41 – asis JAV prezidentas Džordžas Bušas gimė 1924 metų birželio 12 d. Miltono mieste. Tėvas – žymus respublikonų partijos veikėjas. 1952 – 1963 m. Konektikuto valstijos atstovaujantis senatorius JAV kongrese. Motina – Doroti Voker – kilusi iš Niu Jorko bankininkų šeimos. Antrojo pasaulinio karo metais Džordžas Bušas tarnavo savanorius karo laivyno aviacijoje. 1945-1948 m. mokėsi Jelvo universitete, gavo humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį. 1953-1959 m. firmos “Zapata petkoleum korporeišn” sreigėjas ir direktorius. 1966 m. pardavė savo firmą ir atsidėjo vien tik politikai, tapo aktyviu respublikonų partijos veikėju. 1966 m. išrinktas į JAV kongreso atstovų rūmus. 1970-1973 m. – JAV nuolatinis atstovas prie Suvienitųjų Nacijų Organizacijos. 1973-1974 m. – respublikonų partijos nacionalinio komiteto pirmininkas. 1974-1975 m. – JAV ryšių grupės Pekine vadovas. 1975-1977 m. CŽV direktorius.

Džordžas Bušas – 41 JAV prezidentas

Niekas taip gerai neparodo ko vertas prezidentas, kaip pasaulinė krizė. 1990 metų rugpjūčio pradžioje Džordžas Bušas pajuto tvirtą Sadamo Huseino ranką, pakilusią agresijai, ir gresiantį pavojų dėl ekonomikos komplikacijų. Nelengvą padėtį dar labiau sunkino į Kuvietą įvažiavę Irako tankai.

Tai įvyko rugpjūty. O antroji Bušo prezidentavimo vasara jo postą buvo apgaubusi ramybės ir šveisių perspektyvų skraiste. Šaltasis karas jau pasibaigęs, ekonomika, nors lėtai, be gerėjo. Santykiai su Kongresu, kad ir būta tam tikrų nesutarimų, išliko bičiuliški. Bet Bušas neapdairiai sulaužė pažadą nedaryti pakeitimų mokesčių srityje, ir derybos su Kongresu dėl deficito sumažinimo netikėtai žlugo. Irako invazijos dėka iki padangių šoktelėjo naftos kainos. Vašingtono adresu pasigirdo nepatenkintų balsų, reikalaujančių aktyviau veikti. Laimei, Bušas kaip valstubės vadovas turi nuostabią savybę: bet kokiai situacijai susiklosčius, ramiai ar krizinei, jis gali būti toks pat energingas, veržlus, negailintis patarimų kitiems ir linkęs išklausyti kitų nuomonę. Pakankamai atsargus. Priešingai nei Reiganas, kurį dažnai užvaldydavo karštos, aistringos idėjos, Bušas pirmenybę teikia užkulisiniams susitarimams tarp draugų. Ir netik todėl, kad jis nejaukiai jaustųsi išsišokėlio kailyje. Bušas įsitikinęs, kad ginklų žvanginimas yra visiškai neproduktyvus, nesvarbu, ar tuo siekiama palenkti į savo pusę užsispyrusius demokratus Kongrese, ar sutramdyti šėlstantį arabų diktatorių. Daug daugiau naudos gali duoti susitarimas “akis į akį” už uždarų durų. Bušas puikiai tai įsisąmoninęs. Prezidentas žino, kaip veikia vyriausybės mechanizmas, ir mėgsta naudotis jo svertais.

Bušų šeima negali gyventi be savo draugų, skirtingai nuo Reiganų šeimos, kurie bet kokioje situacijoje stengėsi pasilikti dviese žiūrėti televizorių.

Baltieji rūmai Bušų laikais visada pilni žmonių. Visada jų gausu prezidento užmiesčio rezidencijoje Kemp Devide. Tarp žmonių Bušas jaučiasi patogiai – paradiškumas, iškilmingumas jam svetimi visose situacijose.

O Bušas keitėsi. Permainos prasidėjo priešrinkiminėje kampaninjoje, kai eikėjo keisti veišąją nuomonę. Daugelio veikėjų akyse, kaip išsiaiškino apklausa, Bušas atrodė savimi patenkintas milijonierius, kuriam nerūpi prastų amerikiečių reikalai. Bušuo teko persitvarkyti, teko atsisakyti prancūziškų žodžių, kuriuos jis dažnai įterpdavo į savo pokalbius, dažniau išvykti į fermas, pramonės objekus ir reklamuoti savo potraukį paprastiems valgiams. Atkakliomis treniruotėmis Džordžui Bušui pasisekė savo balso tembrui suteikti tokį vyrišką atspalvį, kuris netrikdytų rinkėjų. Aktyviai padirbėjo specialistai ir taisydami kandidato gestikuliaciją. Pamokos padėjo: judesiai tapo laisvesni, gestai – paprastesni. Bet iki Reigano jam buvo toli. Juk reigano biografija – dešimtmečiai aktoriaus karjera. Reigano kalbas rengdavo daugybė padėjėjų. Bušui atėjus į valdžią, šie paliko baltuosius Rūmus.

