| | |

Valsas

Žymiausias Vienos valsų kūrėjas – J. Straussas (sūnus). Garsėjo F. Morelly’io (1810-59), J. Gunglo (1810-89), J. L. Métra (1830-89), H. Ch. Lumbye (1810-74), E. Waldteufelio (1837-1915), J. Rosas (1868-94), I. Ivanovici (1845?-1902), F. Leháro Vienos valsai. JAV ~1875 susiklostė lėtesnė (28-33 taktų per minutę) Vienos valso atmaina bostonas, išpopuliarėjo Europoje (pirmą kartą šoktas 1910 Londone), nuo 1921 bostonas vadinamas anglų valsu arba lėtu valsu. XX a. 3-4 d-metyje Argentinoje susiklostė tango valsas (vals tango), Andų šalyse (Peru, Bolivijoje, Ekvadore) išpopuliarėjo kreolų valsas (vals creollo). Valsui būdinga ritmika ir akompanimentu pagrįstą koncertinę poemą fortepjonui Aufforderung zum Tanze („Kvietimas šokiui”, 1819) vienas pirmųjų sukūrė K. M. von Weberis (W. A. Mozarto Deutsche Tänze K 509, 536, 567 ir kt., L. Van Beethoveno valsai, „Variacijos A. Diabelli tema” ir F. Schuberto valsai iš tikrųjų yra lendlerio stilizacijos). F. Chopino kūryboje susiklostė virtuoziško bravūrinio (valse brillante) ir lyrinio valso (valse triste) rūšys. Koncertinių valsų sukūrė J. N. Hummelis (fortepijonui), F. Lisztas („Mefisto valsai” fortepijonui), M. Ravelis (Valses nobles et sentimentales fortepijonui, 1911, redakcija orkestrui 1912; choreografinė poema orkestrui La Valse, 1919-20), L. Arditi (pirmasis sukūrė virtuoziškų bravūrinių valsų koloratūriniam sopranui Il bacio / ”Pabučiavimas”).

| | |

Argentinos tango stiliai

Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos. Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis. Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.

| | |

Rumba

„Šokėjai grakščiai ir taisyklingai judina klubus, o visas kūnas lieka nejudrus, jo ramybę sudrumsčia tik būgno garsai, tada ritmingai atliekami pavieniai žingsneliai ir lengvai virpinamos išlenktos rankos“, arba: „Rumba yra kūniškos meilės eilėraštis, moters užkariavimas be mandagių nusilenkimų ir nereikalingų užuolankų,“ — tai kubiečio garsaus šokių tyrinėtojo Fernando Ortiz’o mintis, teisingiausiai apibūdinanti šį šokį. Rumba — tai erotinis piršlybų šokis. Manoma, kad rumba kilusi iš afrikiečių ir kubiečių šokių, kurie buvo šokami XIX ir XX a. į europą rumba pateko iš Niujorko 1930 m. pasaulį užkariavo „The Peanut Vendor“ — pirmasis rumbos šlageris. Anglai sukūrė šokio choreografiją, ją perėmė prancūzai ir vokiečiai. Šokių pasaulyje egzistuoja du rumbos variantai: square-rumba ir kubietiško stiliaus rumba. Ir šiais laikais square-rumba yra pramoginis šokis, o kubietiško stiliaus rumba — sportinis. Muzika ir šokis abiem šokio variantai yra vienodas. Rumba grojama 4/4 taktu, pabrėžiant vieną ir tris. Nuo seno tempas yra 30 — 31 taktai per minutę. Sportinės rumbos tempas nuo 26 iki 28 taktų per minutę.

| | |

Samba

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba“, garsiausio sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniai drabužiais ir kaskart nauja choreografija. Samba kilo „juodžiausioje“ Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina“… (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos“.) Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora vidutyje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro“, šoktas taip pat rateliu. 1920 metais samba atkeliavo i Europą ir buvo vadinama afrikiečių – portugalų šokiu „Maxixe“, tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

| | |

Džaivas

Nuo seno muzika ir šokiai atspindi visuomenės tarpusavio santykius. 1940 metais į Europą bugivugį atvežė amerikiečių kareiviai. Šokiui pradžią davė bliuzo muzika. Bugivugis buvo vadinamas įvairiai, Amerikoje jis buvo „Jitterbug“, Anglijoje — džaivas. 1945 metais jį pavadino „Bepop“, o nuo 1955 metų — rokenrolu. Juodaodžių žargonu džaivas reiškia susijaudinimą arba ekstazę, gyvenimo džiaugsmą. Be džaivo, dar yra greitesnio tempo bugivugio žingsniai. „Double Time“ yra pagrindinis rokenrolo žingsnis, vadinamasis sportinis šokis. Džaivo „Tripple Time“ (kintamasis žingsnis) yra taip pat ir ča ča ča žingsnis. Džaivas grojamas 4/4 taktu. Tempas nuo 36 iki 44 taktų per minutę. Nuo 1968 metų džaivas įrašytas į Lotynų Amerikos šokių konkursų programą kartu su ča ča ča, rumba, samba ir pasodobliu.

