10 000 straipsnių
Miestelis netoli Jūros upės, 14 km nuo Šilalės. Vietovė istoriniuose šaltiniuose pradedama minėti XIV a. Miestelis išaugo prie karališkojo dvaro. 1792 m. Kvėdarnai suteiktos Magdeburgo teisės. Senojoje miestelio dalyje gatvių tinklas beveik nepakitęs nuo XVI a., nors miestelis daugelį kartų degė (paskutinįjį kartą – 1915 m.).
Miestelis apie 21 km nutolęs nuo Šiaulių. Šiuo metu jame apie 300 nuolatinių gyventojų. Vietovė pradėta minėti XIII a. 1573 m. istoriniuose šaltiniuose užsimenama apie miestelį, išaugusį prie dvaro. XV a. čia jau veikė katalikų bažnyčia, o XVII a. pradžioje – reformatų. Šiuo metu miestelį puošianti bažnyčia pastatyta 1792 m. Kurtuvėnų dvare XIX a. veikė teatras. XVIII a. Kurtuvėnai priklausė bajorų Nagurskių šeimai. Dvaras su palivarkais apėmė 1000 valakų žemės. Paskutinis Nagurskių šeimos atstovas Kajetonas mirė 1802 m., nepalikęs įpėdinių. Tada jo žmona ištekėjo už kunigaikščio Mykolo Oginskio. Iš Oginskių Kurtuvėnus įsigijo Bulgarinai, o vėliau jie tapo Parčevskių nuosavybe. Apie 1860 m. dvarą savo sūnui Liudvikui nupirko grafas Henrikas Pliateris-Zyberkas (1811-1903). Paskutiniuoju Kurtuvėnų savininku (iki 1940 m.) buvo Liudviko sūnus Stanislovas (1889-1955).
Miestui pradžią davė Tauragės dvaras, apie kurį žinių randame jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Šis dvaras įvairiais laikotarpiais priklausė Vilniaus, Trakų, Žemaitijos, Prūsijos, Brandenburgo, Rusijos, LDK valdovams ir didžiūnams. 1807 m. Tauragėje rezidavo Rusijos caras Aleksandras I. Jis iš čia kurį laiką sekė Prancūzijos-Rusijos karo veiksmus. Apsistojęs Tauragėje, caras rengėsi susitikimui su Napoleonu Tilžėje. Garsi ir Tauragės konvencija, kuri buvo pasirašyta tarp Prūsijos ir Rusijos generolų H. Jorko ir I. Dibičiaus. Tauragės miesto pietiniame pakraštyje – Dauglaukio kaimas. Čia archeologai yra aptikę seniausius Nemuno deltos kultūros laidojimo paminklus, kurie datuojami 70-260 m. po Kristaus.
Šilalės dvaras vienas iš seniausių ir ilgiausiai žemaičių Ginetavičių Pilsudskių giminei priklausiusių dvarų. XVI a. Šilalė – Orvydų vel Orvydavičių valdos. 1712 m. dalis Šilalės buvo Jurgio Valavičiaus žinioje. Šis tą dalį pardavė Ferdinandui Ignacui Pilsudskiui (apie 1670-1719). Antrąją Šilalės dalį F. I. Pilsudskiui padovanojo jo sesuo Emercjana. Be to, jis turėjo nemažai žemių Viešvienų ir Telšių pavietuose. Po jo Šilalę paveldėjo sūnus Liudvikas ir šias žemes pardavė broliui Pranciškui (1713-1791). Pranciškus dar nusipirko Aukštuosius Gelgaudiškius, Putvius, keletą kitų dvarų ir taip žymiai išplėtė savo valdas. 1790 m. jis valdė Šilalę, Viešvėnus, Laukuvą. Jam priklausė keturi valsčiai, septyni palivarkai, 41 kaimas ir dvi akalicos.
Grinkiškės dvaro rūmai stovėjo prie Šušvės upės, netoli kelio Baisogala-Raseiniai. Beveik penkis šimtmečius Grinkiškes valdė Bialozorų giminė. Iš archyvo, kuris Grinkiškės dvare buvo saugomas iki I-ojo pasaulinio karo, sužinota, kad jau 1454 metais Grinkiškės buvo Bialozorų giminės atstovo, kurio pravardė Mantvydas, nuosavybė. Bialozorų giminės atstovai Lietuvos politiniame ir valstybiniame gyvenime buvo gana įtakingi, užimdavo svarbius valstybinius postus. Pirmuoju Grinkiškių dvarininku laikomas Voicekas Mantvydas-Bialozoras. Grinkiškį valdė ir jo sūnus LDK saugotojas, deputatų rūmų maršalka Jonas Mantvydas Bialozoras. Paskutinysis iš Bialozorų, kuris valdė Grinkiškes, – Tadeušas Izidorius Martynas Mantvydas-Bialozoras (1884 07 28-1927 09 06). Jis buvo bevaikis. Kitas šios giminės atstovas Stanislovas Mantvydas-Bialozoras vaikų taip pat neturėjo.
