Žiniasklaida

Lietuva, kiekvienais metais gyvendama vis geriau, būdama ES nare, turės dalintis patirtimi ir teikti tam tikrą paramą, pavyzdžiui, intelektiniais resursais, mažiau išsivysčiusioms šalims. Situacija analogiška tai, kurią mes išgyvenome prieš maždaug 10 metų: ieškodami geresnio gyvenimo ir žengdami Europos link, naudojomės Švedijos agentūros „Sida“, kitų organizacijų ir fondų parama projektams įgyvendinti – dažniausiai ekspertine, kai kuriais atvejais ir finansine. Po dešimtmečio mes jau po truputį pradedame stotis ant savo kojų. Lietuvos žiniasklaida, žurnalistų sąjunga net ir po stojimo į ES dar turės kur tobulėti ir paramos jai, matyt, reikės. Džiaugiuosi, kad kai kurie fondai nenusisuko ir mums padeda. Bet aišku, kad ir patys žurnalistai, ypač mūsų organizacijos, turės savo patirtimi dalintis su mažiau išsivysčiusiomis ar sudėtingesnes ekonomines situacijas išgyvenančiomis valstybėmis. Tai gali būti ne tik Afrikos, bet ir Vidurio Kaukazo valstybės, kurios šiandiena išgyvena ir politines, ir socialines krizes. Tose šalyse žiniasklaida irgi atsidūrė ieškojimų kelyje. Mūsų žmogaus teisių ekspertai jau dalinasi savo patirtimi užsienio šalyse, jų vizitus remia Jungtinių Tautų Vystymo programa.

Ne vienas žiniasklaidos stebėtojas, pasigedęs nešališkos spaudos, pareiškia, jog Lietuvoje nėra spaudos laisvės. Lyg nebūtų girdėjęs apie tikrą spaudos priespaudą rusų ir vokiečių okupacijų metais. Be to, sumaišomos dvi sąvokos – „laisva spauda“ ir „spaudos laisvė“. Dabar Lietuvoje gali leisti laikraščius, žurnalus, lankstinukus ir knygas. Gali netrukdomas rašyti tiesą, nepamirštant, kad tiesa ne visiems patinka. Kartais matome, kaip, „rašytojai“ gerokai pasipelno iš melo. Tačiau turėtų būti aišku, kad turime pakankamai spaudos laisvės. Daug sudėtingesnis yra „laisvos“, „nepriklausomos“, „nešališkos“ spaudos (ir žiniasklaidos apskritai) klausimas. Yra pagrindo abejoti, ar iš viso tokie dalykai įmanomi. Laikraščiai ir žurnalai berods yra leidžiami dviem sumetimais: arba grynai kaip verslas – pelnui, arba asmeninėms bei grupių idėjoms garsinti. Kadangi tam reikalingas kapitalas, aišku, jog ne visi gali pasinaudoti ta spaudos laisve. Tačiau jei valstybėje yra bent šioks toks spaudos laisvės pasirinkimas, skaitytojas turi laisvę apsispręsti, į kurį spaudos leidinį „investuoti“ savo pinigus, perkant ar prenumeruojant skaitinius. O lito ar kelių tūkstančių litų nubyrėjimas į konkurentų kišenes gali privesti prie bankroto net ir ant didelio pinigų maišo pasilypėjusį leidėją. Tad susipratusių skaitytojų skonis ar apsisprendimas iš dalies yra atsvara kapitalui.