| | |

Ča ča ča

Kuba — tai kraštas, iš kurio kilo šis linksmas Lotynų Amerikos šokis. Ši sala yra ir kitų naujų šokių tėvynė. Čia pradėta šokti milonga, habanera, rumba bei mamba. Kubos gyventojai mišrūs, daugiausia ten gyvena ispanai ir Vakarų Afrikos juodaodžiai. Jie jau nuo XVI amžiaus veikė įvairių, dažniausiai afrikietiškų šokių raidą. Mamba laikoma ča ča ča pirmtake. Tai yra religinė sąvoka, reiškianti susirinkimą, pokalbį arba šventą veiksmą, būgnų ir dievų dialogą. Mambai būdinaga muzikinė polimetrija (kai tuo pat metu grojama keletas taktų rūšių). Ča ča ča pradininkas ir kūrėjas yra kubietis Enrique’ė Jorrin’as, šį šokį sukūręs iš mambos. Iš pradžių naujasis šoki buvo vadinamas mamba-ča ča ča. Jis buvo tikrai laukinis ir egzotiškas. Šiuolaikinio ča ča ča tempas kiek lėtesnis, jo pirmykštis azartas pažabotas. Be to, jame atsirado daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų. Tačiau iki šių dienų ča ča ča neprarado gyvumo. 1954 metais ča ča ča, kurio ritmas įkaitindavo net europiečius, paplito po visą pasaulį. Per kelerius metus jis tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų.

Šokių istorija
|

Šokių istorija

Šokiai — viena iš seniausių žmogaus kultūrinės veiklos formų. Jau akmens amžiuje žmonės šoko. Piešiniai ant uolų ir pėdsakai įrodo, kad buvo šokama net 10 000 metais prieš Kristų. To meto gentys dar neturėjo didesnių bendruomenių. Tai atsispindėjo ir jų šokiuose: Žmonės dažniausiai šokdavo po vieną, neliesdami kitų, retkarčiais ratu. Moterys šokdavo tik su moterimis, vyrai — tik su vyrais. Kai kurie panašūs šokiai išliko iki šių dienų, pavyzdžiui, vu-du šokis Haityje. Šis šokis, kaip ir daugelis kitų yra religinis. Taigi šokiai yra ne erotinės, o kultinės kilmės. Erotinės išraiškos formos kilo iš ratelių, kuriuos šoko moterys. Šokiai poromis (kai šoka vyras ir moteris) atsirado tik prieš 5000 metų, susipynus vyrų ir moterų rateliams. Jie taip pat išsirutuliojo iš tokių šokių, kai vyrai ir moterys eilėmis stovėjo vieni prieš kitus. Manoma, kad Europoje svarbiausią vaidmenį šokiams poromis suvaidino pietų Vokietija. Dar mūsų laikais Bavarijoje šokamas liaudies šokis „Schuhplattler“ laikomas seniausiu poriniu šokiu visame žemyne. Šiais laikais tas šokis prarado senąją prasmę ir dabar jį daugiausia šoka vyrai. Viduramžiais (XII amžiuje) šokiai buvo skirstomi į sakralinius (šventus) ir pasaulietinius (kasdieninius), pastaruosius bažnyčia smerkė ir draudė. Nors krikščionybė ir smerkė „nuodėmingus, velniškus“ šokius, jie teikė žmonėms nemažai malonuko.

