Psichologija

1940 – 1950 m. atsirado Amerikoje. Atstovai: K. Rodžersas, A. Maslai. Pagrindinis humanistinio požiūrio į asmenybę bruožas yra prielaida, kad kiekvieną asmenybę formuoja tik jai vienai būdingas pasaulio suvokimas. Būtent individualus realybės suvokimas, o ne instinktai. Bruožai ar pastiprinimai reguliuoja elgesį, be to asmenybė pati yra aktyvi, planuojanti ir kurianti, atsakanti už savo veiksmus, orientuota į augimą ir tobulėjimą. Idėja apie individualų pasaulio suvokimą perimta iš egzistencinės filosofijos. K. Rodžersas pagrindine asmenybės veiklos ir vystymosi jėga laikė poreikį savirealizacijai. Jis teigė, kad žmogui įgimta siekti panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat įgimtas yra gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo žmogus ir vadovaujasi.

Hipnozė sena kaip pati žmonija. Aptikta įrodymų, kad šį reiškinį žinojo dar šumerai prieš 4000 m. pr. Kr. Tačiau iki šiol dar nėra moksliškai pagrįsto paaiškinimo, kokia gi tikrojo hipnozės prigimtis. Beveik kiekvienas, kuriam teko patirti hipnozės poveikį ar bent skaityti apie jį, žiūri į ją skeptiškai ar su baime. Dauguma mano, kad hipnozė artima narkozės būsenai ar sąmonės netekimui, nors iš tikrųjų net giliausiai pasinėrus į hipnozės būseną to nebūna. Sąmonė ir pasąmonė visada išlieka budrios, išskyrus nebent tuos atvejus, kai organizmui taip reikia miego, kad užhipnotizuotasis pasineria į miego būseną. Niekas negali Jums hipnozės būsenoje efektyviai įteigti ar net priversti padaryti ką nors tokio, kas neatitinka Jūsų asmenybės struktūros. Dažnai manoma, jog hipnozės būsenoje gali būti išplepėti tokie dalykai, kurie jokiu būdu nėra skirti kitiems. Tačiau iš tikrųjų niekas ir niekada negali Jūsų priversti tai padaryti, nes sąmonė vis dėlto visą laiką budi. Užhipnotizuotasis visą laiką žino, ką sako ir ką daro.

Motyvai ir emocijos. Motyvacijos teorijos. Alkis, seksualinis elgesys, socialiniai ir pasiekimo motyvai. Emocijų apibrėžimas. Emocijų teorijos. Emocinės išraiškos. Motyvacija - tai, kas "judina" mus, lemia mūsų aktyvumą. Motyvacija nurodo veiksnius (motyvus), kurie inicijuoja mūsų elgesį, suteikia jam kryptį, intensyvumą ir palaiko tą elgesį. Sužinoję motyvus, mes galime suprasti absurdiškiausią elgesį. Žmogaus motyvaciją veikia biologiniai, kognityviniai, emociniai ir socialiniai faktoriai.

Kalba ir mąstymas. Informacijos perdirbimo modelis. Sąvokos, jų išsidėstymas, hierarchija, sudarymas. Induktyvusis ir deduktyvusis mąstymas. Vaizdinis mąstymas ir kūrybiškumas. Problemų sprendimas. Kalba ir komunikavimas. Kalbos lygiai. Kalbos vystymasis. Mąstymas - tai problemų sprendimas, apibendrinimai, išvadų darymas, filosofavimas ir kt. Kognityvistai - kognityvinės psichologijos specialistai daugiausiai nagrinėja šį psichinį procesą, kurdami įvairius informacinius veikimo modelius. Tokių tyrimų pagalba bandoma sukurti ir dirbtinį intelektą, gerinti kompiuterių problemų sprendimo galimybes.

Trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Trumpalaikė - aktyvioji, trunka keletą sekundžių; ilgalaikė - pasyvioji, trunka nuo kelių minučių iki ištisų metų. Kai kuriuose vadovėliuose dar nurodoma, kad yra ir sensorinė atmintis - momentinė atmintis, išsauganti patį pojūtį (kol jį suvokiame). Kartais ši sensorinė atmintis tapatinama su dėmesiu, selektyviu dėmesiu. Nors trumpalaikė atmintis trunka tik keletą sekundžių, ji irgi apima visas tas tris stadijas. Įsiminimas (užkodavimas) gali būti akustinis arba vizualinis. Kai kurie žmonės, dažniausiai vaikai, turi "fotografinę" atmintį (eidetic). Vaizdas fotografiškai užfiksuojamas atmintyje ir išlieka toksai keletą minučių. Paauglystėje tokia atmintis paprastai išnyksta. Laikymas trumpalaikėje atmintyje yra ribotas. Vidutiniškai trumpalaikėje atmintyje vienu metu galima laikyti apie 7 dalykus (žodžius ar skaičius). Universali trumpalaikės atminties apimties formulė - 7+- 2. Tai atrado jau 1885 metais H.Ebbinghaus' as (vienas didžiausių atminties tyrinėtojų).

Išmokimas, išmokimo apibrėžimas. Klasikinis sąlygojimas. Instrumentinis ir operantinis sąlygojimas. Stimulo generalizacija ir diskriminavimas. Sąlyginių reakcijų gesimas. Išmokimas ir mokymasis žmogaus vystymesi. Pastiprinimas ir bausmė. Socialinis išmokimas. Instinktyvus elgesys, refleksai - įgimtos veiksmų grandinės neurologiniu pagrindu. Darvino natūrali atranka: išlieka adaptyvūs instinktai. Keičiantis aplinkai, įtvirtinamos naujos veiksmų grandinės, kurios vėliau irgi tampa įgimtomis..

