Vincas Kudirka, pasirašinėjęs daugiausia V. Kapso slapyvardžiu, yra vienas iš žymiausių XIX a. paskutiniojo dešimtmečio lietuvių rašytojų bei kritinio realizmo atstovų. V. Kudirkos kūryboje plačiai atsispindėjo nacionalinė lietuvių tautos priespauda, liaudies neapykanta carizmui, atskiri nacionalinio išsivadavimo reiškiniai (kova dėl lietuviškos spaudos, dėl gimtosios kalbos teisių ir kt.). V. Kudirka buvo žymus lietuvių nacionalinio judėjimo srovės (“varpininkų”) ideologas bei vadovas, vienas iš talentingiausių to meto lietuvių publicistų, propagavęs kylančios lietuvių buržuazijos siekimus įsitvirtinti krašto ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

Po lietuvių bei žemaičių krikšto ir Žalgirio mūšio Kryžiuočių ordinas pasidarė nereikalingas. Palengva kilo nepasitenkinimas Ordino valdžia net pačioje jo valstybėje, ir 1454 m. sukilę miestai, bajorija ir vyskupai pasidavė Lenkijos karaliui Kazimierui. Norėdamas išgelbėti savo valstybę Ordinas dar kariavo su lenkais net 13 metų, bet pagaliau turėjo padaryti labai negarbingą tvarką: 1466 m. Torno taika jis atidavė Lenkijai visą Pavyslį ir savo sostinę Marijenburgą, o magistras persikėlė į Karaliaučių. Tuo pat metu galingiausias Ordino žemių vyskupas (Varmijos) taip pat pasidavė Lenkijai. Tuo būdu Ordino žemės labai sumažėjo.

Žurnalas – brošiūros ar knygos pavidalo, dažniausiai su višeliu ar iliustracijomis periodinis leidinys, spausdinantis daugiausia analitinio pobūdžio tekstus visuomenės gyvenimo, politios, ekonomikos, mokslo, technikos, kultūros ir kt. Jame pateikiamos visuomenei arba atskiroms žmonių grupėms reikšmingos žinios, komentuojami praėję arba laukiami įvykiai, ekonominiai ar kultūriniai reiškiniai. Skirstomi pagal periodiškumą, skaitytojų auditoriją, paskirtį, tematiką. Pagal paskirtį : universalūs, specialieji ir moksliniai.

Po 1863-1864 m. sukilimo caro vyriausybė sustiprino tautinę priespaudą Lietuvoje. 1864 m. M.Muravjovas lietuviškiems raštams vietoj tradicinio lotyniško raidyno įvedė kirilicą. 1865 m. spalio 5 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija uždraudė spausdinti ir įsivežti lietuviškus leidinius senuoju raidynu. 1872 m. buvo uždrausta leisti lietuvišką spaudą gotiškuoju raidynu. Visą mūsų tautos spaudą į savo rankas perėmė caro administracija. Tautinė priespauda Lietuvoje buvo dvejopa. Pirma, lietuvių tauta buvo polonizuojama, antra – prievarta rusinama. Caro administracija kėlė į Lietuvą rusų kolonistus, stengėsi, kad katalikų žemės atitektų stačiatikiams.
Caro valdžia ėmė labiau persekioti Katalikų bažnyčią.

Jonas Basanavičius (1851-1927) buvo vienas žymiausių XIX a. Antrosios pusės ir XX a. Pradžios lietuvių visuomenės veikėjų, tautinio Atgimimo, tautinio sąjūdžio vadovų, tautinės sąmonės ir savigarbos, meilės dvasinei kultūrai (ypač gimtąjai kalbai, tautosakai) ugdytojas ir puoselėtojas, žymus pasaulietinės dvasinės kultūros kūrėjas, neeilinio talento, didelės erudicijos ir tolerancijos žmogus. Jis buvo dedelio intelektualinio aktyvumo, valinga ir veikli asmenybė. Nors ir nuolat kamuojamas ligų, J.Basanavičius nemažai nuveikė tautosakos srityje, paliko imponuojančių idėjų, parašė keliolika didelių studijų, apie 300 mažesnių darbų (referatų,straipsnių), daugiau kaip 1000 dalykinių laiškų, publikavo tautosaką.

Mykolo Lietuvio politinė programa aprašoma jo paties knygoje “Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius”. Ši knyga 1550 m. buvo įteikta Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Šiame veikale Mykolas Lietuvis skatina Jogailos palikuonį suimti Didžiosios Kunigaikštystės valdžią į savo rankas ir teisinėmis priemonėmis pažaboti plintančią bajorų savivalę. Tiesa apie patį Mykolą Lietuvį tikslių biografinių žinių nėra, manoma, kad jis buvęs Lietuvos bajoras, tačiau įvarūs šaltiniai jo pavardę skelbia vis kitaip.

Augustinas Rotundas buvo Žygimanto Augusto sekretorius ir Vilniaus miesto vaitas. Jis išvertė antrąjį Lietuvos Statutą, o Liublino seime buvo išrinktas į komisiją trečiajam Lietuvos Statutui parengti. Be to jis buvo įžymus teisininkas gynęs Lietuvos valstybinį savarankiškumą. Rotundas savo pasiūlimus pateikė Lietuvos Statuto vertime į lotynų kalbą prakalboje. Šioje prakalboje įrodinėjama, kad lietuviai turėtų vartoti lotynų kalbą rašto reikalams, ja leisti krašto įstatymus. Tuo jis stengėsi įkalbėti Lietuvos feodalus dažniau vartoti lotynų kalbą.