Žiniasklaida

Kolegos žurnalistai, Žinoma, jei tik leisite taip į Jus kreiptis. “Naujoje komunikacijoje” publikuotas straipsnis “Smegenų užkalbėtojai” susilaukė daug komentarų. Ši publikacija, “kaip diskutuotina” perspausdinta “Verslo žiniose”, verčia prisidėti prie to, kad diskusija taptų dvikrypte. Taigi norėtume išsakyti savo nuomonę ir lauktume Jūsų atgarsio. Nenorime įrodinėti, kad viešųjų ryšių agentūrų darbuotojų ir žiniasklaidos interesai yra visiškai bendri. Jie skiriasi, tačiau susieina taip dažnai, jog tarpusavio supratimas yra svarbus. Aistrų kaitinimo požiūriu minėtas straipsnis pataikė į dešimtuką. Mes, o kaip vėliau sužinojome – ir žurnalistai – šį straipsnį pasikabinome ant sienos. Kodėl? Tikrai nė vienas to nedarėme iš malonumo skaityti minėtą tekstą dar ir dar kartą. Greičiau – tai ironiškas gestas. Jūsų ironija mūsų atžvilgiu, skaitant apie žiniasklaidos kvailinimą ir subtiliai įžeidžiančiai pateiktus epitetus, suprantama. Mūsų reakcija – nuostaba dėl neįtikėtinai ciniško ir atvirkščio mūsų darbo logikai dėstomo požiūrio. Atsiprašome už patirtas nemalonius įspūdžius.

Reklama – emocijos, informacija ten neperduodama. Kaip tada jaustis “labai edukuotiems vartotojams” a la Dalia Šiukštienė, kuriai bloga nuo “IKI Premija” kortelės ir nuo metrinio katino, ėdančio jos mylimiausią auksinę žuvelę? “IKI Premijos” kortelė docentei “kvepia kvazifinansine veikla”, be to, kelia abejonių, ar teisėtai naudojami jos asmens duomenys, siuntinėjant pasiūlymus paštu. Buvusiai Vilniaus banko marketingo vadovei neįtiko ir dar vienas agentūros “Astos dizainas” (“McCann-Erickson Vilnius”) darbas – Vilniaus banko “didelių galimybių kredito” reklaminė kampanija. Kaip gi galima taip šaltakraujiškai tefloninėje keptuvėje čirškinti žuvelę? Anot pranešėjos, integruotas marketingas – štai ateitis! Dalia Šiukštienė pasiilgo ramaus informavimo apie prekės naujumą. Anot jos, vartotojams kyla klausimas: jei kortelė (ar kreditas, ar bet koks kitas produktas) – geras dalykas, kodėl apie tai nerašo laikraščiai? Panašu, kad nuomonių ratas užsidarė. “Brand Sellers DDB” vadovas siūlo naudotis reklama, nes tai bent jau sąžininga. Dalia Šiukštienė nori informacijos, praėjusios pro žurnalistų sietą – o reklama ji netiki, ja nepasitiki.

Pernai rudenį Vilniuje vyko ypatingas vakarėlis – susirinko visa Vilniaus viešųjų ryšių bendruomenė. Minėjo Mykolo Katkaus ir Kristino Taukačiko verslų susijungimo po “Viešųjų ryšių partnerių” (VRP) stogu gimtadienį. “Susirinko apie 50-60 “piarščikų” , apžiūrėjo vieni kitų merginas, konstatavo, kad viešųjų ryšių bendruomenė yra ganėtinai jauna – apie 28-30 metų. Didelė dalis – buvę žurnalistai”, – pasakoja vakarėlio dalyvis ir kaltininkas VRP vadovas Mykolas Katkus. Po to susijungimo 2000-aisiais susidarė savotiškas “Bermudų trikampis” – K.Taukačikas, “Delfi” portalas, kuriam vadovauja buvusi Kristino žmona Monika, ir veržlusis M.Katkus su savo plačia klientūra, kuri vis dar moka už paminėjimus interneto portale. Tas klientų naivumas lėmė, kad viešųjų ryšių bendrovės, kilus informacinei krizei, prie “Delfi” sodina nuo vieno iki penkių darbuotojų, kurie imituoja diskusijas ir tai pateikia kaip darbą kliento naudai. Šiandien per visą Lietuvą veikia apie 30 viešųjų ryšių bendrovių. Toli į priekį prasiveržė “trys banginiai” – “A.Jonkus ir partneriai”, “DDB&Co. ir Katkevičius” bei VRP. Aurelijus Katkevičius, vadovaujantis pasaulinio verslo komunikacijos tinklo DDB ryšių su visuomene verslui Lietuvoje, sako, kad šiandien viešųjų ryšių rinka panaši į reklamos paslaugų rinką apie 1995 metus. “Visi daro viską”, – sako jis ir mano, kad ateityje bendrovės turėtų specializuotis pagal klientų veiklos sritis. Šiai nuomonei nepritaria A.Jonkus. O pasak M.Katkaus, specializacijai Lietuvos rinka yra per maža. M.Katkus regi šiuo metu viešųjų ryšių versle vykstančius gilius pokyčius. Anksčiau daugiausiai užduočių buvo iš ryšių su žiniasklaida srities: klientai tiesiog norėjo kuo daugiau skaityti apie save palankių straipsnių. Dabar, anot M.Katkaus, tokių darbų liko apie penktadalis, o klientai viešuosius ryšius ima pripažinti kaip strateginę vadybos funkciją.

