Gajus Oktavijus Augustas kilęs iš volskų krašto plebėjų Oktavijų giminės, iki to laiko dar mažai pasižymėjusios ir išlaikiusios senąsias romėnų tradicijas. Uždaro būdo jaunuoliui sumaniai pavyko įveikti senatą ir Antonijų, kuris iš pradžių atsisakė pripažinti Augusto paveldėjimo teisę. Suorganizavęs žygį į Romą, Augustas privertė senatą priimti jo sąlygas, susitarė, su Antonijumi ir Lepidu ir sudarė su jais (II) triumviratą (43 m.pr.Kr.). Siaubingomis proskripcijomis buvo sunaikinti visi priešininkai, 130 senatorių (tarp jų ir Ciceronas) ir 2000 raitelių. Po pergalės prieš Cezario žudikus Brutą ir Kasijų ties Filipais 42 m.pr.Kr. rudenį Augustas ir Antonijus pasidalijo provincijas (Augustui atiteko lotyniškieji Vakarai, Antonijui – graikiškieji Rytai), Lepidui liko pasitenkinti Afrika.

Kristupas Kolumbas (1451 – 1506). Jaunystėje plaukiojo su piratais ir įgijo patyrimo. Kolumbas išstudijavo daugybę žemėlapių, planų, kelionių aprašymų ir priėjo išvadą, kad, jei Žemė apvali, plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją.
Kolumbo vardu pavadinta daugelis JAV miestų, kalnas, upė ir universitetas, be to, nesuskaičiuojama daugybė gatvių, kinų ir vaistinių. Kolumbo diena – tai paradų ir linksmybių diena. Tačiau nė per vieną sukaktį nebuvo tokių didžiulių demonstracijų kaip 1965 metais. Gatves užtvindė daugiausia italų kilmės amerikiečiai; jie protestavo prieš teoriją, kuri buvo žinoma jau seniai, bet netikėtai gavo naujų ir labai rimtų patvirtinimų. Kaip tik porą dienų prieš Kolumbo dieną “New York Times” pasirodė straipsnis, kuris suaudrino italų kilmės amerikiečius, nė nemanančius kam nors užleisti savojo genujiečio Kolumbo prioriteto. Mat straipsnis, datuotas “Niu Heivenas, spalio 10”, pačioje pradžioje skelbė tokią sensacingą žinią:
“Jeilio universitetas šiandien pranešė apie nuostabiausią mūsų amžiaus kartografijos atradimą – apie išlikusį vienintelį ikikolumbinių laikų žemėlapį tų Naujojo Pasaulio kraštų, kurious XI amžiuje atrado Leifas Eiriksonas”. Prie straipsnio buvo pridėtas ir žemėlapis.

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 metais. Tai buvo karas tarp dviejų imperialistinių valstybių blokų dėl pasaulio perdalijimo. Šiame kare dalyvavo daugiau kaip 30 valstybių. Iš vienos pusės – tai Vokietija, Austrija – Vengrija, vėliau prisijungusios Turkija, Bulgarija ir kt. valstybės. Iš kitos pusės – Antantės sąjungos, vadovaujamos Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos, šalys: Japonija, Italija, JAV, Graikija, Serbija, Albanija ir kt. valstybės. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 metais lapkričio 11 dieną, kai tarp Vokietijos ir jos priešininkų Kompjeno miške, netoli Paryžiaus, buvo pasirašytos paliaubos. Rusija, sukrėsta Vasario buržuazinės demokratinės revoliucijos ir bolševikų Spalio perversmo, iš karo išstojo dar 1918 m. kovo 3 d., su Vokietija ir jos sąjungininkėmis Brest Litovske pasirašiusi separatinę taikos sutartį.

Senasis Testamentas aukštutinįjį Tarpupį vadina ,,Aram Nacharaimu” – ,,Sirija tarp upių”. Tos šalies miestus ištikusi Dievo rūstybė. Ten, Ninevijoje, ir toliau į pietus, didžiajame Babilone, viešpatavę baisūs karaliai, kurie garbinę ne tik jį, bet ir kitus dievus, todėl buvę nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mums tas kraštas yra žinomas Mesopotamijos vardu. Šiandien jį vadiname Iraku, o jo sostinę – Bagdadu. Jo ribos šiaurėje siekia Turkiją, vakaruose Siriją ir Jordaniją, pietuose Saudo Arabiją ir rytuose Persiją – šiandieninį Iraną. Abi upės, Eufratas ir Tigras, kurių ištakos yra Turkijoje, šią šalį pavertė kultūros lopšiu (kaip Nilas Egiptą). Jos teka iš šiaurės vakarų į pietryčius, susilieja netoli šiandieninės Basros į bendrą vagą (senovėje taip nebuvo) ir įteka į Persų įlanką.

Politinio gyvenimo kryptis 10-14a. buvo politinės valdžios monarchistinės centralizacijos tendencija. Brandžiųjų viduramžių laikotarpyje geriausiai centralizaciją sekėsi vykdyti anglijos karaliams. Didž. Britanija mažiau nukentėjo nuo normanų, niokojimas buvo mažesnio masto. Užėmus sostą Vilhelmui I karalius žemės buvo išsimėčiusios po visą kraštą, todėl separatizmas čia buvo sunkiai įgyvendinamas. Be to miestai buvo politiškai silpni. Buvo labiau centralizuota negu žemyne vasaliteto sistema (mano vasalo vasalas – mano vasalas). Anglijoje karalių rėmė ir atsikėlę normandai, anglų baronai (stambūs žemvaldžiai), bažnyčia, laisvieji valstiečiai. Tokiu būdu susidarė situacija kai karaliaus valdžia stipri, palankios sąlygos centralizacijai.

Žydų gimimo vieta yra Izrealio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų.

Moderni visuomenė dažniau visa ko pagrindu laiko individą, negu agrarinės, valstietiškos visuomenės, grupės ar bendruomenės. Modernioje visuomenėje stengiamasi specializuotis vienoje srityje, vystant darbų pasidalinimą. Moderni visuomenė nesiremia teisėmis ir privilegijomis, kurias gauna atskiros individų grupės ar individai, nesivadovauja tradicijomis ir papročiais. Jos stengiasi vadovautis logiškais ir moksliškais metodais ar būdais. Socialinės transformacijos sąlygos, kurios vedė į modernizaciją išaugo iš Europos socialinių, ekonominių sąlygų. Didžioji šių sąlygų dalis išsivystė iš komercinio kapitalizmo viduramžių Europoje.