Bušas nemėgsta bereikalingų ginčų ir prieštaravimų, vertina mokėjimą saugoti paslaptis. Prieš riziuodamas, viską gerai pasveria. Iš savo darbuotojų geba išgauti platų nuomonių diapazoną, tačiau stengiasi sutelkti administracijos dėmesį keliems svarbiausiems uždaviniams spręsti. Prezidentas už lojalumą ir kolektyvinį žaidimą, tačiau mėgsta būti komandos kapitonu.

Turėdamas daugybę pliusų, Bušas turi ir vieną, kitą minusą. Nepasisekusios invazijos Panamoje išvakarėse JAV prezidentas ėmėsi visų veiksmų koordinatoriaus vaidmenyje. Ovalinis kabinetas tapo karinių operacijų štabu, užverstu pranešimais, gaunamais tiesiogiai iš Panamos, žemlapiais ir naujausiais žvalgybos duomenimis, gautais prezidento užsakymu iš ČŽV. Palaidotas nesurūšiuotos ir prieštaringos informacijos šūsnis. Prezientas pristigo laiko veiklai, ir perversmas baigėsi visišku fiasko. Pasimokęs iš šios nesįsėkmės, vadovavimą invazijai jis pervedė saugumo sekretoriui Ričardui Čeiniui ir jo generolams.

Panašiai Bušas elgėsi Irako krizės metu. Sužinojęs apie puolimą 9-tą valandą vakaro, preidentas nurodė SNO ambasadoriui Tomui Pakeringui sušaukti saugumo Tarybos susirinkimą. Kol patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Brentas Sovkroftas ištisą valandą dirbo Baltuosiuose Rūmuose, Bušas miegojo. Penktą valandą ryto Sovkrofto pažadintas prezidentas pasirašė nutarimus dėl Irako indėlių įšaldymo ir vių rūšių importo, įskaitant naftą, užblokavimo.

Džordžo Bušo diena

Paprastai Bušas darbo dieną pradeda 5:39 gurkšnodamas kavą ir žiūrėdamas CNN jis peržvelgia “Times”, Vašingtono “Post”, “Times”, “Wall Street Journail”, peržiūri beisbolo rezultatus “USA Today”. 6:30 prezidentas pusryčiauja savo darbo kabinete. Po to valada praeina rašant laiškus ir kalbantis telefonu su draugais. 8:15 prasideda įprastinis nacionalinio saugumo brifingas. Po brifingo Bušas peržvelgia dienotvarkę, ir toliau kieviena minutė suskaičiuota. Visą dieną pokalbiai, susitikimai, pasitarimai iki 16 h., kol sekretorė paprastai atneša šūsnį dokumentų, kuriuos prezidentas turi patikrinti. Nors dienotvarkė labai kompaktiška, Bušas sugeba netikėtai duoti interviu, sparčiai papietauti.

Vakarais Bušas dažnai vakarieniauja su draugais. Jam nėra nieko neįprasto. Dažnai prezidentas lankosi savo pamėgtuose restoranuose ir mėgsta pasikviesti svečių į namus.

Kalba valstybės iždo sekretorius Nikolas Breidis: “Bušas įsitikinęs: jeigu dirbi nuodugniai ir atkakliai, rezultatą pasieksi”. Atsiradus neaiškumams dėl vieno ar kito klausimo, prezidentas ima ragelį, renka reikiamus numerius ir kviečia ekspertus. Bušas ne diletantas ir nesiima per daug džiaugsmingai gynėjo vaidmens. Taip buvo ir su Sovietų embargu Lietuvai. Kai vienas kongresmenas paprieštaravo Bušui dėl to, kad nedavė reikiamo atkirčio, Bušas atsakė: “Ką jūs turite omeny? Kaip mes galėjome padėti? Būtų buvę daug blogiau, jeigu Sovietų tankai būtų įvažiavę į Lietuvą. Mes jokiu būdu negalėjome kištis. Tai ne mūsų orbita.” Bušas nepatenkintiems jo veismais mėgsta atsakyti: ”Jeigu esi toks smarkus, tai kodėl tavęs neišrinko prezidentu?”

Užsienio politikos srityje prezidentas dažnai veikia neoficialiais kanalais. Jis turi tiesiog genealią nuojautą ir, be to, daug dirba. Kalba buvęs JAV diplomantas Robertas Hormotsas: “Bušo asmeninė diplomatija leidžia jam prasiskverbti į slapčiausius Europos politikos užkulisius. Ir svarbiausia, kad tai grindžiama pasitikėjimu. Nė šešėlio šnipinėjimo.” Vidinės politikos arenoje Bušas labiau pasikliauja savo komanda, tačiau ir čia niekada nepraledžia vadovavimo iš savo rankų. Pasiūlymai dėl nusiskalstamumo mažinimo, aplinkos apsaugos, švietimo buvo suformuoti už antikinio stalo Rodžerio Porterio, prezidento pagalbininko vidaus politikai, kabinete.

Naudota literatūra:

• II Politka. 1992. Nr. 7. Psl. 28 – 30.
• “Trumpai apie JAV prezidento politinę karjerą.”. “Vakarinės Naujienos”. 1994 Vasario 26 d. Nr. 56. Psl. 4.
• “Džordžas Bušas – 41 JAV prezidentas”. “Lietuvos Rytas” 1995 m. Kovo 15 d. Nr. 75. Psl. 7-8

Views All Time
Views All Time
2464
Views Today
Views Today
1
0 0