Seniau daugelis sutuoktinių išdavysčių būdavo pateisinamos
7-tų metų krize. Laikai keičiasi. Paskutiniais mokslinių tyrimų duomenimis, krizė į sutuoktinių santykius “įsisuka” 4 -ais bendro gyvenimo metais. Ir tai įvyksta ne dėl užgaidos- o yra nulemta genetiškai sąlygojamos būtinybės, kuri susijusi su moters prigimtimi. Moteris linkusi į monogamiją, tačiau turi polinkį keisti partnerius “tam tikru dažnumu”- kartą į keturis metus. Šį faktą nustatė amerikiečių antropologai- tyrimas buvo atliekamas 15 metų, jis vyko 62 šalyse. Jei moteris nekeičia partnerio, tai tik dėl socialinių bei kultūrinių faktorių. Profesorė Helen Fišer iš Rutgerio universiteto tvirtina, jog moteris užprogramuota nutraukti santykius su priešingos lyties partneriu kas 4 metai. Mokslininkė tai aiškina šitaip: moterims būdingas genetinis kodas,kurį lemia amžina kova už išlikimą. Skirtingų tėvų vaikai pasižymės tai yra vaikai skirtingomis savybėmis bei bruožais.Jie turės daugiau galimybių išgyventi, negu vieno tėvo vaikai. “Cheminės reakcijos smegenyse paverčia mus įsimylėjusiais, tačiau ir išsieikvoja jos per 36 mėnesius”,- rašo profesorė H.Fišer.

Kas tu esi savo mylimam žmogui – policininkas, juokdarys, princas ar kankinys? Psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Sternbergas aiškina, kaip galima pritaikyti savo „meilės istoriją” ieškant idealaus partnerio. Kodėl vienos poros gyvena ilgai ir laimingai, o kitos persekiojamos ir nelaimingos kaip Romeo ir Džiuljeta? Kodėl atrodo, kad kai kuriems lemta kartoti tas pačias klaidas, tą patį scenarijų tik vis su kitais žmonėmis ir kitoje vietoje? O kai kurie – suranda savo mylimąjį arba mylimąją ir iki senatvės džiaugiasi vienas kitu… Psichologai visaip mėgino aiškinti meilės paslaptis. Jie sukūrė įvairių teorijų, bet nė viena jų išsamiai neatsako, kas yra meilė.

Richard Wiseman savo karjerą pradėjo kaip gabus iliuzionistas (magas). Jis Edinburgo universitete apsigynė psichologijos doktoranto disertaciją. Šiuo metu vadovauja Anglijos Hertfordshire universiteto Perrot-Warrick tyrimų sektoriui, kurios pagrindinį finansavimą administruoja Kembridžo Trejybės koledžas. Tas sektorius žinomas pasaulyje savo tyrimais netradicinėse psichologijos srityse ir mokslo populiarinimo veikla. Jis parašė kelias knygas ir spausdino straipsnius garsiuose žurnaluose (“Nature”, “Science” ir “Psychological Bulletin”). Apie jį rašyta šimtuose straipsnių laikraščiuose. Britų žiniasklaidoje dažniausiai cituojamas psichologas. Dažnas svečias TV ir radijo laidose, daugelio draugijų narys. Turi apdovanojimų.

Kol kas aš tik pateikiau keletą principų, kuriais remdamasis aš tiriu sapnus, nes jei mes norime ištirti žmogaus sugebėjimą kurti simbolius, sapnai mums yra pati svarbiausia ir prieinamiausia medžiaga. Du esminiai sapnų aiškinimo dalykai yra šie: pirmiausia, į sapnus reikia žiūrėti kaip į faktą, kurio atžvilgiu nereikia turėti jokių išankstinių nuostatų, išskyrus tai, kad jie kažkaip kuria prasmę; antra, kad sapnas yra specifinė pasąmonės išraiška. Vargu ar galima dar kukliau pateikti šiuos principus. Nors ir kokia menka būtų kieno nors nuomonė apie pasąmonę, jis turi pripažinti, kad ją verta tyrinėti; pasąmonė yra bent jau utėlės lygio, kuri galų gale labai domina entomologus.

Daugelis meditaciją supranta kaip kažką “ypatingo”, kas neprieinama visiems žmonėms. Kai kurie mokslininkai meditaciją skirsto į “Rytietiškąją” ir “Vakarietiškąją”, bet įvairių meditacijos formų esmė ta pati – meditacija prieinama kiekvienam ir tai yra būdas įsigilinti į dabarties akimirką bei pajusti gyvenimo grožį.
Iš tikrųjų, norint išmokti medituoti, beveik nieko nereikia daryti. Tai labai natūralu. Pabandykite patys. Tiesiog patogiai atsisėskite, išsitieskite ir įkvėpkite… Dabar įkvėpkite dar kartą… Ir dar… Atkreipkite dėmesį į kvėpavimą. Nukreipkite dėmesį kitur… Vėl į kvėpavimą… Ir vėl kitur… Pastebėję, kad išsiblaškėte, grįžkite prie kvėpavimo…