Leidėjams nepriimtinas siūlymas, įteisinantis tik tą žurnalistų susivienijimą, kuris priklauso Tarptautinei žurnalistų federacijai. „Gal būtų geriau žurnalisto sąvoką papildyti taip: „yra žurnalistų profesinio susivienijimo, kuris dalyvauja formuojant žiniasklaidos savitvarkos institucijas, narys“, – kreipimesi į kolegas žurnalistus rašo R.Šukys. – Tuomet būtų įteisinta ne tik Lietuvos žurnalistų sąjunga, bet ir kitos svarbesnės žurnalistinės organizacijos, pavyzdžiui, Lietuvos žurnalistų draugija. Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė siekia patobulinti VĮ įstatymą, kad efektyviai būtų užtikrinta teisė gauti ir skleisti informaciją, o taip pat ir padidinti rengiančiojo bei skleidžiančiojo informaciją atsakomybę. Darbo grupei priklauso Lietuvos žurnalistų sąjungos, periodinės spaudos leidėjų asociacijos, Lietuvos teisės universiteto, Vilnius universiteto Žurnalistikos instituto, Lietuvos aukščiausiojo teismo, Kultūros ministerijos atstovai, etikos inspektorius. Darbo grupei vadovauja Seimo narys Algirdas Kunčinas.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas kovo 16-ąją surengė seminarą „Žiniasklaida: galia ir atsakomybė“, į kurį pakvietė žiniasklaidos priemonių atstovus, aukštųjų mokyklų dėstytojus, studentus žurnalistus. Pranešimus skaitė VU Žurnalistikos instituto direktorė dr. Audronė Nugaraitė, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, VU Filosofijos fakulteto Politologijos katedros docentė dr. Lidija Šabajevaitė, LTV laidų „Prašau žodžio“ ir „Ieškau darbo“ vedėjas Rimvydas Paleckis, „Respublikos“ dienraščio redaktoriaus pavaduotojas Frederikas Jansonas. Vyko diskusijos. Net du pranešėjai citavo 1994 metais priimtą tarptautinę rezoliuciją „Žurnalisto laisvės ir žmogaus teisės“, ypač pirmąjį jos punktą, kur pabrėžiama visuomenės teisė gauti tikslią informaciją. Vadinasi, žiniasklaida turėtų padėti žmonėms susivokti visose gyvenimo srityse. Tačiau, prasidėjus Prezidentūros skandalui, ši tema tapo mūšio lauku, užėmusiu visas kitas svarbias temas: eurointegraciją, svarstomą valstybės biudžetą, kultūrinį gyvenimą ir kt. Pradėjus aiškėti Prezidentūros skandalo atomazgai, „Respublika“ akcentavo antisemitinę temą, kurios straipsniai, atrodo, buvo laikomi stalčiuje ir laukė palankaus momento, norint nukreipti visuomenės ir politikų dėmesį nuo daug svarbesnių problemų, be reikalo eikvojant Seimo ir Vyriausybės narių laiką, kuris galėjo būti skirtas visų mūsų problemoms spręsti; be to, ši daug kam jautri tema be reikalo atkreipė tarptautinių institucijų ir pavienių žmonių dėmesį.

Jaunystėje labai žavėjausi dėde, kuris sakė, kad yra konservatorius, bet skaito ir socialistų laikraštį. Jis norėjo susipažinti su pažiūromis ir argumentais, besiskiriančiais nuo jo paties tam, kad jo protas visuomet turėtų iššūkių. Politikai, žinoma, visuomet gerai suprato žiniasklaidos kaip karo ginklo galią. Suteikdami tokią politinę reikšmę žiniasklaidai, kai kurie politikai perėjo nuo kritikos prie švelnesnių būdų tam, kad galėtų žiniasklaidą kontroliuoti. Pamenu žiniaskaidoje plintančius pranešimus iš fronto linijos. Vienas labiausiai aktualizuotų pranešimų buvo tai, kad sąjungininkų armija privalo elgtis kuo geriausiai. Nebuvo nė vieno pranešimo apie esminius karo eigos įvykius. Tad, ar visi tie pranešimai pateikė mums tikrą istoriją? 1991 metų karas Golfo įlankoje atrodė „labiausiai televizijos nušviestas karas“. Tačiau publikai buvo pateikiamas toks vaizdas, kuris tiko Amerikos vadovaujamoms pajėgoms. Buvo kalbama apie geras technologijas naudojančius ir menkų nuostolių patiriančius karius, nors tiesa buvo visiškai kitokia. Tą kitokią tiesą atskleisdavo Žmogaus teisių apsaugos organizacijų pranešimai. Vakaruose mes didžiuojamės žodžio laisve. Ji – reikšminga.Laisvė reiškia pasirinkimą. Minties laisvė leidžia pasirinkti iš skirtingų idėjų, perspektyvų ir pažiūrų. Režimai, kurie šiurkščiai kontroliavo žiniasklaidą, kad ši neatskleistų jų melo, nėra naujiena. Stalinas, Hitleris, Musolinis naudojo tokią taktiką. Taip pat ir Sadamas Huseinas. Lyginant su šių tironų pastangomis, Vakarų demokratijų bandymai kontroliuoti žiniasklaidą atrodo menki ir nežymūs.

