| | | |

Lauxna Lauksna

Sakyti, jog mes ir mūsų pavadinimas pasirinkome vieni kitus, būtų ir sudėtinga, ir paprasta. Ilgą laiką įvairiausiais pavidalais tame, kas vadinama Esatimi, prasprūsdavę žvaigždžių spinduliai vieną kartą susikoncentravo ties šiuo vardu. Ir einame toliau, nes kas gi žino, kas dar prieš akis? Tikriausiai mes patys taipogi negalime nieko numatyti. Lauxna Lauksna yra projektas, sukurtas dviejų asmenų – PoPo (tekstai, electronica, kitkas) ir Vytauto (electronica, kitkas). Tokio poelgio priežastį ar stimulą neatrodo įmanoma paaiškinti žodinės komunikacijos reikšmėmis – „Anapus” tėra viena iš daugelio. Pasaulis, asmenybė, psichinės padėtys, nenusakomos jėgos formos, šokiai, širdis, mėsa ir akmenys – tai keletas iš inspiracijų, dalyvaujančių LL muzikoje. Daugeliu atveju tai atrodo panašu į tam tikrą apeigą, kadangi mes visad paliekam (ar bent jau manome paliekantys) erdvės laukinio prado veiksmui, kaip vienam iš pagrindinių stimuliantų. Ir Kelias tęsiasi.

| | | |

Argharus

Bet koks požiūris į tikrovę, tai ne kas kitas, o griežčiausias nihilizmas, persmelktas tikrovės manifestacijų… Gyvenimas yra laikinas, o visa kita tėra tik fikcija, pasireiškianti per gyvybę – laikinumą, įspraudžianti mus į spąstus, priverčiantį siekti nemirtingumo. Gyvenimas – tai savęs suvokimas, išnykimas – amžinoji nebūtis, kuomet nėra kūno ir minties. Tikrovė negali būti atvira, ji slepiasi už modernybės sukurtų formų, kuomet žmogus priverstas matyti ir imti tik tai, kas atvira, o uždraustos tikrovės tėra mūsų idealios vizijos apie gyvenimą be pabaigos, apie pasaulį pagal savo tikrovės suvokimą. Žmogus yra blogis, kuriantis apie save mitus, kreivas vizijas ir gyvenantis žodžiu “vėliau”, kai tuo tarpu šiandiena dar tik prasidėjo. Tikrovė yra tokia, kokia yra, ją pakeisti – tai sukurti kitą formą ir laisva valia priimti, kai tuo tarpu kiti ją atmes. Kokia prasmė? Jos nėra! Tėra tik atkarpa, kurios metu bandoma ją paversti amžinybę ir tikėti, kad vieną dieną tai įvyks. Tikrų tikriausias absurdas, ieškantis savęs įprasminimo rėmų. Tikrų tikriausias melas, ieškantis tiesos. Žmogus neigia esmę, bet priima dirbtinumą, savo sukurtas iliuzijas, fikcijas, nuolat bando ieškoti tiesos ir bando pakeisti esamą pasaulį, bando tikėti nebūtim, bet tuo pa?iu jos ir bijo, ir ją priima. Žmogus save sukuria, ir paskęsta savo realybėje, kurią vadina tikrove ir galų galiausiai išnyksta kaip ir bet koks kitas padaras šioje žemėje. Prisiminimas? Ar jis domina išnykusį? Greičiausiai ne!

| | | |

Sunkiojo roko grupė „KATEDRA”

Sunkiojo roko grupė „KATEDRA” susikūrė 1986 m. ir pirmąją sudėtį sudarė penki muzikantai. Didelę įtaka grojimo stiliui padarė tuomet karaliavę metalinėje scenoje legendiniai IRON MAIDEN, nors visą tolimesnį laikotarpį kolektyvas ieškojo savito braižo. Nuo pat susikūrimo kolektyvas daug koncertavo tiek vietinėse scenose, tiek užsienyje. Grupė buvo kviečiama į žinomus festivalius: „Lituanica’88 ir ‘89″ Vilniuje, „Rock Panorama” Maskvoje, „Rock Summer” ir „Rock Winter” Taline, „Liepajas Dzintars ‘88 ir ‘89″ Latvijoje, „Sopot” Lenkijoje, „Ilosaari Pop” Suomijoje. 1991 m. kolektyvas atstovavo atkurtą nepriklausomą Lietuvą Švedijos festivalyje „Baltic Sea Music Fest” ir Lietuvos kultūros dienose Leipcige 1994. Po to sekė koncertai garsiuosiuose festivaliuose „Death Comes… 2000 ir 2001″, baikerių sezonų atidarymuose ir sunkiosios muzikos festivalyje „Ferrum Frost” 2003 ir 2004, kaitino publiką lietuviškame woodstock‘e – „Roko naktyse” prie Platelių ežero 2003, 2004, 2005 ir 2006.
1989 m. buvo įrašyta debiutinė LP „Mors Ultima Ratio”, kuri parduotuvėse pasirodė tik po metų, tačiau visas tiražas nuo prekystalių dingo per dvi savaites. Netrukus sulaukta pripažinimo ir iš užsienio kritikų. Žurnalas „Metal Hammer” rašė: „…tai grynaveislė thrash grupė, stipri tiek muzikine, tiek technine puse, ir geresnė už 90 proc. kolegų vakaruose, kas rodo, kaip toli Lietuvoje šiuo metu pažengta šioje srityje…”

