Ryški feodalinės baudžiavinės santvarkos krizė XIX a. viduryje privertė caro vyriausybę panaikinti baudžiavą.1861 m. vasario 19 d. “Nuostatai dėl valstiečių išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės ”suteikė valstiečiams piliečių teises, bet paliko juos laikinaisiais prievolininkais. Žemės savininkais jie galėjo tapti tik ją išpirkę.Valstiečių reakcija, nepasiteisinus viltims gauti žemės be išpirkos, pasireiškė sustiprėjusiais bruzdėjimais. Juos aštrino prasidėjęs miestiečių ir bajorų judėjimas, politinės manifestacijos. Pastarosios Lietuvoje buvo įgavusios religinę patriotinę formą ir vykdavo dažnai bažnyčiose.

Pažįstame daug žmonių, kurie buvo ištremti toli nuo tėvynės, į Sibiro gilumą, iš kurių dauguma ir nesugrįžo į gimtąją žemę. Vienas iš mums artimų žmonių – dėdė Kazimieras Miliauskas. Jis gimė 1939 metų kovo antrą dieną, tuo metu, kai prasidėjo neramumai Lietuvoje. 1940 metų birželio viduryje į mūsų Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė. Ginkluoti Sovietų kariai važiavo per Lietuvą tankais ir sunkvežimiais. Tuo metu dėdei Kazimierui buvo devyneri metai. 1948 metų gegužės dvidešimt antrą dieną, trečią valandą ryto į jų namus įsibrovė rusų kariai. Jis net nepagalvojo, kad paskutinį kartą sėdi ant savo lovos. Nežinojo, kad namų daugiau nepamatys, o bus tiktai vagonai. Išėjo visi vienmarškiniai, tik mama suspėjo pasiimti vos kelis būtiniausius daiktus.

Visą laisvalaikį K. Grinius dabar skyrė “Varpo” ir “Ūkininko” spaudos reikalams, varpininkų veiklai, rinko lėšas, prižiūrėjo laikraščių administracijų veiklą, redagavo straipsnius, dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1896m. vedė Joaną Dominiką Pavalkytę, kuri tapo artima visuomeninės vyro veiklos pagalbininke. Ji, padedama socialdemokrato V. Kapsuko, buvo net surengusi 111 Dono pėstininkų pulko, dislokuoto Marijampolėje, kareivių sukilimą, kuris nepavyko. Taip pat ji rašė straipsnius “Dėdienės” slapyvardžiu. Gyvendamas Marijampolėje, K. Grinius buvo tikras lietuviškos veiklos ramstis: organizavo demonstracijas, būrė ir sąmojino lietuvius, skelbdamas tautinius ir demokratinius idealus, veikdamas per slaptai leidžiamą spaudą, per lietuviškus chorus, spektaklius, suburdavo jaunimą, kovojo su Lietuvos rusinimu. Už tokią veiklą buvo ištremtas į Rusijos gilumą, į Poltavą, bet po 1905m. revoliucijos vėl grįžo į Marijampolę ir toliau varė kultūros bei švietimo darbą (pagal A. Eidintą jis išvengė tremties į Poltavą).

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičių. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių: “Iš tėviškės išėjau, nes nusprendžiau nutraukti su ja ryšius, ir nuo 1919 metų su tėviške jokių materialinių ryšių neturiu. Nuo 1921 metų apskritai nesu buvojęs tėviškėje”. Taip rašė Sniečkus gruodžio 15 d.

Bolševizmas, kaip ir fašizmas, yra internacionalus. Lietuva, išgyvenusi hitlerinės Vokietijos okupaciją, pokario metais pateko ne į geresnes sąlygas. Bolševizmo pasireiškimo formos pokario Lietuvoje buvo kur kas drastiškesnės negu tuometinėja Tarybų Sąjungoje. Priežastis – ne tiek atvykusių, kiek vietinių komunistų nihilistinis požiūris į nacionalinę savimonę, kultūrą, valstybingumą ir kt. Dar 1922 m. V. Leninas pastebėjo, kad “yra žinoma, jog surusėję kitataučiai visuomet persūdo – stengiasi būti rusiškesni net už pačius rusus”. Šios formuluotės tiesiogiai A. Sniečkui taikyti negalima, nors pokario meto elgesys buvo labai artimas šiai V. Lenino minčiai.