Psichologija

Mums puikiai žinoma, ko reikia visiems vyrams. Sekso, sekso ir dar kartą sekso. O štai savo troškimuose niekaip nesusigaudom. Apie moteriškas išdavystes visiškai atvirai – žurnalas „Elle“. Sutikite, pavydėti – negerai, o jau pavydėti vyrams – tuo labiau. Bet reikia pripažinti, kad neištikimybės klausimais yra iš jų ko pasimokyti. Beje, turime omenyje ne kiekybinius rodiklius, bet patį elgesį. Kad ir kaip badytų akį žodis „teisingai“ šiame kontekste, bet jei vyriškiai ir eina į kairę, tai daugumoje atvejų daro tai teisingai. Pripažinę kaip faktą, kad ištikimybė – trumpiausias kelias į impotenciją, vyrai aktyviai užsiima savigyda ir profilaktika. Neištikimybė jiems kaip piliulė: karti, bet reikalinga. Štai kodėl mūsų džentelmenai nuoširdžiai nesuvokia, kai juos pagauna su kokia nors blondine ir apkaltina kažkokia neištikimybe. Kam gi čia tie pykčiai ir tas siaubingas žodis? Iš tikrųjų, jei pažvelgtume į situaciją iš vyriškos (sąlygiškai kalbant - teisingos) pusės, taip ir yra. Seksas su pašaline dama nekeičia jo meilės jums, ir statistiniam vyriškiui vargu ar ateitų į galvą iš savo neištikimybės daryti antikinę tragediją. Svarbiausia, kad mes nieko nesužinotume ir nenusimintume, o visa kita – jokių problemų. Ką daryti, jei jau tokia jų poligaminė prigimtis, ir apskritai tai gyvenimiški dalykai. Štai dėl tų „gyvenimiškų dalykų“ ir „prigimties“ mes nesutariame. Ir ne tiek su vyrais (ar maža merginų, kurios šaltakraujiškai priima neištikimybę), kiek su savimi.

"Esu vedęs jau 15 metų, turime du vaikus. Visą tą laiką buvau ištikimas žmonai, nors kaip ir kiekvienam vyrui norisi patirti kažką nauja. Kartais jaučiu kitų moterų dėmesį, bet kai santykiai prieina tą ribą, apima kaltės jausmas ir atstumiu svetimą moterį. Viena jų net paklausė, ar viskas gerai tavo vyriškumui. Su žmona myliuosi beveik kasdien, abiem mums patinka įvairūs žaidimai. Kaip peržengti tą ribą ir pabandyti su kitomis moterimis? Ačiū, Rimas." Sveikas, Rimai. Tikrai nepamokysiu tavęs, kaip tau peržengti šią ribą. Manau, kad tavo juntama kaltė šiuo atveju tau pasitarnauja ir apsaugo nuo kvailo žingsnio. Pats pagalvok, ar verta tau purvinti gerus, sėkmingus santykius su žmona dėl kažkokio nuotykio. Kaip tu po to jausies glamonėdamas žmoną, apkabindamas vaikus? Šlykšti apgaulė ir išdavystė tikrai kels nerimą, sumaištį, kaltę ir kitus nemalonius jausmus, o greičiausiai ir nusivylimą. Visko gali būti, kad po to tu vėl bandysi peržengti ribas, kol galų gale jų išvis nebeliks. Bet visų baisiausia tai, kad nebeliks ir dar kažko brangaus ir švento, nebeliks pasitikėjimo, ramybės, džiaugsmo. Kam tau to dvigubo gyvenimo, melo, jei tu gali pasirinkti pagarbą žmonai, sau ir jūsų santykiams, ramybę, pastovumą, galimybę pasitikėti? Manau, kad būtent tas pastovumas, ištikimybė santykiuose su žmona ir leidžia tau mėgautis geru ir gausiu seksu, erotika bei neišsenkančia įvairove, o jei peržengsi tą ribą, greičiausiai nebeteksi to brangaus turto, kurį kūrei tiek metų.

