Metalas

Ilgą ir nevienareikšmį muzikinį kelią nuėjo norvegų grupė THEATRE OF TRAGEDY. Pradėjo jie nuo gražaus ir sunkaus doom-metal, “lopšio” dešimčių taip vadinamų “Beauty and the Beast” kolektyvų (niūraus, žemo, agresyvaus vokalisto riaumojimo ir moteriško, angeliškai švelnaus balso priešprieša). Su laiku metalinis “Teatro” skambesys buvo paveiktas madingų elektroninių rūdžių: “sunkios” gitaros be ceremonijų “susiporavo” su šokių ritmais… ir kuo toliau, tuo labiau. Dabartinis jų skambesys jau pilnai telpa į “popsinę” THE CARDIGANS nišą – kas buvo įrodyta (tiksliau, patvirtinta) paskutiniu albumu “Assembly”. Tarp metalinių planetos gyventojų, THEATRE OF TRAGEDY pripažinti išdavikais “numero uno”, nors… gal ne viskas taip blogai?

Taigi, liepos 28 d. popietę stovime trise prie išvažiavimo, prie degalinės netoli Lubbeno – autobanuose mašinos stoti negali. Trise tranzuoti jau savaime yra problematiška, be to, padėtį dar labiau apsunkino prasidėję didžiuliai karščiai, kurių lyg tyčia nebuvo, kol važinėjomės mikroautobusu. Praėjo 2 valandos ir kai rankos, laikančios lapą su užrašu BERLIN ir HAMBURG (Berlynas – artimiausias didelis miestas, Hamburgas – tik 60 km nuo Wackeno), apsunko nuo alinančio karščio, staiga sustojo mašina-namas. Mums nerealiai pasisekė, nes ja iš atostogų Italijoje važiavo vokietis, gyvenantis Lubecke, kuris yra į šiaurę nuo Hamburgo. Taigi, ne tik visi trys tilpome su kuprinėmis, bet iš karto buvome nuvežti apie 500 km. Nusprendėme važiuoti ne iki Hamburgo, o iki Lubecko, nes didmiestyje grėsė ilgas užstrigimas. Nusiprausę ir nusipirkę maisto, užmiestyje susiradome vietą nakvynei ir ramiai išsimiegojome.

Nors saulė iš palapinės vėl iškrapštė 9 val., šį kartą nutariau neskubėti. Užsukau į “Metal Marketą”, ne tiek ką nors pirkti, kiek akis paganyti ir pasirinkti idėjų kitam kartui. Gal sunku patikėti, tačiau 100% teisūs tie, kurie sako, kad vieną kartą pabuvęs Wackene būtinai norėsi čia grįžti. Aš jau dabar neabejoju, kad vėl važiuosiu. Reikia pajusti visą festivalio atmosferą, jos niekaip nenupasakosi. Taigi festivalio zonoje aš tik 12:15. Iš karto prie “Black” scenos, kur gros AMON AMARTH. Šiai dienai čia suplanavau išvysti net 6 iš 8 grupių. Nusimatė “karšta” dienelė, be to, saulė išdžiovino šiaudus, kurie labai dulkėjo. Bet vokiečiai ir tam pasiruošė. Už scenos aptvaro buvo šlangai, iš kurių apsauginiai laikas nuo laiko laistė įkaitusią publiką. Tikrai pavyzdinga organizacija!

Rugpjūčio 2-oji, antroji festivalio diena. Programa tokia didelė, kad prasidėjo 10 val., o pabaiga – tik 3 val. nakties! Tad galite įsivaizduoti, kiek ištvermės reikėjo žiūrovams. Aš įsitikinau, kad geriau iš festivalio zonos neišeiti iki to momento, kol neapsisprendi nebegrįžti, nebent išeini ilgesniam laikui, nes kiekvieną kartą įeinant tikrina iš naujo, taigi gaištamas laikas. Be to, padėtį labai pablogino nelemta stichija. Visą naktį tęsėsi stipri liūtis, taigi festivalio zonos prieigose ir joje buvo toks baisus purvynas, kad kojos klimpo ir jas vos galėjai ištraukti. Žiūrovai jau iki įėjimo buvo visi purvini, ne ką geresnė padėtis ir prie scenų. Savo kailiu teko patirti tai, ką anksčiau matydavau tik nuotraukose.

