Mikalojus Daukša buvo vienas pirmųjų lietuviškos raštijos kūrėjų, įžymus vertėjas, lietuvių kalbos teisių visuomeniniame gyvenime gynėjas. Daukšos literatūrinis darbas buvo tiesiogiai susijęs su kova prieš reformaciją Lietuvoje, su reikalu parengti lietuvių kalba katalikiškų knygų. Žymiausias Daukšos darbas buvo jėzuito J. Vujeko pamokslų rinkinio vertimas į lietuvių kalbą, išleistas Vilniuje 1599 m. Tai stambus 632 psl. veikalas, kuris yra vienas svarbiausių senovės lietuvių raštijos paminklų – “POSTILĖ”.

Bajorijos reikšmė pradėjo kilti dar Vytauto laikais. Jau tada didysis kunigaikštis svarbesniaisiais klausymais visada atsiklausdavo savo bajorų nuomonės.
Bajorai buvo aukščiausias luomas, turėjęs daugiausia teisių ir mažiausiai pareigų. Iš visų pareigų likusi tik vienintelė karo prievolė. Kai pagaliau išnyko ir ši, bajorai beturėjo tik teises, o pareigų jokių. Mokesčius jie mokėdavo tik tada, kai juos patys seime užsidėdavo. Kalba ir kilmė. Ekonominiai feodalų klasės reikalai, vis besiplečianti valstybės aparato administracinė – teisinė veikla, sudėtinga raštiškų potvarkių sistema kėlė Lietuvos feodalams rašto ir platesnio lavinimosi poreikį.

Vailokaičių bankas, galima sakyti, išgelbėjo ir litą, kuris Lietuvos vyriausybės buvo įvestas 1922 m. spalio 2 d. Daugelis svetimtaučių pramoninkų, verslininkų litu nepasitikėjo ir toliau vartojo markes. Tuomet Vailokaičiai paskelbė litus keičią į markes bei dolerius. Iš pradžių už litą mokėjo po 150 markių, po to po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti atlyginimo litais iš darbdavių, kurie turėjo eiti į tą patį Ūkio banką… keisti markių į litus, bet jau už litą mokėti po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o svarbiausia – markės buvo beveik išstumtos iš apyvartos. Karu stiprėjo ir visa nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika. Tai atspindi ne egoistinius, o bendarvalstybinius Vailokaičių siekius.

“Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. “Aušros” leidėjų idealas buvo, kad “Lietuva būtų tautiškai susipratusi, lietuviškai kalbanti, mananti, jaučianti ir laisvai dirbanti kultūros dirvoje”. Daug dėmesio kreipdama į praeitį “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug kuo net panašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir t.t.

Mykolo Lietuvio memuarai, parašyti XVI amžiaus viduryje, labai retas ir vertingas kultūros istorijos paminklas. Juos 1615 metais Bazely išspausdino Šveicarijos profesorius J.Graseris.
Lietuvių raštija nuo XIV amžiaus iki pat Liublino unijos daugiausia yra anoniminė. Tad ir traktato “Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius” autorius nuslėpė tikrąjį savo vardą ir mums yra žinomas kaip Mykolas Lietuvis. Ilgą laiką istorikai manė, kad tikrasis autoriaus vardas buvo Mykolas Tiškevičius. Pirmas šią hipotezę 1929 metais iškėlė žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus politikos tyrinėtojas Matvejus Liubavskis.

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl: Vokietijos delegacijų protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas, lietuviai beveik neturi gyventojų persvaros krašte ir tik “nedidelė lietuvių politikų grupė, neturinti jokios atramos” nori susijungti su katalikiškais Rusijos lietuviais.

Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvežiuje. Mokslus ėjo užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą didžiai paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Genealogijos rankraštyje minima, kad grįžęs į kraštą turėjo būti jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų ne gėdą, bet garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vainikuotų vedybomis, kurį laiką išlikusiomis paslaptyje.