Istorija

Grinkiškės dvaro rūmai stovėjo prie Šušvės upės, netoli kelio Baisogala-Raseiniai. Beveik penkis šimtmečius Grinkiškes valdė Bialozorų giminė. Iš archyvo, kuris Grinkiškės dvare buvo saugomas iki I-ojo pasaulinio karo, sužinota, kad jau 1454 metais Grinkiškės buvo Bialozorų giminės atstovo, kurio pravardė Mantvydas, nuosavybė. Bialozorų giminės atstovai Lietuvos politiniame ir valstybiniame gyvenime buvo gana įtakingi, užimdavo svarbius valstybinius postus. Pirmuoju Grinkiškių dvarininku laikomas Voicekas Mantvydas-Bialozoras. Grinkiškį valdė ir jo sūnus LDK saugotojas, deputatų rūmų maršalka Jonas Mantvydas Bialozoras. Paskutinysis iš Bialozorų, kuris valdė Grinkiškes, – Tadeušas Izidorius Martynas Mantvydas-Bialozoras (1884 07 28-1927 09 06). Jis buvo bevaikis. Kitas šios giminės atstovas Stanislovas Mantvydas-Bialozoras vaikų taip pat neturėjo.

Išlikę Šaukėnų dvaro pastatai, tikriausiai, buvo statyti XVIII a., bet XIX ir XX a. pradžioje perstatyti. Seniausioje dvaro centrinio pastato dalyje buvo nedidelis vieno aukšto, plataus stačiakampio formos pastatas. Pagrindinis namo akcentas – įstiklinta veranda. Spėjama, kad iš pradžių dvare buvo 8 dideli kambariai, išsidėstę iš abiejų priemenės pusių. Šie kambariai buvo tiek reprezentaciniai, tiek gyvenamieji, o atvykę svečiai būdavo apgyvendinami mūriniame rūmų fligelyje. Tikriausiai XIX a. pabaigoje prie šoninio fasado buvo pastatytas dviejų aukštų bokštas, o 1905 m. – bokšto mūrinis sparnas. Visuose kambariuose interjeras buvo kuklūs. Čia stovėjo raudonmedžio baldų komplektas, buvo žymių dailininkų sukurtų paveikslų kopijų. Apie rūmus augo 15 ha dydžio parkas.

Miestelis įsikūręs pusiaukelėje tarp Batakių ir Tauragės, ant aukšto Šešuvės upelio kairiojo kranto. XVIII a. ši gyvenvietė buvo valsčiaus centras. 1773 m. pastatyta Šv. Mykolo Archangelo katalikų bažnyčia, garsėjusi savo liaudiškojo baroko stiliaus altoriais ir puošyba. Bažnyčia sudegė 1970 m. Nuo seno šios apylinkės žinomos savo nagingais amatininkais. Plačiai sklido garsas ir apie Gaurės dvarą.

Miestas kairiajame Ančios upelio krante, prie Tauragės-Šiaulių plento, nuo Tauragės nutolęs 25 km. Seniūnijos centras. Skaudvilės apylinkėse dunksantys piliakalniai įėjo į gynybinę Žemaičių sistemą. Spėjama, kad vietovėje, kuri yra du kilometrai nuo Skaudvilės, buvo Karšuvos žemės centras. Manoma, kad Skaudvilei pradžią davė dar XIII a. viduryje įkurtas dvaras. Jis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1645 m. Dalis dvaro, apie jį augęs gražus parkas išliko iki šiol. Poilsiautojus, miestelio svečius dabar traukia ir gražios dirbtinio tvenkinio apylinkės.
Istoriniuose šaltiniuose Skaudvilės mietelis minimas nuo 1760 m. 1797 m. čia pastatyta ir iki šiol tebestovinti medinė katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia ir 1827 m. iškilusi evangelikų liuteronų bažnyčia. Gyvenvietė labiausiai išaugo XIX a. antroje pusėje, kai buvo nutiestas Rygos-Tilžės plentas.

Apie Diktariškių dvaro praeitį žinoma tik tiek, kad net kelis šimtmečius jis priklausė Šemetoms. XIX a. pradžioje dvaras buvo paskutiniojo Šiaulių bajorų maršalkos Juozapo Šemetos, gimusio apie 1814 m., nuosavybė. Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia Juozapą Šemetą ištrėmė į Ufą, o Diktariškius konfiskavo. Vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, bet dvaro nebeatgavo. Nuo 1865 m. Diktariškių šeimininkai gana dažnai keisdavosi. Apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš II-ąjį pasaulinį – Šiaulių savivaldybei.