|

Vilniuje – Lenkų kino savaitė

Penktadienį Vilniuje prasidės septintoji Lenkų kino savaitė. Joje – naujausi lenkų filmai bei lenkų kino klasikos programa, praneša LTV „Panorama”. Lenkų kino savaitę pradės Jano Jakobo Kolskio filmas „Jazminum”, apdovanotas Lenkijos kino akademijos apdovanojimais. Į pristatymą susitikti su žiūrovais atvyks ir aktorė Gražyna Kolska, suvaidinusi pagrindinį vaidmenį.
Pasak organizatorių, lenkų kino savaitė užpildo spragą, pristato rytų Europos filmus, nerodytus kituose kino festivaliuose Lietuvoje. „Šiais metais jau septintą kartą rodysim pačius geriausius lenkiškus filmus. Galime pasakyti, kad yra dvi pagrindinės grupės: naujieji filmai iš Gdynės, laimėję ar gavę prizus, ir filmai, padaryti anksčiau”, – sako Marijušas Gaštolas, Lenkų instituto direktorius. Programoje galima išvysti ir kine debiutuojančio žinomo režisieriaus Andžejaus Žulavskio sūnaus Chavery Žulavskio filmą „Chaosas”, Gdynės kino festivalyje apdovanotą už geriausią debiutą. Iš viso bus parodytos šešios filmų premjeros, trys filmai istorine tematika ir keturi lenkų kino klasiko Vojcecho Ježio Haso filmai. „Ta keturių filmų retrospektyva yra labai laiku, nes dažniausiai šiuolaikinis kinas gręžiasi į klasikinę literatūrą, o čia prieš 20, 30 metų sukurti filmai, kurie puikiai perteikia dvasią, ko ir trūksta šiuolaikinėse ekranizacijose”, – teigia kino kritikė Živilė Pupinytė.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas”- visai kitoks A. Puipa

Žiniasklaidai pristatytas naujausias lietuviškas vaidybinis filmas „Nuodėmės užkalbėjimas”, J. Ivanauskaitės romanų „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” motyvais. Dviejų kūrėjų skirtingos patirties išraiškos sintezė. Rašytoja Jurga prisipažįsta filmavimo aikštelėje stebėjusi jau gerokai primirštus pagrindinės herojės Vikos išgyvenimus, o A.Puipa prisipažįsta tik atrandantis moterišką temą lietuviškame kine. Į ją, kaip į neliestą žemę, jis įžengia su neslepiamu smalsumu, juntamai palydimas ir palaikomas puikių moterų – filmo prodiuserės Uljanos Kim, antrosios režisierės Janinos Lapinskaitės, „įkvėpėjos” J. Ivanauskaitės bei dviejų unikalių aktorių Rasos Samuolytės ir Nelės Savičenko. Taigi, J. Ivanauskaitė ilgą savo kūrybos laikotarpį lydėjusią gaivališko moteriškumo temą kaip draugišką palikimą atiduoda patyrusiam režisieriui į rankas. A. Puipa, kino kritikų giriamas už sugebėjimą prisitaikyti ir kurti tai, ką nori – dar kartą sąžiningai prikausto dėmesį savo asmeniniais atradimais išplėtotais ekrane. Švelnaus žvilgsnio ir lengvos ironijos persmelktame filme daug emocinės istorijos, kuri nejučia priverčia juostą žiūrėti su gilia asmenine pajauta. Na, o filmo vaizdų estetiškumas ir tapybiškumas dovanoja skonėjimosi malonumą. „Mačiusieji filmą (daugiausia kolegos) vienu balsu kartoja, kad tai – visai kitoks Puipa. Galbūt šiuo filmu prasidės kitas mano, kaip kūrėjo etapas, kuriame dominuos kamerinės istorijos”, – teigia režisierius.

