Kova su valstybės paslapčių viešinimu neturėtų virsti cenzūra
Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmai tiriant galimą "Laisvo laikraščio" redaktoriaus Aurimo Drižiaus nusikalstamą veiklą neteisėtai disponuojant valstybės paslaptimis – beprecedentis ir susirūpinimą keliantis atvejis Lietuvos žurnalistikos istorijoje. Šis išskirtinis atvejis reikalauja ne tik ypatingai kruopštaus ir tuo pačiu skaidraus VSD darbo, bet ir jokių abejonių visuomenei nekeliančio objektyvaus ir visapusiško ikiteisminio tyrimo. Kaltinimai, kurie viešai mesti laikraščio redaktoriui, turi būti per įmanomai trumpiausią laiką įrodyti arba paneigti. Šis ikiteisminis tyrimas susijęs ne tik su galima nusikalstama redaktoriaus veikla. Tai, jog pradėjus ir vykdant tyrimą buvo sustabdytas "Laisvo laikraščio" platinimas ir šį pentadienį nepasirodė skaitytojams eilinis jo numeris – iš esmės yra cenzūra. Tokiam veiksmui demokratinėje valstybėje reikalingi ne šiaip labai svarūs argumentai. Reikalingas rimtas pagrindimas ir vėlesnis tokio reikalingumo viešas pagrindimas ir įrodymas. Neįrodžius redaktoriaus kaltės ir tyrimui patyrus fiasko, už tokius veiksmus atsakingi asmenys ir jų vadovai turi būti įvertinti griežčiausiomis sankcijomis. Lietuvos žurnalistų sąjungos Valdybos nariams pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kratos "Laisvo laikraščio" redakcijos patalpose kelia nerimą, jog panašios akcijos gali prasidėti ir kitų redakcijų ar jų žurnalistų atžvilgiu.