Istorija

Žinomas istorizmo cinizmas, kad didžiausio susidomėjimo paprastai sulaukia tie istorijos momentai, kurie yra susiję su maksimaliomis žmogiškų galių įtampomis bei sąnaudomis – karai, revoliucijos, perversmai, užkariavimai ir pan. Nepaisant to, kad tie momentai dažniausiai reiškia masines žmonių žūtis bei tragedijas. Lietuvos istorijoje toks momentas yra Antrasis pasaulinis karas, bet nušviestas jis kol kas aiškiai nepakankamai. Tai nereiškia, kad tai temai apskritai būtų trūkę dėmesio – jo kai kuriais atžvilgiais net perdaug. Tačiau, kai tas dėmesys įgaudavo tendenciją virsti istorinėmis studijomis, paprastai būdavo galima konstatuoti, kad jos neišsamios, tendencingos, jose daug stereotipų kompleksų. Jeigu turėsime omeny lietuvių istorikus, kuriems objektyviai dabar tenka atstovauti Lietuvos istorijos mokslą, tai šiuo atžvilgiu galima pasakyti, kad jiems moralinius bei metodologinius sunkumus sąlygojo iš esmės trys aplinkybės. Pirma aplinkybė būtų ta, kad per Antrąjį pasaulinį karą, tiksliau, per nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinti žydai kaip istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis ir, kad tame sunaikinime dalyvavo ir lietuviai, kaip kita istorinė etnokultūrinė Lietuvos visuomenės dalis. Jeigu prie tos tragedijos, vadinamos holokaustu, dar pridėsime lenkų bei vokiečių – vėlgi istorinių Lietuvos etnokultūrų – eliminavimą, tai susidursime su reiškiniu – arba kitaip įvardijant – su prielaida, kad Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais vyko dar vienas karas – karas tarp tautų, tarp piliečių.

Karo pabaigos šešiasdešimtmetis atskleidė naują Vokietijos savimonę ir, Maskvai to nepageidaujant, didžiulį Baltijos vadovų indėlį į visiškai naują to karo suvokimą ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. Apie tai – Mykolo Drungos Vakarų laikraščių apžvalgoje. Pergalės prieš nacius minėjimo dieną sekmadienį Vokietijos prezidentas Horstas Kioleris (Köhler) Bundestage pasakė kalbą, kuri, pasak dienraščio “Berliner Zeitung”, paliudijo naują vokiečių savimonę įvertinant savo pačių praeitį. Ypač šią kalbą pirmadienį pagyrė dienraštis “Welt” ir pateikė kelias jos citatas. Pavyzdžiui: “Mes gedime visų Vokietijos aukų – aukų prievartos, kuri sklido iš Vokietijos, ir aukų prievartos, kuri prieš Vokietiją atsigręžė. Mes gedime visų aukų, kadangi norime būti teisingi visų tautų, įskaitant savąją, atžvilgiu. “Mūsų atsakomybė – budėti, kad visos šios kančios, taip pat ir jos priežastys nebūtų užmirštos, ir mes turime užtikrinti, kad tokie dalykai niekada nepasikartos. Ir čia negalima braukti užmaršties brūkšnio”. “Šiandien Vokietija yra kita šalis, nei buvo prieš 60 metų. Tarp anų dienų ir šiandienos glūdi ištisi pasauliai ir dešimtmečiai sunkaus darbo. Tai didelis visos visuomenės laimėjimas, ir čia daug prisidėjo bėgliai, išvarytieji iš namų, padegėliai. Turėtume būti dėkingi už tai, kas pasiekta, ir priimti tai kaip paskatą. Neturėtume pamiršti, kaip greitai galima pralošti palikimą, kurį daugelis kartų sukūrė”.

JAV prezidentas George‘as W. Bushas, Europos Komisijos komisaras Guenteris Verheugenas paragino Rusiją pripažinti, kad Sovietų Sąjunga 1940-aisiais okupavo Baltijos kraštus, taip pat atsižadėti 1939-ųjų Molotovo-Ribbentropo pakto. Atsakydami į tai, aukšti Rusijos pareigūnai dar kartą sudainavo seną giesmę: girdi, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutartis dėl įtakos sferų pasidalijimo buvo istorinė būtinybė; 1940-aisias okupacijos nebuvo, ir Baltijos šalių įjungimas į SSRS atitiko to meto tarptautinės teisės normas. Vakarai grūmoja smerkiančiais moralistų smiliais, įsižeidę rusai putoja ir mojuoja kumščiais, nors kruvina kova jau seniai baigėsi. Daugumos lietuvių požiūris į Antrojo pasaulinio karo pasekmes yra toks: Lietuva tapo didžiųjų valstybių suokalbio ir abejingumo auka. Ar tai nėra nuostata, kurią derėtų permąstyti iš naujo? Sakoma, kad istorija nepripažįsta tariamosios nuosakos. Tokiu atveju praranda prasmę ir moraliniai vertinimai – vieni lai ramiai susitaiko su aukos, kiti – su budelio vaidmeniu. Tačiau XX a. istorija apima ir neįgyvendintų planų, neišnaudotų galimybių istoriją.