Taigi, išaušo pirmoji Wacken Open Air festivalio diena. Tai jau tryliktas kartas, kai po atviru dangumi vyksta galinga metalo fiesta. Nuo 10 val. prasidėjo akreditacijų išdavimas, ir mums teko atstovėti didelę eilę, kurioje sugaišome daugiau negu dvi valandas. Ta proga pavėlavome į futbolo rungtynes, kuriose dalyvavo ir lietuvių komanda. Gavę akreditacijas, sugrįžome į stovyklą ir dar spėjome į turnyro pusfinalį. Prie specialiai rungtynėms paruošto aptvaro palaikyti saviškių susirinko visi likę lietuviai ir galbūt tai padėjo mūsų komandai užimti pirmą vietą. Taip sakant, mes laimėjom!

“Well, praeitą naktį (kovo 26-ą) mes grojom naują dainą “Honey”, dar naktį prieš tai sugrojome “Fuck The System.” sako Malkian’as, “Tai yra tai, ką liaudis norėtų dabar gauti iš piratų ar dar iš kur nors, nes esu įsitikinęs, kad yra tokių, kuriems jau darosi bloga nuo “Toxicity” (2001m.), ir jie laukia kažko naujo. Taip, aš gaunu pinigus už savo grojimą, bet tai nėra mano vienintelis tikslas. Yra gera sukurti dainą ir paleist ją į pasaulį dar be įrašo, kad žmonės paklausytų. Aš niekada nebuvau toks kvailas, kad sakyčiau “Neįsirašinėkit mūsų muzikos” ar dar kaip nors.

Kai tik kalbama apie geriausias Europos metalo grupes, kalba iškarto pakrypsta link PRIMAL FEAR. Jei jūs taip nemanote – štai keletas faktų: debiutinis albumas “Primal Fear” debiutavo Vokietijos chart’uose 48 vietoje 1998-ųjų kovą. Antrasis albumas – “Jaws Of Death” -1999-ųjų birželį debiutavo 49 pozicijoje. Ir tai, verta pabrėžti, pakankamai didelis pasiekimas, nes tuo metu rinka jau buvo perpildyta naujais albumais, ypač heavy metal scenoje. Tuo pačiu metu įvykęs buvęs pasaulinis turas buvo ypač sėkmingas. Visur, kur tik koncertavo grupė, bilietai buvo išparduoti iškart, ypatingai – Brazilijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Japonijoje, galima sakyti, prasidėjo netgi “masinė PF isterija” :). Taip pat viskas buvo ir Vokietijoje – perpildyti klubai, nustebę ir pritrenkti metalo fanai, kurie negalėjo suprasti, kas per griaustinis griaudžia virš jų galvų.

“Megadeth” karjera buvo viena iš įspūdingiausių heavy metal istorijoje. Jei lyginti pagal fanų kiekį pasaulyje, jie
laisvai gali konkuruoti su Metallica. Pastarajai išėjus į kitus muzikinius išmatavimus, būtent “Megadeth” liko “paskutinės
amerikietiškojo trešo grupės” vaidmuo. Daugiau nėra ką pasakyti, skaitykite patys, ką rašo Dave’as:
“Pirmą savaitę 2002-tųjų sausį Teksase aš stipriai susižalojau kairės rankos nervą. Daktarai sako, kad iki pilno išgijimo praeis nemažai metų, bet ir tada jie nežino kokiam stovyje bus ranka. Dabar aš kasdien dirbu su puikia daktarų komanda ir tikiuosi, kad su Dievo pagalba aš sulauksiu dienos, kai vėl galėsiu groti gitara. Tuo tarpu nusprendžiau išnaudoti tą laiką, kuris, dėl rankos gydymo dabar lieka laisvas, tam, kad iš naujo peržiūrėti savo karjerą bei ateitį. Šiam momentui aš nusprendžiau palikti “Megadeth” ir išbandyti save kitose muzikinio biznio sferose, kuriose aš galėčiau dirbti negrodamas savo instrumentu.

Ar jūs kada nors bandėte įsivaizduoti, kaip atrodytų filmas, pastatytas… tikrų (bet ne skandinaviškos kilmės) black metal žvaigždžių, “black metal vizitinių kortelių”, kuriuos vieni keikia, o kiti – giria? Be abejo, tai būtų siaubo filmas. O jei dar paminėti, kad vieni iš filmo bendraautorių – tokia grupė, kaip CRADLE OF FILTH, o viename iš pačių pačių pagrindinių vaidmenų nusifilmavo ir pats Dani Filth – manau, jau iš anksto galima tikėtis, ką ten galima išvysti…