Kas yra neištikimybė? Atsakyti į šį klausimą ne taip paparasta: vieni neranda sau vietos susapnavę erotinį sapną, kiti po audringos nakties pabunda nekalti lyg kūdikiai… Patyrinėkime kintamą „ištikimybės“ sąvoką istorijoje, kultūroje ir atskirų žmonių gyvenimuose. Pamenate sceną, kur miuziklo „Čikaga“ herojė teisme prisipažįsta turėjusi keletą meilužių. „Iš mano vyro lovoje nieko gero. Ir, be to, aš su jais tik miegojau, mes niekada nevakarieniavome! Ar gi tai galima vadinti neištikimybe?“ Pati to nežinodama, naivioji Roksi uždavė vieną iš pačių paslaptingiausių būties klausimų. Nuo ko prasideda neištikimybė? Nuo minties, erotinės fantazijos, bučinių? Nuo miegamojo scenos ar pasisėdėjimo kavinėje? Net žodynas atsisako mums ką nors paaiškinti. „Ištikimybė – pastovus jausmas, prisirišimas“. „Neištikimybė – ištikimybės nebuvimas jausmuose, draugystėje, meilėje“. Vienas iš dviejų: arba aiškinamojo žodžių žodyno autoriai neturi supratimo apie sekso egzistavimą, kas mažai tikėtina. Arba ši plati sąvoka daugelį tenkina, nes labai tinka tiems, kas apsiputoję įrodinėja: būti neištikimu galima tik dvasiškai. Kaip ten bebūtų, kai suaugę ir rimti žmonės atsakinėja į keblų klausimą, kur prasideda neištikimybė, pasirodo, kad kiekvienas tai supranta savaip. Kaip ir laimę. Pagal skirtingus sociologinius tyrinėjimus, nuo 10 iki 40 proc. moterų prisipažįsta, kad yra neištikimos pastoviam partneriui reguliariai ar kartas nuo karto, tarp vyrų pasiskirstymas kur kas platesnis: nuo 20 iki 60 proc.

Štai ir pildosi mūsų žodžiai, kai sakome kaip greitai bėga laikas. Jis tikrai nieko nelaukia! Mes kartais palaukiame vieni kitu, o laikas nieko nelaukia, net ponų J. Šiame pokalėdiniame laike, labai norėčiau prabilti apie tikėjimą ir ištikimybę. Apie tikinčio žmogaus ištikimybę. Ištikimybė yra teigiama, labai patraukli sąvoka, mes didžiuojamės ištikimais draugais, ištikimomis šeimomis ir pan. Beje abu žodžiai – „tikėjimas“ ir „ištikimybė“, jei pastebėsit yra bendrašakniai. Ar ištikimybei būdingas religinis atspalvis? Taip ir yra. Tada, kai yra gilus tikėjimas, visada esti ir ištikimybė. Tačiau kartais žmonės lanko bažnyčią metus, penkis, dešimt o paskui nustoja. Pasidarė neištikimi? Ši problema ne tik religinė. Senojo Testamento pranašai pabrėždavo: apleisti Dievą tolygu svetimauti. Ką reiškia, kad turėsiu mylėti ir būti ištikimu amžinai. Netikintis nesuks sau galvos: na, pamilau, paskui meilė praėjo ir... sudie! Tikinčiajam viskas kitaip. Ir vis dėlto tikinčiųjų religinė patirtis, o netikinčiųjų meilės patirtys byloja, kad ištikimybės sąvoka neatskiriamai susiję su tikėjimu ir meile. Kas yra ištikimybė – jausmas, motyvas, pojūtis? Ištikimybių būna visokių. Būname ištikimi Dievui, artimui, tėvynei, pareigai, šeimai, netgi sau patiems. Meilė Dievui, moteriai arba yra, arba jos nėra. Visai kas kita pareiga. Yra kurie eina į bažnyčią kada užsinori. Būti ištikimam – tai būti teisiam.

