Ar Dievas tyli? (II)

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar mes tikime Dievą, ar tuos, kurie yra mums apie Jį kalbėję? Tikėti Dievą, reiškia ne sąvokas ir žinias apie religiją kaupti, o sutikti asmenį. Gyvą asmenį. Priartėti prie Jo, užmegzti kontaktą, atsiversti, pajudėti. Visi tie, kurie buvo Jėzų sutikę, išpažino religiją. Jie visi tikėjo Dievą taip, kaip buvo išmokyti. O tie, kurie paskui Jėzų sekė, tie sutiko atsisakyti taip kruopščiai kauptų savų idėjų ir užleisti vietą visai kitokioms Jėzaus idėjoms. Visų sunkiausias atsivertimas, kuriam mes visi esame šaukiami, vyksta pačioje mūsų religijos šerdyje. Tie, kurie nusekė paskui Jėzų, iš pat pradžių turėjo pakeisti savo idėjas apie Dievą, o aukodami tas idėjas, turėjo kartu atsisakyti viso to, kas užpildė jų gyvenimą: savo santykių, draugų, socialinės aplinkos, visų sutartinių minties ir papročių rėmų, kuriuos Jėzus iš pagrindų sukrės; visos tos sutrūnijusios sistemos, iš kurios Viešpats lieps išeiti. Viso to vienu sykiu atsisakoma, kai imama sekti paskui Jėzų, kai imama tikėti Dievą, tikrą Dievą, Gyvąjį Dievą. Kas pradeda tikrai tikėti, pradeda rimtai galvoti apie Dievą, tas paprastai pirmiausia ima piktinti visą pasaulį - tuos visus "gerus krikščionis", kurie yra tokie "nuolankūs", kad visa daro taip, kaip ir visi kiti. Visus tuos, kurie tikisi išpažįstą tinkamą, gerą ir nieko nelaužančią religiją.

Ar Dievas tyli? (III)

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Vien tik malda gali išdildyti mūsų baisų priešinimąsi Dievui. Melstis - tai reiškia atsiverti Dievui, atsiduoti Jo dispozicijai, kad Jis galėtų laisvai darbuotis mumyse; skirti Jam laisvo laiko, kad Jis galėtų mums apsireikšti. Patikėti savo paslaptis, padovanoti pasitikėjimą, kurį mums yra paskyręs prieš amžius; leisti jam sunaikinti mumyse tą grubų rėksmingą personažą, kurio riksmai trukdo dialogą. Susikaupti - vadinasi, pradėti pagaliau tikėti, kad ne Dievas klysta, o mes esame neištikimi, užuomaršos, nerūpestingi, abejingi, negailestingi. Kad imtume aiškiai matyti, kad galėtume prasiskverbti pro tas senų įpročių sąnašas (kurias mes taip rūpestingai sukaupėm, užkonservavome, kad tik apsisaugotume, neleistume tikrajam Dievui būti mumyse Dievu, kad užgniaužtume tą reiklų ir tokį švelnų kvietimą, į kurį bijome atsiliepti) - turime melstis ilgai, ramiai ir atidžiai. Vienas mano draugas trapistas sakė: "Nepakanka sustabdyti mašiną, reikia kad ir motoras nustotų sukęsis visu greičiu." Jūsų nekantrumo motoras vis dar pašėlusiai sukasi. Jis turi sulėtinti tempą, nurimti, dirbti kitu ritmu. Reikia savo žingsnius priderinti prie kitų žingsnių, savo valią prie kitos Valios. Reikia sugebėti perjungti motorą, suderinti jo darbą su lėtu, ramiu, galingu ir pastoviu Dievo Valios ritmu. Kol esame neramūs, užsiėmę savo problemomis ir reikalais, mes jaučiamės saugūs, Dievui nepasiekiami. Reikia daugelio susikaupimo dienų, kad galėtume pradėti gyventi Jame ir Juo. Reikia nurimti, sulėtinti motoro darbą, kad mumyse atsirastų kitas judėjimas, kurio mes anksčiau nenujautėme. Jeigu jūs esate per daug užsiėmę savais klausimais, jūs negalite išgirsti Jo atsakymų.

Ar Dievas tyli? (I)

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Ar mes būtume pažinę Kristų? Iš ko mes Jį būtume pažinę? Aibė žmonių, su kuriais Jis buvo susitikęs savo žemiškajame gyvenime, Jo nepažino. Kodėl mes būtume Jį pažinę? Ir dėl ko mes Jo nebūtume pažinę? O, - sakysite jūs, - jeigu mes būtume gyvenę Jo laikais, jeigu mes būtume galėję Jį girdėti, matyti, paliesti - kaip mes Jį būtume mylėję! Su kokiu entuziazmu mes būtume viską palikę ir ėję paskui Jį... Ar tikrai? Jūs niekada nesate Jo matę? Niekada palietę? - Juk Komunijoje galite kasdien su Juo bendrauti... Niekada nesate Jo girdėję? - Jis kasdien laukia jūsų, kad galėtų su jumis Evangelijos žodžiais kalbėtis. Niekada nesate Jo sutikę? - "Aš buvau alkanas, ir tu mane pavalgydinai, buvau ištroškęs, buvau apleistas..." nėra nė vienos valandos jūsų gyvenime, kurią jūs nebūtumėte su Juo prasilenkę viename savo brolių. "Aš esu su jumis ligi pasaulio pabaigos". Argi galėtume būti dar labiau sustiprinti, apdrausti, mylimi? Nėra nieko klaidingesnio kaip ilgesys tų, kurie tiki, jog būtų geri krikščionys, jei būtų gyvenę prieš du tūkstančius metų. Ir atvirkščiai - visiškai tikra yra tai, kad mūsų ydos, toli gražu ne išdilusios Jo artumoje, mums būtų sutrukdžiusios jį pažinti - kaip tai atsitiko su tūkstančiais, ir tūkstančių tūkstančiais žmonių, kurie, smalsumo vedami, atėjo ir nusivylę nuėjo, nes tas žmogus jiems pasirodė tik vidutiniškas, arba nepakenčiamas originalas. Ir piktinantis... "Laimingi, kurie nepasipiktins manimi".

Dievo nuojauta

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Gyvenkite pagaliau! Gyvenkite dėl paties gyvenimo. Negyvenkite šiaip sau. Gyvenimas prabėga veikiai. Neskubėkite gyvenimą atlikti kaip kokį eilinį reikalą. Gyvenimas trumpas. Įsigilinkite į save. Negyvenkite vien savaitgaliui. Kraukite kiekvieną šiandien į savo slaptąjį kluoną. Gyvenkite dėl kitų, bet jų neapgaudinėkite gražiais sentimentais. Gyvenkite ir patys dėl savęs, nes jeigu mylėdami kitus, bėgsite nuo savęs, jūs patys save apgaudinėsite. Mylėkite taip, kaip myli Dievas. Būkite gyvi. Tikrai gyvi. Mėgaukitės gyvenimu! Gyvenkite viešumoje! Pajuskite gyvenimo skonį. Ką jūs manote apie pasaulio šviesą? Apie žemės druską? Evangelija labai nemėgsta netiesioginio apšvietimo. Žiburys degamas ne po saiku, bet žibintuve, kad šviestų visiems, kurie yra namuose. Nemanykite, jog turite švytėti pasaulio akyse. Būkite šviesūs savo vidiniame būste. Neieškokite šviesos aukštose viršukalnėse. Mūsų Dievas nėra Olimpo dievas. Jėzus yra širdies palaima. Saugokitės, kad jūsų šviesa nebūtų tamsybės. Žiūrėkite, kur dedate druską. Nemanykite, kad savo druskos žiupsnį turite berti visur ir niekur. Nebūkite prėski! Gyvenkite liepsnodami! Trokškite Gyvojo Vandens. Jėzus ant kryžiaus iki paskutinio atodūsio jautė Gyvojo Vandens skonį savo burnoje. Tas, kuris pasakė: Kas gers to vandens, daugiau nebetrokš, šaukė: Trokštu! Dievo troškulys yra Gyvenimo troškulys.