Sąmonė - mažiausiai ginčų dėl jos apibrėžimo. Tai savo minčių, jausmų, suvokimo žinojimas. Pačios sąmonės tyrinėjimas ir nagrinėjimas pasimeta tarp suvokimo, atminties ir kitų mentalinių procesų tyrimo. Sąmonė tampa tarsi fonas, kontekstas. Pvz. atmintis gali būti sąmoninga, bet sąmonė nėra atmintis.Suvokimas gali būti sąmoningas, bet sąmonė nėra tik suvokimas. Ankstyvoji psichologija tapatino "sąmonę" su "protu". Introspekcija - pačiam nagrinėti savo sąmonę (tačiau tai jau savotiškas sąmonės pasidalijimas). Biheviorizmas bandė išsiversti be sąmonės.

Dydžio pastovumas. Dydžio suvokimas visada derinamas ir su atstumo suvokimu. Tai dar kartą įrodo, kad suvokimas yra santykinis, tai yra šiuo atveju atsižvelgiama ir į kitus dalykus (tai smegenys daro automatiškai). Suvokiant dydį svarbu trys dalykai: dydžio suvokimas, atspindėtas dydis tinklainėje ir atstumo suvokimas. Objekto suvokiamas dydis yra lygus atvaizdui tinklainėje, padaugintam iš suvokiamo atstumo. Pavyzdys: 30 sek. žiūrėkite į lempą. Tinklainėje suformuojamas normalus atvaizdas. Nukreipus akis į toli esančią sieną, atvaizdas bus žymiai didesnis, nes jis "padauginamas" iš didesnio atstumo.

Jutimo organų paslaptis. Kaip smegenys atskiria garsą ir šviesą? Ar informacija koduojama skirtingai, ar tai priklauso nuo receptorių tipo. Nes viskas yra perduodama tais pačiais nerviniais impulsais. Pavyzdžiui, Demokritas (4-5 amžiuje prieš Kristų) samprotavo, kad išorinį pasaulį jaučiame mažyčių silpnų (neryškių) objekto kopijų pagalba. Tos kopijos perduodamos nuo objekto mums. Kopijos įeina į mūsų jutimo organus ir tuščiaviduriais vamzdeliais keliauja į smegenų žieves, kur kažkokiu tai būdu iššaukia tų objektų suvokimą. Skirtingi pojūčiai keliauja skirtingais vamzdeliais.

Neuronas - nervinė ląstelė. Kūnas ir dendritai gauna nervinius impulsus. Aksonas - siunčia nervinius impulsus. Mielinis apvalkalas - izoliacija. Aksonas baigiasi daugybe sinaptinių jungčių (sinapsių; ne visai prisijungia, lieka plyšelis). Jos perduoda signalus (sinaptiniai mediatoriai).
Nervinio impulso perdavimas - elektrocheminis procesas (Na jonai). Neurono viduje įelektrinimas neigiamas. Tam tikrų medžiagų poveikyje neuronas praranda savo neigiamumą, iš išorės į vidų prieina daug Na+. 1/1000 sekundės neuronas tampa įelektrintas teigiamai. Neurono impulsas – kaip šūvis iš pistoleto: viskas arba nieko. Kai nervinis impulsas nueina iki aksono galo, ten atpalaiduojamos cheminės medžiagos neurotransmiteriai, kurios toliau ir perduoda informaciją kitam neuronui.

Atmintis - jutimas, suvokimas, mąstymas, ar kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas. Mąstymas - individo pažintinės veiklos procesas - apibendrintas ir netiesioginės tikrovės atspindėjimas. Kalba - asmenybės savimonės reiškimo, informacijos perdavimo ir laikymo būdas. Vaizduotė - vaizdinių sudarymas ir kūrimas. Psichika - ypatingu būdu organizuotos materijos gebėjimas atspindėti aplinką ir reguliuoti organizmo sąveiką su ta aplinka. Sąmonė - aukštesnioji psichikos forma, kuriai būdinga suvokimo, vaizduotės, jausmų sąsaja su sąvokiniu mąstymu, proto veiksmais. Refleksas - nevalingas organizmo atsakas į dirginimą, tarpininkaujant nervų sistemai; nesąlyginis refleksas - natūralus, įgimtas, fiziologinis atsakas; sąlyginis - išmoktas organizmo atsakas į fiziologiškai neaktualų dirgiklį.

Vyravo 19 a. pb. - 20a . pr. atstovai Z. Froidas, G. Jungas, A. Adleris, gyvavo vidurio Europoje. Jie manė, kad asmenybės branduolys susiformuoja iki 7 metų, o vėliau mažai besikeičia. Asmenybės ypatumus kuria vidiniai konfliktai, išgyvenimai, motyvų kova, o ne tarpusavio santykiai. Anot jų, asmenybę kuria įgimtos jėgos ir instinktai. Tyrimo metodai: pokalbiai interviu su žmonėmis turinčiais vidinių problemų. Psicho-analitinės asmenybės teorijos pagrindėju laikomas Zigmundas Froidas (1856-1939). Gimė žydų šeimoje, Austrijoje. Gyveno ir dirbo Vienoje. Buvo medikas. Mirė nuo vėžio. Jis asmenybę tapatino su žmogaus psichika, kuri susidedanti iš trijų lygių – pasąmonės, prieš sąmonės, sąmonės.