| |

“Lietuvos” kino teatro vietoje iškils daugiabutis

Vilniaus prekybos” grupės įmonė “Regiono investicija” užsienio investuotojams pardavė veiklą nutraukusį “Lietuvos” kino teatrą Vilniuje, kurio vietoje iškils daugiabutis. Kino teatro pastatą įsigijo bendrovė “Rojaus apartamentai”, kurios 90 proc. akcijų priklauso Didžiosios Britanijos investuotojų bendrovei “Cinema Scotland”, o dar 10 proc. – nekilnojamojo turto plėtros įmonei “M2 Invest”. “Įsigijome pastatą ir jau parengtų architektūrinių sprendimų nekeičiame”, – Eltai sakė “M2 Invest” vadovas Dalius Kaveckas. Pasak jo, gavus visus reikalingus leidimus statyboms “Lietuvos” kino teatras bus nugriautas, o vietoje jo iškils 10,7 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas, kuriame didžioji dalis ploto (apie 4,5 tūkst. kvadratinių metrų) būtų skirta butams, o pirmajame aukšte būtų įrengtos komercinės patalpos. Į šias statybas planuojama investuoti apie 7 mln. eurų (24 mln. litų). “Leidimą statyboms tikimės gauti per įprastą laikotarpį – 8-12 mėnesių”, – teigė D.Kaveckas. “Lietuvos” kino teatras buvo privatizuotas 2002 metais. Už 92,6 proc. kino teatro akcijų “Vilniaus prekybos” grupės bendrovė sumokėjo 3 mln. litų ir įsipareigojo trejus metus – iki šių metų rugsėjo 25 dienos – nekeisti jo paskirties.

|

Fotografai ir fotografuojantys žurnalistai kviečiami dalyvauti konkursuose

Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija (NŽKA) ir Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Spaudos fotografų klubas fotografus ir fotografuojančius žurnalistus kviečia dalyvauti fotografijų konkursuose “Kolegos objektyvo sūkury” ir “Provincijos kontrastai”. Konkurse “Provincijos kontrastai” kviečiami dalyvauti šalies periodinės regioninės ir rajoninės spaudos, išskyrus dienraščius, fotografai (etatiniai ir neetatiniai) ar fotografuojantys žurnalistai. Konkursui teikti galima 2005-2006 metais skelbtas arba niekur nepublikuotas fotografijas konkurso “Provincijos kontrastai” tema. Konkurse “Kolegos objektyvo sūkury” kviečiami dalyvauti šalies periodinės spaudos (nacionalinės, regioninės, rajoninės) arba internetinės žiniasklaidos fotografai ar fotografuojantys žurnalistai. Konkursui teikti galima 2005-2006 metais skelbtas arba niekur nepublikuotas fotografijas konkurso “Kolegos objektyvo sūkury” tema. 2005-2006 metais sukurtas fotografijas (atspaustas, ne mažesnio nei 15×20 cm formato, arba įrašytas į elektroninę laikmeną, tinkamas spaudai) tema “Provincijos kontrastai” arba “Kolegos objektyvo sūkury” siųsti į Lietuvos žurnalistų sąjungą (Teatro g. 8, Vilnius) iki 2006 m. lapkričio 16 d. Originalius darbus, atitinkančius konkurso tematiką bei tikslą, gali teikti redakcijos, LŽS ir NŽKA nariai bei patys fotografai ir fotografuojantys žurnalistai.

| |

Už buvusio „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą kovojantiems aktyvistams – sostinės mero idėja

Vakar Vilniaus rotušėje sostinės meras Artūras Zuokas su miesto visuomeninių organizacijų, bendruomenių ir kultūros įstaigų atstovais diskutavo apie Vilniaus miesto viešųjų erdvių bei nekomercinio kino situaciją ir perspektyvas. Miesto bendruomenei buvo pristatytos jau sukurtos ir planuojamos kultūrinės erdvės: „Skalvijos“ kino teatras, Aktyvusis kultūros trikampis, kurį sudaro Vilniaus mokytojų namai, Šv. Kotrynos bažnyčia ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Menų spaustuvė, Užupio meno inkubatorius. Susitikimo dalyviai supažindinti ir su strateginiais miesto kultūros objektais: daugiafunkciniu kultūros centru, planuojamu Koncertų ir sporto rūmų teritorijoje, Tautos namais ir Klasikinės muzikos sale, kuri atsiras vietoje dabartinių Profsąjungų rūmų bei Kongresų – konferencijų centru, kuriam numatyta teritorija prie Seimo. Sostinės meras kaip unikalų reiškinį sveikino „Pro-testo“ laboratorijos projektą, neformalų pilietinį judėjimą „Už Lietuvą“, surinkusį per 7 tūkst. parašų už buvusio „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą. Susitikimo dalyviams meras priminė, kad Vilniaus miestas remia „Skalvijos“ kino teatrą, dotuoja „Menų spaustuvės“, kurioje numatomos erdvės nekomerciniam kinui, projektą, ir į planus nėra įtraukęs buvusio „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimo.