Drovumas – ne yda, bet laikinas nepatogumas
Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis jums kelia panišką baimę? Išgirdus iš vaikino komplimentą, kad gražiai atrodote, jūsų veido spalva prilygsta prinokusio pomidoro spalvai? Išvydusi grėsmingas šefo raukšles, negalite pakelti akių ir ištarti poros žodžių? Drovumas, nepasitikėjimas savimi, sutrikimas, gėda – pavadinimų daugybė, tačiau nuo to nepasidaro lengviau gyventi. Būti droviam – vadinasi, bijoti žmonių, ypač tų, kurie dėl kokių nors priežasčių neigiamai veikia jūsų emocijas: nepažįstamųjų (nežinia, ko iš jų galima tikėtis); viršininkų (jie turi valdžią); priešingos lyties atstovų (jie kelia mintį apie galimą suartėjimą). Vieni tyrinėtojai įsitikinę, kad drovumas paveldimas, kiti mano, jog jis atsiranda tada, kai žmogus sako sau: “Esu drovus”. Drovumą gana sunku nuslėpti, nes tai ne tik vidinis savęs kankinimas, bet ir išoriniai požymiai… Kaip elgtis? Pajutusi, kad per svarbų pokalbį su “svajonių vyru” ima trūkčioti kvėpavimas, bandykite atgauti tolygų ritmą ir sau kartokite: “Įkvėpti-iškvėpti!”. Jeigu ir nevisiškai įsigilinsite į kavalieriaus kalbą, tačiau galėsite jam atsakyti ne dusliu nuo sutrikimo, bet visiškai normaliu ar net seksualiu (jeigu panorėsite) balsu. Be to, tolygus kvėpavimas jūsų sutrikusį organizmą aprūpins deguonimi, veido spalva taps natūrali. Klastingas drovumas dažnai pasireiškia sudrėkusiomis pažastimis ir geltonomis dėmėmis ant palaidinės, nuo kurių negelbsti nė vienas reklamuojamas dezodorantas.