|

„Nuodėmės užkalbėjimas” įtraukia ir verčia išgyventi

Penktadienį Lietuvos kino teatruose imto rodyti „Nuodėmės užkalbėjimo” kūrėjai pasakoja apie susitikimus su Jurga Ivanauskaite, erotinių scenų filmavimą ir įkūnytus herojus. Juosta yra apie dvi moteris: skirtingo amžiaus, socialinės padėties, charakterio. Kartu jos – ir labai panašios, rašoma „Kauno dienoje”. Dienraščiui filmo režisierius A. Puipa atskleidžia, kokiomis sąlygomis buvo filmuojamos erotinės scenos. Išskirtinis juostos bruožas – erotika, iki šiol nebūdinga lietuviškam kinui. Meilės scenos – vienos svarbiausių filme, tačiau ne stipriausia filmo vieta. Kritikai sutaria, kad „Nuodėmės užkalbėjimas” išsiskiria stipriu scenarijumi: netikėtais dialogais ir nebanaliais posakiais. Pagrindinė filmo herojė Vika (aktorė Rasa Samuolytė) apsėsta meilės patraukliam kunigui (aktorius Aleksas Kazanavičius). Nuodėmingas nuotykis kaitina aistrą tol, kol Dievui įžadus davęs meilužis atstumia jauną moterį. Viką užvaldo skausmas ir kerštas. Blaškydamasi nuo intymių santykių su valkatom iki savianalizės seansų psichoterapeutės kabinete, Vika karštligiškai bando surasti būdą sau padėti. Ji net nenutuokia, kad tuo pačiu metu tais pačiais pragaro ratais jau žygiuoja ir jos gydytoja. Daugiau pasakyti apie siužetą reikštų papasakoti viską. Norintiesiems sužinoti juostos atomazgą, geriau pažiūrėti filmą. Ar verta? Po premjerinio seanso žiūrovai plojo, o jo metu retas žvilgčiojo į laikrodį.

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti
|

KINO Recenzija: „Nuodėmės užkalbėjimas” pasirodo šiek tiek per vėlai ir pernelyg anksti

Lietuvos kino teatruose pagaliau sulaukėme svarbiausios 2007-ųjų premjeros. Rekordines pajamas surinkusio lietuviško filmo „Dievų miško” režisierius Algimantas Puipa atidavė žiūrovų teismui naujausią kūrinį, kurį norisi pavadinti amžinąjį gyvenimą jau pradėjusios Jurgos Ivanauskaitės gulbės giesme. Net trys šviesios atminties rašytojos romanai „Ragana ir lietus”, „Placebas” ir „Sapnų nublokšti” atgijo niūrioje ir liūdnoje dramoje „Nuodėmės užkalbėjimas”, kuri repertuare pasirodė ne pačiu tinkamiausiu metu. Galbūt prodiuseriams kartu su platintojais vertėjo neskubėti, leisti aprimti nereikalingoms aistroms ir nukelti komercinį filmo rodymą šiek tiek vėlesnei datai, nes jau dabar pikti liežuviai juos kaltina mėginimu pasipelnyti iš plačiai aprašytos mirties. Juk niekas nepaneigs, kad Jurgos Ivanauskaitės netektis neišvengiamai turės didžiulės įtakos „Nuodėmės užkalbėjimo” lankomumui. Būtent rašytojos vardas labiausiai akcentuojamas subtilioje reklaminėje medžiagoje, kurioje režisierius Algimantas Puipa, operatorius Algimantas Mikutėnas ir aktorių komanda tarsi atsidūrė antrame plane. Įvertinus filmą supančią situaciją galima prognozuoti, kad jau per pirmąjį savaitgalį „Nuodėmės užkalbėjimo” kasą papildys apie 120-150 tūkst. Lt, o galutiniam rezultatui įtakos turės žiūrovų skleidžiami atsiliepimai. Po solidžiais plojimais pasibaigusio premjeros seanso dauguma įvertinimų buvo palankūs ir teigiami, nors netrūko ir iš esmės priešingų nuomonių.

„Nuodėmės Užkalbėjimas“
|

„Nuodėmės Užkalbėjimas“

Jauna žurnalistė Vika (Rasa Samuolytė) lankosi pas psichoanalitikę Ritą (Nelė Savičenko), siekdama išsivaduoti nuo ją kankinančios aistros kunigui Pauliui (Aleksas Kazanavičius). Su kunigu ji susipažįsta psichiatrijos ligoninėje, lankydama savo vyra Go (Kostas Smoriginas) ir jau nuo pirmos jų susitikimo dienos Vika aiškiai pajunta saldų nuodėmės skonį, „žinojau, kad tai įvyks… Tai jau buvo įvykę, beliko lieptu pereiti į kitą krantą, kurį aiškiai mačiau..” Ritai gyvenimas taip pat pateikia siurprizą – vyras prisipažįsta paliekantis ją dėl kitos moters, kiek vėliau ją palieka ir dukra. Klausydamasi Vikos išpažinčių, bandydama analizuoti jos poelgius, Rita nejučia pradeda atkartoti Vikos istoriją. Ji pradeda romaną su patalogu Leo (Remigijus Sabulis). Savo poelgiams pateisinti, šiuos santykius įvardija kaip eksperimentą, mat ji turi pajusti tai, ką jaučia žeminamos moterys, ateinančios pas ją pokalbio ir patarimo. Tačiau kuo toliau tuo labiau suvokia – visą gyvenimą save apgaudinėjusi. Noras būti geresniais, nei esame, verčia mus meluoti sau patiems, „nebūtina gi susižeisti, kad galėtum padėt susižeidusiam”, skaudžią tiesą Ritai pasako Vika, ir tai leidžia suprasti, jog moterys tarsi pasikeičia vietomis, tampa visiškai nebeaišku, kas yra ligonis, o kas – jo guodėjas.
„Man nereikia, kad tu mane gydytum. Man reikia žmogaus, kad suprastų, pateisintų arba pasmerktų. Man reikia draugės…” Vyrų personažai šiame filme, padeda atskleisti painią moters psichologiją.