Išlikę Šaukėnų dvaro pastatai, tikriausiai, buvo statyti XVIII a., bet XIX ir XX a. pradžioje perstatyti. Seniausioje dvaro centrinio pastato dalyje buvo nedidelis vieno aukšto, plataus stačiakampio formos pastatas. Pagrindinis namo akcentas – įstiklinta veranda. Spėjama, kad iš pradžių dvare buvo 8 dideli kambariai, išsidėstę iš abiejų priemenės pusių. Šie kambariai buvo tiek reprezentaciniai, tiek gyvenamieji, o atvykę svečiai būdavo apgyvendinami mūriniame rūmų fligelyje. Tikriausiai XIX a. pabaigoje prie šoninio fasado buvo pastatytas dviejų aukštų bokštas, o 1905 m. – bokšto mūrinis sparnas. Visuose kambariuose interjeras buvo kuklūs. Čia stovėjo raudonmedžio baldų komplektas, buvo žymių dailininkų sukurtų paveikslų kopijų. Apie rūmus augo 15 ha dydžio parkas.
Miestelis įsikūręs pusiaukelėje tarp Batakių ir Tauragės, ant aukšto Šešuvės upelio kairiojo kranto. XVIII a. ši gyvenvietė buvo valsčiaus centras. 1773 m. pastatyta Šv. Mykolo Archangelo katalikų bažnyčia, garsėjusi savo liaudiškojo baroko stiliaus altoriais ir puošyba. Bažnyčia sudegė 1970 m. Nuo seno šios apylinkės žinomos savo nagingais amatininkais. Plačiai sklido garsas ir apie Gaurės dvarą.
Miestas kairiajame Ančios upelio krante, prie Tauragės-Šiaulių plento, nuo Tauragės nutolęs 25 km. Seniūnijos centras. Skaudvilės apylinkėse dunksantys piliakalniai įėjo į gynybinę Žemaičių sistemą. Spėjama, kad vietovėje, kuri yra du kilometrai nuo Skaudvilės, buvo Karšuvos žemės centras. Manoma, kad Skaudvilei pradžią davė dar XIII a. viduryje įkurtas dvaras. Jis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti 1645 m. Dalis dvaro, apie jį augęs gražus parkas išliko iki šiol. Poilsiautojus, miestelio svečius dabar traukia ir gražios dirbtinio tvenkinio apylinkės.
Istoriniuose šaltiniuose Skaudvilės mietelis minimas nuo 1760 m. 1797 m. čia pastatyta ir iki šiol tebestovinti medinė katalikų Šv. Kryžiaus bažnyčia ir 1827 m. iškilusi evangelikų liuteronų bažnyčia. Gyvenvietė labiausiai išaugo XIX a. antroje pusėje, kai buvo nutiestas Rygos-Tilžės plentas.
Apie Diktariškių dvaro praeitį žinoma tik tiek, kad net kelis šimtmečius jis priklausė Šemetoms. XIX a. pradžioje dvaras buvo paskutiniojo Šiaulių bajorų maršalkos Juozapo Šemetos, gimusio apie 1814 m., nuosavybė. Po 1863 m. sukilimo carinės Rusijos valdžia Juozapą Šemetą ištrėmė į Ufą, o Diktariškius konfiskavo. Vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, bet dvaro nebeatgavo. Nuo 1865 m. Diktariškių šeimininkai gana dažnai keisdavosi. Apie 1881 m. dvaras priklausė Neiroudui, o prieš II-ąjį pasaulinį – Šiaulių savivaldybei.
Per Dzūkiją frontas į Vakarus persirito 1944 metų liepos viduryje. Rugpjūčio mėnesį kraštas buvo užtvindytas rusų armijos užfrontės dalinių. Jau nuo rugpjūčio pradžios pradėta į sovietų armiją šaukti 19-35 metų amžiaus vyrus. Dainavos krašto vyrai apsisprenė mobilizacijai nepaklusti: slėptis arba gauti dokumentą, atleidžiantį nuo tarnybos. Besislapstančiuosius vis dažniau pasiekdavo žinios apie NKVD kariuomenės žiaurumus - beginklių žmonių žudymą ir kankinimą. Tai paskatino vyrus ginkluotis ir priešintis okupantams. Pirmieji partizanų būriai susidarydavo iš vieno ar keleto gretimų kaimų vyrų, laikydavosi netolimame miške, o dažnas partizanas pareidavo į namus prižiūrėti ūkio. 1944 metų rudenį didesni ir mažesni partizanų būriai veikė jau visuose Dzūkiją apimančių apskričių valsčiuose... Pats nuožmiausias, didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su reguliaria sovietų kariuomene įvyko Lazdijų rajono Kalniškės miške. Krosnos - Lazdijų plento pusėje tęsiasi trijų - keturių kilometrų pločio ir apie aštuonių kilometrų ilgio kalvotas mišrus Kalniškės miškas. Penkių - šešių kilometrų atstumu už Krosnos 1945 metais ir vyko plačiai išgarsėjęs Kalniškės mūšis.