Čia, kur Pijus Nėjus atsivežė vasaroti gerą savo draugą, metų laikai keisdavosi net kažkaip nenatūraliai, kaip teatro dekoracijos – pernelyg staigiai. Namas stovėjo ilgame slėnyje, įstrigęs tarp dangaus ir žemės lyg keistas daikčiukas, už kaštonų giraitės liejosi upė, o vienoj jos vietoj, perbridus seklumą, kur vanduo vos tesiekia kelius, patekdavai į paprastą ramų kaimelį, – ten namai stovi gana toli vienas nuo kito ir kiemuose bėginėja vištos. Ramas žingsniavo geltonu kaimo keliu, abipus kurio, šliedamasi į tvoras, augo aukšta žolė, o toliau buvo kiemai, kuriuose ganėsi avys ir vaikščiojo negražūs neprižiūrimi vaikai, o jų tėvai dirbo laukuose per šitą karšti, tokį karšti, nuo kurio išbluko medžių lapija ir žolė įgijo geltoną atspalvį, ir tik senės žvilgčiojo nuo verandų tarpdurių.

Dauguma valstybinių miškų naudojama mėgėjiškai medžioklei. Medžiotojų būreliams bei klubams išnuomota 1357,79 tūkst. ha valstybinių ir numatytų privatizuoti miškų medžioklės plotų (2000 m. 1425,48 tūkst. ha). Nuomojamas medžioklei valstybinių miškų plotas mažėja, nes daugėja privačių miškų. Už medžioklės plotų nuomą 2001 metais miškų urėdijos gavo 1228 tūkst. Lt pajamų, kurios panaudotos miško želdinių ir žėlinių apsaugai nuo žvėrių daromos žalos (repelentams ir apsauginims skydeliams įsigyti, tvoroms tverti ir kt.), o taip pat įveisti želdiniams, gerinantiems žvėrių mitybos sąlygas.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Dzūkijoje, prie Lavyso ežero, buvo keletą dienų medžiojama. Medžiojo motorizuotosios pėstininkų brigados “Geležinis Vilkas” karininkai – brigados vadas pulkininkas Vytautas Žukas, jam pavaldžių Alytaus, Ruklos batalionų vadai su savo draugais ir pažįstamais. Į šią medžioklę būtų galima nekreipti dėmesio. Karininkai – tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Jie turi teisę į poilsį. Tačiau nusistebėjimą kelia kai kurios aplinkybės. Medžiojo Lavyso ežero apylinkėse tąsyk ir du aukšto rango lenkų karininkai iš giminingos Lenkijos brigados. Kaip tvirtina plk. V.Žukas, ši medžioklė surengta tų kaimyninės valstybės karininkų garbei, mat Alytuje jau senokai įkurtas bendras Lietuvos ir Lenkijos batalionas. Vienas iš štabų – Alytaus kunigaikštienės Birutės MPB teritorijoje. Tačiau apie medžioklę lenkų karininkų garbei nieko nežinojo kariuomenės vadas brigados generolas Jonas Kronkaitis.

Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad dalis Lietuvoje gyvenančių vilkų nėra grynakraujai. Tuo galima paaiškinti tą faktą, kad tokiuose urbanizuotose rajonuose kaip Klaipėdos vilkų tankumas yra didžiausias Lietuvoje. Vokiečių dienraštis “Kolnische Rundschau” neseniai paskelbė straipsnį, kuriame buvo aprašyta, kaip sulaukėję šunys, kryžminimosi su laukiniais žvėrimis virsta vilkais. Tokie “vilkai” nebijo žmonių, dažniau nei grynakraujai puldinėja naminius gyvulius. Kai kurie Lietuvos specialistai mano, kad lygiai tas pats gali atsitikti ir pas mus, o gal jau ir įvyko. Tokiems “hibridiniams” vilkams dideli miškų plotai yra nereikalingi, jie puikiausiai gali gyventi žmonių kaiminystėje, t.y. “šiukšlynų sąlygomis”. Grynakraujų vilkų problema aktuali visame pasaulyje. JAV jų liko visai mažai, todėl už grynakraujo vilko nužudymą ten sodinama į kalėjimą. Rytų ir pietryčių Lietuvos giriose gyvenantys vilkai, be abejonės, yra grynakraujai, tačiau dėl intensyvios medžioklės jie sparčiai nyksta.

