Istorija

Vailokaičių bankas, galima sakyti, išgelbėjo ir litą, kuris Lietuvos vyriausybės buvo įvestas 1922 m. spalio 2 d. Daugelis svetimtaučių pramoninkų, verslininkų litu nepasitikėjo ir toliau vartojo markes. Tuomet Vailokaičiai paskelbė litus keičią į markes bei dolerius. Iš pradžių už litą mokėjo po 150 markių, po to po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti atlyginimo litais iš darbdavių, kurie turėjo eiti į tą patį Ūkio banką… keisti markių į litus, bet jau už litą mokėti po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o svarbiausia – markės buvo beveik išstumtos iš apyvartos. Karu stiprėjo ir visa nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika. Tai atspindi ne egoistinius, o bendarvalstybinius Vailokaičių siekius.

“Aušros” programa buvo parodyti lietuviams, kas jie buvo praeity, kaip yra spaudžiami dabarty ir kokią turi susikurti sau ateitį. “Aušros” leidėjų idealas buvo, kad “Lietuva būtų tautiškai susipratusi, lietuviškai kalbanti, mananti, jaučianti ir laisvai dirbanti kultūros dirvoje”. Daug dėmesio kreipdama į praeitį “Aušra” norėjo sužadinti tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Taip pat ji kėlė savo kalbos meilę, rodė, kad ji ne tik ne menkesnė už kitas kalbas, bet daug kuo net panašesnė. Kalbėdama apie dabarties laikus “Aušra” kėlė lietuviams ir jų kalbai daromas skriaudas mokyklose ir administracijos įstaigose, peikė lenkinimą per bažnyčias, paliesdavo taip pat visuomeninius ir ekonominius lietuvių reikalus, įdėdavo liaudžiai skiriamų mokslo žinių apie žemės ūkį, sveikatos reikalus ir t.t.

Mykolo Lietuvio memuarai, parašyti XVI amžiaus viduryje, labai retas ir vertingas kultūros istorijos paminklas. Juos 1615 metais Bazely išspausdino Šveicarijos profesorius J.Graseris.
Lietuvių raštija nuo XIV amžiaus iki pat Liublino unijos daugiausia yra anoniminė. Tad ir traktato "Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius" autorius nuslėpė tikrąjį savo vardą ir mums yra žinomas kaip Mykolas Lietuvis. Ilgą laiką istorikai manė, kad tikrasis autoriaus vardas buvo Mykolas Tiškevičius. Pirmas šią hipotezę 1929 metais iškėlė žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidaus politikos tyrinėtojas Matvejus Liubavskis.

1252 metais įkurtas Klaipėdos miestas – pilis beveik 700 metų buvo vokiškos kultūros ir vokiškos dvasios kupinas miestas. Tuo tarpu Klaipėdos apylinkėse gyveno daugiausia lietuviai. Tačiau Vokietijos pralaimėjimas Pirmajame pasauliniame kare pakeitė Europos situaciją. Vokietija turėjo sumokėti ne tik didžiules reparacijas šalims nugalėtojoms, bet ir neteko eilės teritorijų – Elzaso, Lotaringijos, Šlezvigo, Poznanės, Aukštutinės Silezijos ir Vakarų Prūsijos dalies – kaimyninių valstybių naudai. 1919 metų gegužės 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje 28 ir 99 straipsniais naujai sudarytas Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos Reicho ir laikinai perduotas valstybių – nugalėtojų žinion. Tiesiogiai Lietuvai šis kraštas nebuvo perduotas dėl: Vokietijos delegacijų protestų, kurie teigė, jog Klaipėdos miestas grynai vokiškas, lietuviai beveik neturi gyventojų persvaros krašte ir tik “nedidelė lietuvių politikų grupė, neturinti jokios atramos” nori susijungti su katalikiškais Rusijos lietuviais.

Jono II Barzdočiaus ir Onos Kiškaitės sūnus. Gimė 1515 m. vasario 4 d. Nesvežiuje. Mokslus ėjo užsienyje, Vokietijos akademijose. Jo jauną protą didžiai paveikė smarkiai paplitusios Reformacijos idėjos. Genealogijos rankraštyje minima, kad grįžęs į kraštą turėjo būti jaunojo karaliaus Žygimanto Augusto rūmų gvardijos vadas. Šias pareigas ėjo iki 1544 m. Brastos seimo, kuriame gavo LDK maršalkos urėdą. Maždaug tuo pat metu Žygimantas Augustas ėmė lankyti Barborą Radvilaitę, o Mikalojus Juodasis kartu su pusbroliu Mikalojumi Ruduoju akylai sekė, kad šis ryšys Radvilų giminei padarytų ne gėdą, bet garbę. Savo budrumu ir atkaklumu pasiekė, kad jaunasis karalius savo santykius vainikuotų vedybomis, kurį laiką išlikusiomis paslaptyje.

Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose.

Pažįstame daug žmonių, kurie buvo ištremti toli nuo tėvynės, į Sibiro gilumą, iš kurių dauguma ir nesugrįžo į gimtąją žemę. Vienas iš mums artimų žmonių - dėdė Kazimieras Miliauskas. Jis gimė 1939 metų kovo antrą dieną, tuo metu, kai prasidėjo neramumai Lietuvoje. 1940 metų birželio viduryje į mūsų Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė. Ginkluoti Sovietų kariai važiavo per Lietuvą tankais ir sunkvežimiais. Tuo metu dėdei Kazimierui buvo devyneri metai. 1948 metų gegužės dvidešimt antrą dieną, trečią valandą ryto į jų namus įsibrovė rusų kariai. Jis net nepagalvojo, kad paskutinį kartą sėdi ant savo lovos. Nežinojo, kad namų daugiau nepamatys, o bus tiktai vagonai. Išėjo visi vienmarškiniai, tik mama suspėjo pasiimti vos kelis būtiniausius daiktus.

Visą laisvalaikį K. Grinius dabar skyrė “Varpo” ir “Ūkininko” spaudos reikalams, varpininkų veiklai, rinko lėšas, prižiūrėjo laikraščių administracijų veiklą, redagavo straipsnius, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1896m. vedė Joaną Dominiką Pavalkytę, kuri tapo artima visuomeninės vyro veiklos pagalbininke. Ji, padedama socialdemokrato V. Kapsuko, buvo net surengusi 111 Dono pėstininkų pulko, dislokuoto Marijampolėje, kareivių sukilimą, kuris nepavyko. Taip pat ji rašė straipsnius “Dėdienės” slapyvardžiu. Gyvendamas Marijampolėje, K. Grinius buvo tikras lietuviškos veiklos ramstis: organizavo demonstracijas, būrė ir sąmojino lietuvius, skelbdamas tautinius ir demokratinius idealus, veikdamas per slaptai leidžiamą spaudą, per lietuviškus chorus, spektaklius, suburdavo jaunimą, kovojo su Lietuvos rusinimu. Už tokią veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, į Poltavą, bet po 1905m. revoliucijos vėl grįžo į Marijampolę ir toliau varė kultūros bei švietimo darbą (pagal A. Eidintą jis išvengė tremties į Poltavą).