Mokslai

Per ilgą ir sudėtingą Lietuvos teritorijos geologinę raidą susidarė įvairių naudingųjų iškasenų, kurios dėsningai pasiskirsčiusios žemės gelmėse. Kristaliniame pamate, susidariusiame iš granitinių uolienų, yra metalinių iškasenų – geležies, spalvotųjų metalų rūdų. Ikikvarterinių nuosėdinių uolienų storymėje yra nemetalinių iškasenų: klinties, dolomito, kreidos, gipso, anhidrito, druskų, naftos, požeminių vandenų. Žvyras, smėlis, molis, durpės – tai tipiškos kvartero naudingosios iškasenos. Jos slūgso žemės paviršiuje, gerai ištirtos, lengvai prieinamos.
Iki šiol Lietuvoj nerasta pasaulinės ar nors regioninės svarbos naudingųjų iškasenų, tačiau šiuo metu daugiausia išgaunama požeminis gėlas ir mineralinis vanduo, klintys, dolomitai, opoka, smėlis, žvyras, molis, taip pat durpės bei nafta.

Saugomų teritorijų tradicijos Lietuvoje siekia gilią senovę. Dar viduramžiais Lietuvos žemėse augo vadinamosios šventosios girios, kuriose drausta kirsti medžius, daryti takus ir net lankytis. Saugomos taip pat buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio “medžioklės”, t.y. miškai, skirti medžiojamų žvėrių ir paukščių apsaugai. Tokių saugomų teritorijų kiek vėliau atsirado ir kitose mūsų šalies dalyse. Pažymėtinos Petro I valdant, įsteigtos “laivinės girios”, skirtos tinkamo laivams statyti miško apsaugai. Tačiau vis dėlto dauguma senųjų saugomų plotų, artimų šiandieniniams draustiniams, buvo skirta medžiojamosios gyvūnijos gausinimui bei apsaugai. Dėl to mūsų šalyje lig šiol labai glaudūs ryšiai tarp draustinių bei rezervatų steigimo ir medžioklės ūkio plėtojimo.

Molėtų rajonas vaizdingas ir įdomus savo apylinkėmis. Dideliame rajono plote ošia miškai. Jie užima 26.6% viso ploto. Dalis jų priklauso draustiniams. Didžiausi rajone – Liudgardo (Dubingių) miškai. Šiuose miškuose aptikta prancūzų karių kapų iš 1812 m. Prie Baluošų ežero rasta 1863 m. sukilėlių stovyklos pėdsakų. Šalia Želvos, kurio pusiasalyje yra piliakalnio liekanų, Gilužio, Balčio, Lukštinio, Ilmedo, Ilgiškio ežerų dunkso Kaldinių kalvos. Ant jų yra įsikūrusi astronomijos observatorija, turinti didžiausią Pabaltijyje 163 cm skersmens teleskopą. 5 km spinduliu observatoriją supa daugiau kaip 20 ežerų. Didžiausias iš jų – Želva. Beveik visas ežeras yra miške, turi 2 salas. Iš Želvų išsruvena Šventosios intakas Virinta, vinguriuojanti per visą Molėtų rajoną. Lyg Želvų palydovai – Lenktinis, Šilagilužis, Duobulis, Žalelis, Trinktinis ir kiti ežerėliai. Tolėliau tyvuliuoja gražus ir didelis Virintų ežeras.

Kauno rajonas – vienas iš šešių Kauno apskrities rajonų, beje pats didžiausias. Kauno rajonas tikrai vertas dėmesio, nes čia apstu įvairių parkų, įžymių medžių ir šiaip visokių gamtos paminklų. Kaunas – vienas iš seniausių ir antras pagal dydį bei reikšmę Lietuvos miestas. Kauno įkūrėju laikomas legendinio Lietuvos Kunigaikščio Palemono sūnus Kūnas. Kurioje vietoje buvo Kūno pilis – neaišku. Remiantis metraščiais, atrodo, jog ji turėjusi būti Nemuno ir Nevėžio santakoje. Nuo Kūno vardo greičiausiai ir kilo Kauno pavadinimas. Pažaislio parkas užima 201 hektaro plotą. Kauno Pažaislio parke ties rūmais kerojasi 500 metų ąžuolas, kurio aukštis siekia 20 m, o skersmuo 21 m. Ošia čia ir 100-130 metų pušys, iš kurių ne vienos aukštis siekia 27 m, o skersmuo – 80 cm. Ošia čia ir šimtametės eglės.

Pagrindiniai šios teorijos teiginiai pagrįsti tuo, kad visa Saulės sistema - Žemė, kitos planetos ir Saulė - susidarė vienu metu ir vieningai. Tai nėra unikalu ir nepaprasta, panašūs procesai Visatoje vyksta ir dabar. Pradinė medžiaga, iš kurios susidarė Saulės sistema, buvo ūkas - didžiulis besisukantis disko formos debesis, sudarytas iš šaltų dujų ir dulkių. Šitai masei tankėjant, išsiskyrė tankesni centrai, kurie ilgainiui virto Saule ir planetomis. Žemės skersmuo, kuris dabar yra 13400 km, tada buvo keleto milijonų kilometrų, todėl dalelės buvo nutolusios viena nuo kitos. Ilgainiui jos, veikiamos Saulės jėgos, artėjo viena prie kitos, vis dažniau susidurdamos ir netekdamos energijos. Stambiausios dalelės kaip kruša “krito” sutankėjusio centro kryptimi ir dėl gravitacinio traukimosi išsiskyrė tiek šilumos, kad masė staigiai tankėjo ir virto kietu kūnu.