Antrasis pasaulinis karas įsiliepsnojo tuomet, kada stipriojo teise panoro pasinaudoti politiniu atžvilgiu amoraliausios supergalingos valstybinės sistemos – bolševikinė SSRS ir nacistinė Vokietija. Pastaroji panūdo savo imperijos sienas išplėsti ir savo tautą išaukštinti remdamasi vokiečių nacijos išskirtinumo teorija, o bolševikinė SSRS – prisidengdama klasių kovos ir tariamos tautų draugystės ideologija. Pirmiausia norėta susigrąžinti buvusias carinės imperijos teritorijas. Labiausiai rūpėjo Baltijos šalys – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija. Šiam tikslui įgyvendinti 1939 m. buvo sudarytas slaptas sandėris su hitlerine Vokietija. Siekdama paruošti dirvą aneksijai, SSRS Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse organizavo savo lėšomis remiamą pogrindį. 1940 m. birželio 15 d. okupavus Lietuvą, iš anksto organizuotas ir veikęs pogrindis, turėjęs platų savo agentūros tinklą, aktyviai vykdė prievartinę sovietizaciją. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo fizinis tautos genocidas. Vykdyti 1941 m. birželio 14 d. pradėtas smarkias represijas sutrukdė birželio 22 d. prasidėjęs Vokietijos ir SSRS karas. Grūmėsi dvi nusikalstamos sistemos. Vieną iš jų nugalėjus buvo egzaltuotai džiūgaujama, nė neužsimenant, jog pergalė – tik dalinė. Rudąją hidrą įveikus, liko raudonoji. Pokario metais buvo toliau vykdomas 1941 m. pradėtas Baltijos tautų masinis genocidas.

Žinia, kad trys mažos Baltijos valstybės po II-ojo pasaulinio karo vienintelės iš kitų Vidurio Rytų Europos regiono valstybių nebuvo atkurtos. Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi faktu, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseveltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos ir kad, vadinasi, „naujo Miuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matosi, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją, ir tai leidžia įtarti, kad Miunchenas dėl Baltijos valstybių, tegul ir nepasirašytas, bet egzistavo. Tad kiltų klausimas – ar tikrai Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių išnykimą galų gale nulėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu taip – tai kodėl? Atsakymui nemažai medžiagos galima rasti ankstesnėje Baltijos valstybių istorijoje. Tikriausia, nebus didelė naujiena teiginyje, kad Baltijos valstybių egzistavimas per visą tarpukarį buvo probleminis. Faktinį savo egzistavimą pradėjusios, kaip ir dauguma kitų naujų valstybių, 1918 m. pabaigoje Baltijos valstybės formalaus juridinio pripažinimo iš didžiųjų pasaulio galybių sulaukė vėliausiai: Latvija ir Estija – po dviejų metų (1921 m sausį), o Lietuva – net po keturių (1922 m.gruodį).

Jeigu kas mano, kad parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlį lengva, labai apsirinka. Autorius privalo gerai išmanyti faktinę medžiagą (vadovėlyje negali likti dalykinių klaidų); turėti savo požiūrį į aprašomąjį laikotarpį, jo įvykius (vadovėlis – ne vien faktų suma, tuo labiau jų kratinys); sugebėti vaizdžiai ir paprastai sukurti mokinio psichologiją ir metodinius reikalavimus atitinkantį tekstą. Maždaug prieš 10 metų Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė leisti vadovėlius rašyti patiems mokytojams. Deja, šis sprendimas nepasiteisino, nes išleistų vadovėlių autoriams pritrūko kompetencijos ir konceptualumo. Remigijaus Civinsko ir Kastyčio Antanaičio parengta “Lietuvos istorija 12 klasei” taip pat ne be priekaištų. Ir 2-ajame jos leidime (Vilnius, 2001) palikta daugybė dalykinių klaidų ir netikslumų. Galbūt pasirinkti nekompetentingi vadovėlio recenzentai? Bet juk Lietuvoje, pirmiausia Istorijos institute ir aukštųjų mokyklų Istorijos katedrose, nestinga kvalifikuotų istorikų. Šiame straipsnyje kalbėsiu ne apie dalykines vadovėlio klaidas, o apie jo konceptualumą. Savo samprotavimus paremsiu naujųjų laikų istorijos, kurią geriau išmanau, faktais.