Pavandenės dvaras istoriniuose šaltiniuose pradedamas minėti apie 1553 m. – tų metų liepos 27 d. vykstant Valakų reformai buvo sudarytas dalies Pavandenės dvaro žmonių sąrašas. 1560 m. liepos 11 d. karalius Žygimantas Augustas Pavandenės dvarininkui Jonui Burbai-Gervydui, kuris buvo Gondingos tėvūnas, padovanojo Negirbių kaimą. 1588 m. J.Burba-Gervydas testamentu savo turtą padovanojo penkiems sūnums. Pavandenę paveldėjo broliai Stanislovas ir Mykolas. 1568 m. dalį Pavandenės (Gaudkalnį) valdė Tuchanovskių giminė.
Žemaičių žemietijos raštininkas Mykolas Burba-Gervydas mirė bevaikis. Po to jam priklausiusios žemės, taip pat ir Pavandenė, atiteko broliui Stanislovui. Po kurio laiko vieną dalį dvaro žemių įsigijo žemaičių vyskupas J.Tiškevičius, o kitą dalį paveldėjo Barbora Burbaitė-Rozanavičienė. Vėliau Barboros žemės paveldėjimo keliu atiteko Kaunackių giminei. Įvairiais laikotarpiais Pavandenės dvaras ar jo atskiros dalys priklausė ir kitiems šeimininkams. 1776 m. Pavandenės dvaras buvo parduotas Žemaičių stalininkui ir Tverų seniūnui Antanui Gedgaudui, kuris pagarsėjo kaip itin nesukalbamas ir smurtauti linkęs dvarininkas. XIX a. pradžioje Pavandenės dvaras atiteko buvusiam Telšių pavieto maršalkai Kalikstatui Danilevičiui. Pavandenės dvaro savininko duktė Karolina Danilevičiūtė ištekėjo už Leonardo Sakelio ir taip šis dvaras perėjo Sakelių giminės nuosavybėn.

Miestelis Šventosios intako Darbos upelio pakrantėje. Nuo čia iki Kretingos – apie 16 km. Nuolatinių gyventojų – apie 1400. Gyvenvietė pradėjo formuotis XVI a. antroje pusėje. Žinoma, kad čia būta ir dvaro. 1701 m. miestelis gavo prekybos teisę. Nuo XVIII a. Darbėnai vadinami miesteliu. Iki šiol čia išlaikytas XIX a. gatvių tinklas.

Šio miestelio garbingą senovę, čia stovėjusius dvarus mena ir miestelio parkas, kuriame auga gražuolė liepa, ne taip dar seniai visus stebinusi šešiolika iš vieno kamieno išaugusių kamienų.
Važiuojant iš Papilės į Telšius – Šiaudinės bažnytkaimis, o netoli šio miestelio – sena, gražiai prižiūrima Paragių sodyba, kur veikia dviejų seserų rašytojų – Sofijos Pšibiliauskienės ir Marijos Lastauskienės (jų bendras slapyvardis Lazdynų Pelėda) – memorialinis muziejus.

XVI a. Biržuvėnai buvo valsčiaus centras. Jame grafai Gorskiai turėjo dvarą, kurį juosė gražiai tvarkomas parkas. 1720 m. Augustas II Biržuvėnams oficialiai leido rengti turgus. 1909-1938 metais čia veikė kartono fabrikas. 1923 m. dvarui priklausė 185 gyventojai. Dauguma dvaro pastatų išliko iki šiol. Gorskių dvare buvo įrengta muziejinė ekspozicija, dabar dvaras restauruojamas. Netoli Biržuvėnų dvaro parko, miške, – legendomis apipinta „Laumės pėda”. Anot padavimų, čia trykštančių šaltinių vanduo yra stebuklingas – jis gali sugrąžinti jaunystę ir sveikatą.

Miestelis prie Jūros upės, apie 12 km nuo Šilalės. Kaip valdovų dvaras Pajūris minimas jau XVI a. 1790 m. čia pastatyta bažnyčia.