Šį vakarą vyrai ruošiasi rytdienos medžioklėn. Vieni galanda geležinių ietigalių ašmenis, kiti deda naujus ietkočius. Ne juokas geras ietkotis. Iš paprasto medžio jo nepadarysi. Žvėrių būna visokių. Ne visi nuo ieties dūrio iš karto krenta. Sprunka jie į tankumynus. Jeigu ietkotis blogas, tai bematant jį nulauš. Ir baigta tada medžioklė. Be ieties žvėrį gali tik pabaidyti, o ne sumedžioti. Todėl vyrai ir daro ietkočius labai rūpestingai. Geriausias medis ietkočiui – ąžuolas. Bet ne bet koks. Jaunas ąžuoliukas su šerdimi viduryje tinka tik kirvakočiui, o ne medžioklinei ar kovos iečiai. Ietkotį reikia daryti iš storo ąžuolo liemens atskalos. Atskalą reikia dailiai nudrožti, nusmailinti galą, ant kurio užmaunamas geležinis ietigalis ir pritvirtinamas prie ietkočio per įmovoje esančią skylutę perverta virvute. Ietis negali būti nei per ilga, nei per trumpa. Ilga ietis sunki nešiotis ir svaidyti, o trumpa neturi smūgio jėgos ir nebūna taikli. Geriausia ietis tokia, kurios ietkotis yra iki žmogaus viršugalvio. Ji ir taikli, ir naši.

Katė iškrėtė šunybę. Pirma ji sugavo dvi peles. Tai buvo leistina. Po to ji ėmė žvalgytis į paukščius. Tai jau buvo negerai. Galų gale ji surijo kanarėlę. Kanarėlė išskrido iš narvelio ir nuplasnojo į sodą, visai negalvodama apie pavojų. Nei žmonės, nei katės niekada nebuvo padarę jai nieko blogo. Katei ši medžioklė buvo labai lengva. Prabėgo vos kelios minutės ir ji atsinešė paukštelį į virtuvę. Tačiau ten buvo sutikta su rykšte. Išsigandusi katė paleido savo grobį, bet kanarėlė jau buvo nebegyva. Ar bus leista katei pasilikti? Pirma tėvas pasakė: “Vyti lauk!” Bet ką gi padarysi, jei katė iš prigimties plėšri? O todėl… Lapinas Reinikis elgėsi dar įžūliau. Eigulys niekam niekados nebuvo prasitaręs, jog jaučia silpnybę šiam medžiotojui. Bet taip buvo. Lapinas – žudikas, bet neįtikėtinai gudrus.

Komisija kasmet iki balandžio 15 d. turi priimti sprendimą dėl sumedžiojimo limitų nustatymo. Priimdama sprendimą, komisija privalo atsižvelgti į medžioklės plotų naudotojų pasiūlymus, praėjusio medžioklės sezono sumedžiojimo duomenis ir miškų ūkio specialisto išvada dėl žvėrių daromo neigiamo poveikio miško želdiniams bei medynams, jeigu aplinkos ministras nenustato specialių reikalavimų dėl atskirų medžiojamųjų gyvūnų rūšių sumedžiojimo limitų. Esant reikalui, komisija gali kreiptis į medžioklės plotų naudotojus ar valstybinių miškų priežiūrą vykdančias institucijas dėl papildomos informacijos, reikalingos sprendimui priimti, pateikimo.

Medžioklinius graižtvinius šautuvus turi teisę įsigyti Lietuvos Respublikos piliečiai, besiverčiantys profesionalia veikla, susijusia su medžiokle, arba turintys ne mažesnį kaip 3 metų medžiotojo stažą, nepadarę teisėtvarkos pažeidimų, susijusių su ginklų ir šaudmenų apyvartos tvarkos pažeidimais, ir gavę Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau vadinama – Policijos departamentas) leidimą įsigyti (sutikimą leisti įsigyti) medžioklinį ginklą, bei Lietuvos Respublikos juridiniai asmenys, kurių įstatuose viena iš veiklos rūšių nurodyta medžioklė ir jos organizavimas.

Sakysite, koks medžiotojas be šautuvo. Sąvokos “medžioti” ir “šaudyti” atrodo neatskiriamos. Tačiau įdomiai ir gana sėkmingai galima medžioti ir be šautuvų. Naujos medžioklės taisyklės įteisino medžioklę su medžiokliniais lankais ir arbaletais. Tai labai įdomi sportinė medžioklė. Gaila tik, kad Lietuvoje dar mažai praktikuojama. Bet lankai ir arbaletai tai taip pat rimti ginklai. Galima apsieiti ir be jų. Medžioklės taisyklės leidžia medžioti su medžiokliniais šunimis, medžiokliniais paukščiais, spąstais ir įvairiomis gaudyklėmis. Labai įdomi medžioklė su medžiokliniais paukščiais. Šios medžioklės nuo seno populiarios Vidurinės Azijos, Artimųjų Rytų valstybėse, kur dideli stepių, pusdykumių plotai, kur yra daug erdvės medžiotojui raitam ant žirgo. Senovėje su plėšriaisiais paukščiais mėgo medžioti ir Lietuvos bajorai.