciniai katalogai tokioje paieškoje užima 86 proc., o informacijos paieška internete – 72 proc. Paieškų augimas internete per pastaruosius dvejus metus buvo labai ryškus”, – spaudos konferencijoje antradienį sakė “TNS Gallup” marketingo direktorius Edmundas Bražėnas.

“Lietuvos Rytas” kovoja prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Tai išduoda ir jų ‘redakcijos skilties’ reikalavimas, jog Bažnyčia atsisakytų savo veiklos, kuri įvardijama, kaip “pretenzija primesti savo valią visai visuomenei” (nr. 300., psl. 4). Bažnyčia iš viso neturi teisės egzistuoti padorioje visuomenėje, nes jos galva – popiežius sega sifiliu ( nesenas straipsnis, kuriame dėl didelio noro sukompromituoti šv. Tėvą, pamirštama net gydytojo etika). Karo laiko nuostata liepia sunaikinti kiekvieną, kuris nešioja priešiškos stovyklos uniformą. Kas iš tikrųjų yra kaltas bus galima išsiaiškinti pasibaigus karui. Šiuo metu tampa pavojinga viešoje vietoje pasiskelbti esant kunigu. Jei ir nieko neužkabinsi, gali susilaukti neadekvačios priešiškos reakcijos. ‘Lietuvos Rytas’ nemėgsta laisvų asmenybių. Bažnyčia turėtų išdrįsti įvardyti mūsų visuomenėje tuos reiškinius, kurie didina chaosą ir realų blogį. Nors Bažnyčia nugalėjo, ji vis dar neatsigauna po keturių dešimtmečių rezistencijos. Už ją visuomenė tepadėkojo formaliai. Tuo tarpu ‘Lietuvos Rytas’ dar ir iš viso nepastebėjo, kad ši kova jau pasibaigė. Jam ir toliau vaidenasi Bažnyčios reakcingumas. Mano giliu įsitikinimu ‘Lietuvos Rytas’ murgdosi neapykantos ir pagiežos baloje. Jų blūdas yra daug subtilesnis ir klastingesnis, nei pirmtako – “Komjaunimo Tiesos”. Tada šie atvirai išsakė selektyvinę poziciją. Dabar jie naudoja maskuojančias frazes: “Nesantaikos ir netolerancijos dvasia turi būti palikta…”, ar net nugirstas priešininko stovykloje: “Dievas yra meilė” (nr. 300., psl. 4). Tačiau tai, ką jie už šių žodžių slepia, man kvepia smala.

Dar palyginti neseniai kino ir televizijos prodiuseriai nėrėsi iš kailio bandydami atrasti neįprastų, nekasdieniškų siužetų, įdomių asmenybių, manydami, kad taip patrauks žiūrovų dėmesį. Dažnai jiems tikrai pavykdavo rasti įdomių, neįprastų sėkmės formulių, bet šiandien jų pasisekimą visiškai užgožė laidos, kurios remiasi priešinga formule – tai atviras kasdienybės, banalybės demonstravimas. Šiandien šimtuose pokalbių laidų kalbama apie pačias banaliausias, kasdieniškiausias niekuo neišsiskiriančių žmonių problemas; daugelyje šalių žmonės reguliariai įsijungia televizorių, kad tokios laidose kaip “Didysis brolis” pamatytų šokėją, stiuardesę, kirpėją, farmacijos firmos atstovą ar tinklalapių kūrėją kokiame nors stikliniame akvariume slampinėjančius iš kampo į kampą, tauškiančius niekus, besiprausiančius, besituštinančius ir bandančius vienas kitą išėsti – reikia sudaryti sąjungą su vienais žaidimo dalyviais, kad išstumtum kitus, o paskui išduotum ir juos (arba jie išduotų tave). Taip tarsi kuriama nauja, eksperimentinė realybė. Mums nebereikia realybės, mūsų būties sąlygos kuriamos dirbtinai. “Didžiajame brolyje” būtent tai ir vyksta: žmonės uždaromi kokioje nors patalpoje ir stebima, kas bus. Tai laboratorija, tik čia viskas dirbtina. Bandymas nesiremia jokiais pozityviais kriterijais, nėra hipotezių, įrodymų, atradimų. Čia eksperimentas yra tikslas pats savaime.

Beveik prieš septynerius metus startavusioje dienraščio “Lietuvos rytas” interneto svetainė “www.lrytas.lt” nuo kovo 30 dienos bus pateikiama kur kas daugiau informacijos nei iki šiol, tačiau norintiems skaityti visą laikraštyje pateikiamą informaciją teks mokėti. Pasak “Lietuvos ryto” informacinių technologijų skyriaus vadovo Ričardo Baltaduonio, nuo šiol interneto svetainėje bus pateikiamas ne tik laikraštis su visais jo priedais, bet ir nuolat atnaujinamas dienos aktualijas. Be to, dienos numerio straipsniai internete pasirodys irgi anksčiau – 5 valandą ryto Lietuvos laiku, o ne 11 valandą, kaip buvo iki šiol, pirmadienį rašo “Lietuvos rytas”. Nuo kovo 30 dienos nemokamai bus galima skaityti kai kuriuos dienraščio straipsnius, “Laiko ženklus”, pirmadieninio numerio “Lietuvos ryto” apžvalgininkų komentarus, dienos naujienas, taip pat rašyti komentarus ir peržiūrėti klasifikuotus skelbimus ar orų prognozę. Tuo tarpu norintys perskaityti visus “Lietuvos ryto” ir jo pagrindinių priedų (išskyrus žurnalus), straipsnius, didžiausiems miestams skirtus priedus “Sostinė” ir “Laikinoji sostinė”, galės tai padaryti įsigiję prisijungimo vardą bei slaptažodį. Jie taip pat galės pasinaudoti 30 dienų dienraščio archyvu. Vienkartinis prisijungimas kainuos 1 litą. Iš karto sumokėjus 5 litus, prie svetainės bus galima prisijungti 10 kartų, o 10 litų – 25 kartus. Sumokėti už tai bus galima pasinaudojant “Lietuvos telekomo”, “Omnitel” ir “Bitės GSM” teikiamomis mokėjimo paslaugomis.