Chiromantija
Chiromantija – žmogaus ateities spėjimas (nusakymas) iš jo delno, riešo linijų bei ženklų. Terminas “chiromantija” yra kilęs iš graikiško žodžio “cheiro”, kas išvertus būtų “ranka” ir “manteia” – “nusakymas” arba “skopija” – “skopein” – “aiškinimas”. Užuominų apie chiromantiją randama senovės Indijos, Kinijos bei Egipto kultūrose. Visose šių civilizacijų artefaktuose randama išraižytų rankos atvaizdų su delno linijomis. Chiromantija domėjosi filosofai Pitagoras, Aristotelis, Anaksagoras, taip pat Paracelsas, Plinijus, Albertas Didysis ir imperatorius Augustas. Yra išlikęs pasakojimas apie Romos imperatorių Cezarį, kuris gerai išmanė “rankos mokslą”: kartą užsienio aukštakilmiui svečiui įteikus savo rekomendacijas, Cezaris šio paprašęs parodyti savo rankas. Apžiūrėjęs paskelbė, kad šis esąs apgavikas, nes “ant jo rankų nėra jokių karališkosios kilmės ženklų”. Deja, Bruto rankų jis, matyt, neapžiūrėjo… Pirmoji knyga apie chiromantiją išleista 15-ame šimtmetyje. Viduramžiais chiromantijos dėka buvo “išaiškinamos” raganos. Buvo tikima, jog kai kurios žymės (dėmės) delne ar kitoje kūno vietoje yra pakankamas įrodymas, jog žmogus palaiko ryšius su velniu. Vėliau Katalikų Bažnyčia pasmerkė chiromantiją kaip “pagonybės kūdikį” ir visoms krikščioniškų šalių bažnyčioms davė nurodymą surinkti ir sunaikinti visas knygas apie astrologiją, chiromantiją, alchemiją ar magiją.