Technologijos

Naujos technikos kūrimas-tai sudėtingas fantazijos, teorijos ir praktikos persipinimas. Jis susijęs ne tik su kompiuteriais, bet ir su genų inžinerija ar kosmonautika.Hefestas sukūrė ”protingas, auksines, mechanines tarnaites” - šiuolaikinių pramoninių robotų prototipą. Tačiau nežinoma, ar Homeras nors nutuokė apie šiuolaikinių robotų kūrimo teorinius principus. Tuo tarpu Aristotelis jau prieš 2300 metų sukūrė matematinę logiką – teorinį šiuolaikinių kompiuterių schemų pagrindą. Pirmuosius mechaninius skaičiavimo įrenginius dar antikos laikais naudojo matematikai,inžinieriai bei prekeiviai. Kinijoje ir Japonijoje prieš keletą metų iki Kristaus gimimo jau buvo naudojami skaičiuotuvai, padaryti iš karoliukų, pritvirtintų prie specialaus rėmo (karoliukai vadinosi kalkulėmis). Ant siūlo suvertų kalkulių pozicija atitikdavo tam tikrą skaičių.

Išvesties įrenginių paskirtis - apdorotą informaciją išvesti iš kompiuterio sisteminio bloko. Displėjuje gali būti matoma ir įvedama informacija. Tai padeda ją kontroliuoti, taisyti, bet neturi jokios įtakos jos išvedimui. Prie išvesties įrenginių priskiriami displėjai, specialieji projektoriai, spausdintuvai, braižytuvai, garsiakalbiai (juos ypač naudoja žmonės, kurių sutrikusi rega) ir kt. Displėjus turi beveik visi kompiuteriai. Jų paskirtis - išvesti grafinę ir tekstinę informaciją. Pagal konstrukciją displėjai skirstomi į kineskopinius (taškinius, CRT) ir plokščiuosius (vektorinius, LTQ). Plokštieji dėl savo mažų matmenų plačiau naudojami nešiojamuose kompiuteriuose, tačiau vaizdo kokybe ir didesne kaina nusileidžia kineskopiniams.

486 procesoriuje pirmą kartą buvo panaudota pirmojo lygmens spartinančioji atmintis (8 Kb), įgalinusi mažesnį kreipimąsi į DA skaičių ir gerokai spartesnį darbą, nes spartinančioji atmintis buvo įdiegta tiesiog procesoriuje. 486 taip pat buvo pirmasis procesorius turėjęs veržlaus perdavimo (burst) režimą, kuris gerokai padidino bendravimo tarp DA ir procesoriaus spartą. 486 modelis buvo pirmasis x86 šeimos procesorius su instrukcijų konvejeriu ir todėl sparčiau apdorojo instrukcijas. Procesorius turėjo apie 1.25 mln. tranzistorių – beveik 5 kartus daugiau negu 80386. Papildomi tranzistoriai buvo naudoti naujoms galimybėms diegti, slankaus kablelio operacijų posistemei ir pirmojo lygmens spartinančiajai atminčiai. 486DX buvo gaminamas 25, 33 ir 50 MHz versijų. Kaip ir 80386, 80486 turėjo DX ir SX versijas. Pigesnė SX versija buvo gaminama 16, 20, 25 ir 33 MHz, tačiau, išskyrus mažesnę spartą ir dar vieną svarbią ypatybę, ji praktiškai buvo tokia pat, kaip ir 486 DX. Ta svarbi ypatybė buvo matematinio koprocesoriaus nebuvimas. 1992 rudenį buvo išleista padvigubintų ciklų DX procesorių versija, pavadinta 80486DX2. Vėliau 1994 išleido 80486DX4, kuris veikė triguba DX ciklų sparta. Ir šiose sistemose bendravimas su kitais komponentais vyko magistralės dažniu ( 25 arba 33MHz ), tačiau vidinės procesoriaus operacijos galėjo vykti jau 75 arba 100 MHz. Šie procesoriai naudojo 3.3V įtampą, nes reikėjo sumažinti išskiriamos šilumos kiekį( 5V DX2 procesoriai privalėjo turėti įrangą šilumai išsklaidyti). DX4 procesoriams dėl šios priežasties reikėjo specialių pagrindinių plokščių.