Iš esmės visos neištikimybės istorijos panašios. Skiriasi tik konkrečios aplinkybės. O siužetai rutuliojasi ta pačia linija. Bendras vardiklis - santykių krachas, džiaugsmo ir kančių šaltinis. Savo naujoje knygoje "Išdavystė" psichologė psichoterapeutė Roberta Džomi rašo: "Kai mes nutraukiame nuo inkaro savo gyvenimą ir perduodame jį į kito žmogaus rankas, turime atsiminti, kad tokiu būdu galbūt dedame pagrindus galimam nusivylimui. Išdavystės nutinka tik tada, kai žmonės myli, bet neįmanoma pamilti nerizikuojant būti išduotam". Paskutiniais duomenimis, Italijoje 7 iš 10 vyrų yra neištikimi. Nemažai ir tokių moterų. "Jų skaičiai beveik susilygino", - sako Džomi. Neištikimybės ir atleidimo už išdavystę problema užsiima ir katalikiškas leidinys "l'Avvenire". Debatų esmę trumpai galima būtų nusakyti taip: išdavikui reikia atleisti; nors tai nėra lengva, tačiau vis dėlto įmanoma. Kodėl taip nutinka? Išduodama įsimylėjus kitą asmenį ("meilė - tai toks trokštamas jausmas, kurio visuomet ilgimės; kai jis atsiranda - nelyg džiaugsmo pasiuntinys - mes pasiryžtame jį priimti"); iš smalsumo (noras sužinoti, koks jis/ji lovoje); iš nuobodulio (kai pavargstame nuo monotoniškų santykių); dėl aistros ir seksualinės priklausomybės (mes netikėtai atsiduriame aštrių pojūčių poreikio nelaisvėje). Protas, širdis ir kūnas yra neištikimybės variklis, todėl labai svarbu suprasti, kaip užgimsta neleistinas ryšys. Visais trimis atvejais ima veikti kerai.

Atsirado norinčiųjų priminti Lietuvai apie skaistybę, todėl išleista iš vokiečių kalbos išversta knygelė apie italų mergaitę Mariją Goreti, tapusią kankine dėl skaistybės ir paskelbta šventąja . Knygelę išvertė Marija Mėlinauskaitė ir Aleksandra Bubelytė (apie jas neseniai "XXI amžiuje" rašyta), leidimu pasirūpino ses. Benvenuta - Ada Urbonaitė. Pagyrimo žodis vertėjoms ir leidėjai - jos dirba šiais laikais mažiau įprastą darbą negu daugelis. Daugelis iš mūsų dabar skubame rašyti ir išspausdinti savo knygas, ir jas pardavinėjame. Tokiame fone maloniai keista, kad kažkas dar randa ir už save vertingesnių žmonių, apie kuriuos parašytas knygas reikia platinti. Tie vertingesniais palaikytieji žmonės šiuo atveju yra šventoji Marija Goreti ir knygos apie ją autorius Vincentas Rufas (Vinzenz Ruef). Aprašyta knygoje šventoji - labai vargingos italų šeimos kaimo mergaitė, 12- os metų, beraštė ir labai tvirto tikėjimo. Tapusi kankine, nes nuodėmės bijojo labiau negu mirties. Ji mirė gindama mergaitės skaistybę. Nepopuliari dorybė šiais laikais? Dorybės yra visos ir visada populiarios. O priminė knygelė ir apie skaistybę, ir apie tikėjimo tvirtumą. Ir dar priminė, kad labai tvirto tikėjimo žmonės net ir varge gali būti laimingi. Iškėlė ir klausimų mokantiems klausti - ar reikia būti beraščiams, kad galėtų būti tvirtas tikėjimas, ar jis galimas ir žinių visuomenėje, kokios dabar siekiame? O gal reikia atsisakyti tų žinių, jeigu jos tikėjimą žlugdo, ir taip tapti laimingiems?