Šiame pranešime norėčiau panagrinėti keletą aspektų, kaip keičiasi žiniasklaidos vaidmuo ir kokia internetinės žiniasklaidos vieta globalizacijos amžiuje. Internetas sujungė planetą į vieną tinklą, per kelias sekundes galima prisijungti prie jums rūpimo informacijos šaltinio, nesvarbu kuriame pasaulio taške jis būtų. Šis
pasaulis yra vienalaikis ir neturintis jokių ribų. Laiko tarpas tarp to, kai informacija patalpinama internete ir jos panaudojimo sumažėjo praktiškai iki nulio. Pasaulis iki interneto atrodė kitaip. Pirma, jis buvo apribotas geografiškai. Dienraščiai, žurnalai buvo leidžiami tam tikrai geografinei erdvei. Paprastai ta erdvė buvo apspręsta tautinės valstybės sienomis. Žmogus, esantis kitame pasaulio taške, be abejo, galėjo sekti jį dominančios šalies įvykius, tačiau tai jis galėjo daryti tik su tam tikru laiko tarpu – tol kol laikraščiai pasieks jį. Taigi internetas panaikino šį geografinį ir laikinį atidalijimą. Tai, mano manymu, nulėmė keletą svarbių tendencijų.

Pagrindinis skirtumas tarp JAV ir Lietuvos spaudos teisių yra tas, kad pirmasis Amerikos konstitucijos priedas draudžia valdžiai riboti šias teises, o Lietuvos Konstitucija suteikia valdžioms teisę įstatymais šią laisvę apibrėžti. Tokie įstatymai iš esmės ir suteikia teisę riboti spaudos laisvę. Kodėl ši tema turėtų būti svarbi ne teisininkams? Šiuo metu? Todėl, kad kaip tik prieš Prezidento rinkimus spaudos teisės ir laisvės ir iš to kylanti atsakomybė yra pagrindas, kuriuo turi remtis piliečiai prieš apsispręsdami, už ką balsuos. Kuo daugiau teisių ar privilegijų, tuo didesnė atsakomybė prieš tautą. Tos didžiulės privilegijos suteiktos žiniasklaidai dėl to, kad piliečiai turi teisę būti informuoti apie valdžią, jos žmones ir tuos, kurie pretenduoja į privilegiją vadovauti kraštui! Tad dabar kaip tik kyla klausimas, ar mūsų žiniasklaida iki šiol atliko ir ar dabar atlieka pagrindinę savo pareigą – visapusiškai informuoti piliečius, kad jie galėtų sąmoningai nuspręsti, kas ir kaip juos valdys. Demokratiškoje visuomenėje tik piliečiai turi teisę nuspręsti, kaip ir kas juos valdys. Dažnai sakoma, kad kraštas yra vertas tokių politikų, kokius piliečiai išsirinko. Bet ar tauta yra kalta, jei išsirinko netinkamus politikus, nes žiniasklaida neatliko savo šventos pareigos? Jeigu šlubuoja demokratijos vystymasis? Jei oligarchija plečiasi, žmonės skursta, teisėtvarka taikosi prie turtingųjų ir didžiųjų valdžios ponų?