Naudojami keli būdai pieštuko padėčiai sensoriniame ekrane nustatyti: elektromagnetinis, jau aprašytas aiškinant grafinę lentą; ultragarsinis, kai ekrano paviršiumi skleidžiamos aukštojo dažnio akustinės bangos, kurių iškraipymai, paspaudus pieštuku tam tikrą ekrano vietą, panaudojami pieštuko koordinatėms ir spaudimo jėgai nustatyti; srovių matavimo, kai srovių, tekančių per ekrano kampus, nevienodumas panaudojamas pieštuko koordinatei nustatyti. Srovės šaltinis – pieštukas gali būti kabeliu sujungtas su PK. Tada priglaudus jį prie laidaus ekrano, per ekrano kontaktus, esančius arčiau pieštuko, prateka didesnė srovė. Panašus rezultatas gaunamas ir naudojant su PK nesujungtą pieštuką; spaudžiant jį prie ekrano, sumažėja varža tarp dviejų laidžių ekrano sluoksnių ir toje vietoje prateka srovė.

Centrinis blokas valdo visus PK cirkuliuojančios informacijos srautus. Jį sudaro pagrindinis procesorius, pastovioji atmintis (ROM), operatyvioji atmintis (RAM), spartinančioji atmintis (Cache), ryšio tarp sisteminės magistralės ir atskirų bloko dalių bei išorinių įrenginių interfeisai, taip pat disketinių, diskinių kaupiklių bei displėjaus valdikliai. PP yra PK “smegenys”. Jis, kaip ir ESM pagrindinis procesorius, atlieka aritmetines ir logines operacijas, valdo PK. Nuo PP priklauso ESM galimybės. MP apibudinamas “žodžio” ilgiu, matuojamu bitais, ir darbo dažniu, išreiškiamu megahercais.

Įvestieji vaizdai gali būti tiesiogiai naudojami kompiuterizuotai leidybai arba tam tikru būdu apdorojami ar analizuojami, pvz., naudojant atpažinimo programas (OCR – Optical Character Recognition), tekstai gali būti automatiškai perskaitomi. Visi skaneriai turi šviesos šaltinį ir fotoimtuvą, kartais – vaizdo kamerą su CCD (Charge Coupled Device) fotoliniuote arba matrica. Skeneriai vaizdą diskretizuoja (sudalija) ir kvantuoja (fiksuoja pilkumo lygių skaičių). Skeneriai esti staliniai ir rankiniai. Staliniuose skeneriuose dokumentas gali būti paduodamas skaityti būgnu; tuomet skaitymo mechanizmas nejuda.Plokštieji skeneriai primena kopijavimo aparatą; juose dokumentas padedamas ant stiklo.Dokumentą skaito po juo judantis optinis elektrinis keitiklis.Yra skenerių, kurių vaizdo kamera yra pakeliama virš dokumento. Jų optinė skiriamoji geba yra nuo 300x300 iki 600x1200 taškų colyje ir nuo 256 iki 1024 pilkumo lygių.

Šiuo metu gaminami įvairių modifikacijų kompiuterių sisteminių blokų korpusai: horizontalusis, žemo profilio horizontalusis, vertikalusis, paaukštintas vertikalusis, monoblokas ir t.t. Šios modifikacijos skiriasi vidiniams įrenginiams skirtų sekcijų didumu ir skaičiumi, įrangos pakeitimo naujesne sudėtingumu it t.t. Dažniausiai vartotojų darbo vietose naudojami kompiuteriai su horizontaliaisiais ar vertikaliaisiais sisteminių blokų korpusais. Sisteminio bloko korpusas tai dėžė iš metalo ir plastmasės, kurioje yra: maitinimo blokas, kuris kintamą tinklo srovę paverčia žemos įtampos nuolatine srove, maitinančia sisteminę plokštę, vidinius kompiuterio įrenginius, ir visa tai aušinantis ventiliatorius. Sekcijos vidiniams kompiuterio įrenginiams, disketiniams ir diskiniams kaupikliams.

Ji naudojama tiksliems grafikos darbams. Grafinė lenta yra displėjaus ekrano antrininkė. Joje galima piešti specialiu pieštuku arba specialia pelyte, o vaizdas matomas ekrane. Lentoje piešti gerokai patogiau negu vertikaliame ekrane. Po elektromagnetinės lentos paviršiumi yra tankus laidų tinklelis (dešimtys laidų milimetre), reaguojantis į pieštuko skleidžiamą elektromagnetinį lauką arba į lauko pokytį, kurį sukelia pieštukas. Lentos valdiklis nustato pieštuko padėties koordinates ir perduoda jas į PK. Lentos skiriamoji geba yra nuo 4 ik10 kartų mažesnė už atstumą tarp laidininkų ir svyruoja nuo 0,1 ik 0,25 mm. Ji priklauso ne tik nuo lentos ir pieštuko konstrukcijos, bet ir nuo pieštuko vertikalumo, nes, palenkus pieštuką, pasikeičia jame esančio signalų siųstuvo padėtis laidų tinklelio atžvilgiu.