| | | |

Vladimiras Čekasinas

Gimė 1947 m. Jekaterinburge, 6-ių metų pradėjo groti smuiku ir fortepijonu, nuo 10 metų – klarnetu, nuo 15 – saksofonu. 1965 m. baigė specialią muzikos mokyklą, 1970 – muzikos akademiją Jekaterinburge. Tarptautinę koncertinę veiklą pradėjo festivalyje “Praha-71” Čekoslovakijoje, kur gavo pirmą prizą jaunų muzikantų konkurse. Ten pat įrašė pirmą diską “Susitikimas” (Meeting) (Setkani). Nuo to laiko įrašė apie 60 originalios muzikos albumų (savos arba kitų autorių sukurtos), gastroliavo ir dalyvavo didžiausiuose festivaliuose visuose Europos šalyse, JAV, Canados, Kubos, Japonijos, Indijos ir kitose. Nuo 1994 m. nuolat bendradarbiavo su viena iš centrinių Maskvos scenų – Centrine Menininkų Namų sale. Šioje scenoje dirbo kaip kompozitorius, režisierius ir aktorius, kūrė sinkretiškas scenas su artistais ir muzikantais iš įvairių pasaulio šalių, apie 10-12 projektų per metus. Nuo 1975 m. taip pat dirba kino ir teatro srityje: 1991 m. režisieriaus Lungina filmas “Taksi-bliuz”, su Čekasino muzika gavo pirmą prizą Kanų kinofestivalyje, o 1992 – filmas “Bolero, or provincial melodrama with emotional outburst”, kur Čekasinas yra ir kompozitorius, ir režisierius (bendraautorius M.Bezčastnov), gavo pirmą prizą “Post – Montreux” festivalyje. Tetralizuoti pastatymai su Čekasino muzika yra rodomi centrinėse Maskvos scenose. Pedagoginę veiklą pradėjo 1975 m. Lietuvos Muzikos Akademijoje ir Dvariono Specialioje muzikos mokykloje.

| | | |

Kauno bigbendas

“Kauno bigbendas” yra Kauno miesto džiazo orkestras, įsteigtas 1991m. pabaigoje ir šįmet švenčiantis 15-kos metų jubiliejų. „ Kauno Bigbendas” aktyviai dalyvauja miesto ir Respublikos muzikiniame gyvenime. Orkestras yra visų Lietuvoje vykstančių džiazo festivalių dalyvis, pateikiantis klausytojams vis naujas, originalias programas . Su „Kauno bigbendu” bendradarbiauja geriausi Lietuvos džiazo instrumentalistai ir vokalistai – Petras Vyšniauskas, Valerijus Ramoška, Saulius Šiaučiulis , Arvydas Jofė , Olegas Molokojedovas, Eugenijus Kanevičius , Arkadijus Gotesmanas, Pavelas Giunteris, Vytautas Mikeliūnas, Neda Malūnavičiūtė ir kt. Džiazinę kultūrą orkestras atstovavo ir už Respublikos ribų – Suomija , Rusija ,Olandija, Švedija, Estija, Norvegija, Lenkija, Latvija, Baltarusija, tai šalys, kurių džiazo ir muzikiniuose festivaliuose dalyvavo „Kauno Bigbendas”. Plati orkestro stilistinė skalė-nuo džiazo klasikos iki šiuolaikinių džiazo kompozicijų. Ryškią vietą orkestro kūrybinėje biografijoje užima projektai su pasaulyje žinomais džiazo kūrėjais ir atlikėjais- Jukka Linkola, Eero Koivistoinen (Suomija), Barbara Dennerlein (Vokietija), Daniel Messina (Argentina), Frank Mantooth, Randy Brecker, Jiggs Whigham (JAV) , Arkady Shilkloper ( Rusija ), Henk Meutgeert (Olandija), Richard Galliano(Prancūzija).