Lapkričio 21 diena, ketvirtadienis. Lietuva pakviečiama į NATO, bet šis straipsnis – ne apie tai. Reikia dirbti. 10 val. – spaudos konferencija. “Elektroninė prekyba” pristato Rusijos bendrovės “Bitrix” turinio valdymo sistemą. Nenorėjau eiti, bet jie skambino, ragino, todėl teko. Ateinu 10 val. į “Žemaitės” viešbutį. Konferencijų salėje – filmavimas, vyras nugara į auditoriją kažką rusiškai komentuoja prieštvaninei televizijai. Ilgai komentuoja, nusibosta laukti. Tiesa, atsisėdau taip, kad matyčiau dalį veido. Nužiūrinėju atėjusius – pažįstamų veidų nedaug, visi kažkokie programuotojai. Prasideda! Tiesa, neveikia projektorius, todėl vėl tenka laukti. 10.30 val. jau turbūt prasidėjo – viskas bus rodoma kompiuterio ekrane. Nežinau kodėl aš čia, turbūt čia ne žurnalistams, o programuotojams. Suprantu viską, ką jis (“Bitrix” direktorius) sako, bet rašyti nėra apie ką. Prezentacijos metu žiūriu į sieną, pasikeičiu keliais SMS. 11.30 val., kai man jau reikia išeiti, daroma kavos pertraukėlė ir žadama pakalbėti apie tai, kaip produktas bus pardavinėjamas. Būtų įdomu, bet reikia eiti.

Kas iš jūsų tiki žiniasklaidos jėga? Ar skaitydami straipsnį apie kokį nors produktą, firmą, tikite tuo, ką skaitote? Tikriausiai taip. O kokią reakciją jumyse sukelia reklama? Ar reklamoje minimus teiginius priimate už “gryną pinigą”? Laikraštinis straipsnis daugeliui mūsų sukuria įvaizdį, kad visa, kas jame rašoma – tiesa. Apie mokamus reklaminius skelbimus to nepasakysi. Jei taip, kodėl gi nepasinaudoti tuo psichologiniu žiniasklaidos privalumu, platinant savo pranešimus spaudai? Pažiūrėkite, juk sporto ir pramogų žvaigždės, norėdamos būti visuomenės dėmesio centre, reklamai neskiria nė cento. Tiesiog jų agentai žino, kaip savo tikslams panaudoti žiniasklaidos dėmesį. To paties galite išmokti ir jūs. Žurnalistai ir redaktoriai ištroškę straipsnių ir naujienų. Siųskite jiems žinutes apie save! Tačiau per daug neįsismaginkite.

Viešųjų ryšių teorija moko, kad geras pranešimas spaudai turi būti sudarytas iš septynių pagrindinių dalių. Tuoj po firminio blanko antrašte turi būti žodžiai “pranešimas žiniasklaidai” arba “pranešimas spaudai” (pasirinkite, kas Jums labiau tinka ar patinka), ar koks kitas dokumento rūšį nusakantis pavadinimas; anglai naudoja “for immediate release”. Toliau galima iškart nurodyti asmenį kontaktams, pateikiant vardą, pavardę, pareigas, telefono bei fakso numerius. Mobiliojo telefono numerį verta pateikti tik tuomet, jei nurodytas asmuo pranešimo skelbimo dieną iš tikrųjų bus prieinamas žurnalistams ir jei jis yra būtent tas labiausiai informuotas asmuo, kuris toliau niekam kitam skambučių nenukreipinės. Blogiausia, kas gali atsitikti ir kas vis dėlto dažnai pasitaiko Lietuvos viešųjų ryšių praktikoje – nuolatinis asmens kontaktams užimtumas arba atsakymas žurnalistui “skambinkite direktoriui, šiuo klausimu ką nors komentuoti gali tik jis”. Iškart po kontaktų (arba tuoj po dokumento pavadinimu, jei kontaktus, kaip labai įprasta Lietuvoje, nukeliate į pranešimo pabaigą) stambiu “pariebintu” šriftu pateikite pranešimo pavadinimą. Kuo trumpesnis – tuo geresnis! Naujienų agentūrų redaktoriai nervinasi, jei jiems tenka taisyti ilgus ir griozdiškus pranešimų spaudai pavadinimus.