Dabar jau graži amžina legenda, jau istorija Eglės Bučelytės veidas ,,Alfa” smogikams užimant televiziją, vieningas visų Lietuvos žurnalistų laikraštis, kurį tuomet godžiai skaitė visi. Žurnalistai nesidalijo į priešiškas stovyklas, visuomenės informavimo priemonė buvo LAISVĖ, kurią galima buvo iškovoti tik laisvo žodžio pagalba, atskleidžiant Lietuvai ir pasauliui tiesą apie mūsų siekius, okupantų veidmainingumą, agresiją. Ir čia ne garsūs žodžiai, o tikra tiesa, kad laimėjome vienybės, susitelkimo, laisvo žodžio galybės dėka. Per tą keturiolika metų mūsų laisvasis žodis žengė kartu su šalimi ir tauta nušviesdamas, atspindėdamas pozityvius reiškinius ir blogybes. Be teigiamo žiniasklaidos vaidmens neįmanoma įsivaizduoti demokratinės evoliucijos ir permainų – laisvasis žodis ne tik atskleidė faktus, bet ir gilinosi į reiškinių esmę, kreipė žmonių žvilgsnį į perspektyvą. Su visų mūsų pagalba, visiems mums aktyviai talkinant buvo kuriami demokratinės ir teisinės sanklodos principai. Žiniasklaidos idėjinis indėlis į jų kūrimą – akivaizdus. Dar tik keturiolika metų gyvename žodžio, informacijos laisvės sąlygomis. Per tą laiką mūsų visų sąmonę veikė ir keitė kokybiška turiniu bei atsinaujinančiomis technologijomis spaudos, radijo ir televizijos plėtra, mes sukūrėme demokratinės valstybės žiniasklaidai derančius įstatymus, etines normas. Vienų mūsų auditorija – šimtai tūkstančių televizijos žiūrovų, kiti laisvą žodį nešame radijo bangomis taip pat masiniam klausytojui, treti darbuojamės laisvosios spaudos baruose, ketvirti naujųjų technologijų žiniasklaidoje. Nesidalinkime šiandien į stambiuosius, galinguosius, labiausiai skaitomiausius, žiūrimiausius ir ,,mažuosius”, neįtakingus. Šiandien mus turėtų suvienyti mūsų misija ir atsakomybė.

R.Pakso skandalą tęsia laikraščių “karas”, įgaunantis vis didesnį pagreitį. Plunksną pasiaštrino netgi “Respublikos” redaktorius Vitas Tomkus, šiaip nemėgstantis viešumos ir kalbantis kitų lūpomis. “Lietuvos ryto” atstovai atsisako dalyvauti viešose diskusijose, kuriose dalyvauja konkuruojančio leidinio žurnalistai. Bet karas tarp šių leidinių vyksta nuo senų laikų ir dabar jis būtų mažiau įdomus, jei būtų suvedamos sąskaitos tarp G.Vainausko ir V.Tomkaus. Šis karas pasiekė tą stadiją, kai viešinami žiniasklaidos priemonių ir politikų ryšiai. O tai nauja senojo karo kokybė. Tai, kad laikraščiai naudoja “nešvarius” metodus, buvo kalbama tik uždarame rate. Dabar gi galime stebėti, kaip vienas po kito prabyla žmonės, skambiais vardais, esantys ar tik buvę labai įtakingi. Tačiau šie pakalbėjimai ir skelbiama pikantiška informacija geriausiu atveju nurėš tik vieną kitą galvą, bet iš esmės šiame kare neliks laimėtojų. Nei vienas laikraštis nekariauja sąžiningai. Nesąžiningi ir patys politikai. Kol kas nėra nei vieno, išdrįsusio kalbėti ne kurioje nors vienoje pusėje, o apskritai. Nei vienas nedrįso prabilti, kaip dirba ir “Respublika”, ir “Lietuvos rytas”. Paklaustas, ar pritariąs A.Zuoko argumentams dėl V.Tomkaus veiklos, net konservatorių atstovas pareiškė niekada neturėjęs jokių problemų.