Gyvasis ryšys su Dievu

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Po sėkmingai atliktos operacijos, ačiū Dievui, pasveikau. Praėjo ne vieneri metai, pažado nepamiršau, bet tesėti nepavyko. Vis ieškojau Dievo valios, blaškiausi, užsiėmiau sau miela veikla, viskas sekėsi gana puikiai. Paprašiau Dievo atleidimo, kad nevykdau pažado ir nurimau. Dievas yra meilės Dievas, jis kantriai laukė. Tačiau giliai giliai širdyje pajutau, kad pradedu vykdyti savo pažadą... Kai pajunti motinišką savo sielos galią, kai vaikelis tiesiog šaukiasi tavęs, kai kitaip negali įvykti, tu tampi mama. Ir štai mes su vyru laukiame trečio vaikelio. Tačiau nesijaučiu pilnai išpildžiusi Dievo valią. Kodėl?.. Mūsų vaikeliai ateina į pasaulį, kada turi ateiti. Tai vėl pajautimas, bet kaipgi be jo?.. Tiesa, vienas kunigas, manau, išmeldė mano pažado įvykdymą, nė nežinodamas, kad pažadėjau Dievui tapti mama trečią kartą. Tai jis meldė dangų, kai kilo grėsmė netekti vaikelio, kai puolė ligos, negandos ir nelaimės. Meldžiu už tuos, kurie meldė už mane ir mano kūdikėlį, Dieve, duok jiems vaiko sielos pajautimą, nes tik ji nemeluoja, tik ji Tavęs klauso. Ačiū jiems. Patikėkit, po paros supratau, kad laukiuosi vaikelio. Kūčių naktį, per Mišias, tada jį Dievui ir atidaviau... Ir vėl atidaviau. Žinau, psichologai pasakytų, na ir tamsuolė mamytė... Bet argi pažįstame kito širdį, ar iš tiesų pažįstame savąją? Tiesiog padariau tai... Dabar laukiam, tikimės, meldžiamės, laukiam pažado išsipildymo, laukiam vaikelio. Tesėsiu duotąjį pažadą, kol būsiu gyva, nes būti mama - tai auginti vaiko sielą Dievui. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, tai Dievo žmonės. Tiesa, daugelis nustebo ir netgi klausė, kur bėgios mūsų trys vaikai, juk gyvename mažame bute. O aš sakau, kad bėgios lauke... Mes su vyru tikime Dievu ir Jo stebuklais. Jo valios suradimas mūsų gyvenime, visa meilė ir išmintis atiduota mums. Beieškant gyvenimo kelio, kurį tau yra numatęs Dievas, manau, pats Dievas tau jį ir parodo. Tas suvokimas ateina per tavo tylą ir širdį, per nuojautas, per kitus žmones, per kunigą, per tavo vyrą. Galiausiai supratau, kad mano esminis pašaukimas - būti mama. Ir tai nėra jokia našta. Ačiū Dievui už aiškų pašaukimo suvokimą - būti moterimi, kuri iš meilės gimdo bažnyčią - vaikelius. Dievo valios vykdymas - atsakas į Jo meilę, bendrystė su Juo neša ramybę, kurios visada ir ieškojau.

Dievo valios beieškant

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Iš tiesų žinau, jog krikščioniui ne valia ką nors prisiekinėti... O pažadėti? Žvelgiant į mūsų menką prigimtį, mes dažnai ką nors prižadam, pažadam, neištesim, ar dalinai ištesim. Kai iš visų jėgų stengiamės pažadą įvykdyti, jis prilygsta mūsų maldai. Ieškodami savo gyvenime Dievo valios, vykdome ją vos pajutę. Ir kaip svarbu nesuklysti, juk pajutimai, ypatingai būdingi moterims ir merginoms, gali būti apgaulingi. Čia gali kalbėti egoizmas, puikybė ar per didelis savęs vertinimas. Bet kaipgi tada žinoti, kokia yra Dievo valia? Klausai širdies, po truputį nurimsta aistros, egoistiniai troškimai. Tylioje ramybėje ateina tiesa. Tada gali mąstyti apie Dievo valią tau, tau asmeniškai... Turbūt pagalvosite, kad tai filosofija. Taip, o kaipgi be mąstymo jėgos. Filosofija ir yra išminties meilė arba meilė išminčiai. Tiesa gimsta kalbantis dviese, ieškant Dievo tiesos... Galima perskaityti begalę dabar leidžiamų tikrai puikių knygų gražiais viršeliais, bet likti apdujusiam nuo informacijos gausos arba nepažintos tiesos. Gerai, jei knyga liko suprasta, jei neliko abejonių ir tau vienam aiški Dievo valia. Kaip minėjau, dar gelbsti pokalbis. Ar pastebėjote, kaip mes mažai kalbamės, o jei kalbamės, tai tuščiai, bijodami atvirumo. Pasiliekame savo išmintį sau, nebelieka nuoširdumo, artimo meilės, kuri kalbėtų, patartų, paguostų, parodytų kelią. Ir taip liekam ieškotojais. Manau, geriausias patarėjas yra tavo atvira širdis Dievo akivaizdoje. Bet dar geresnis patarėjas gali būti kunigas. Ypač abejonių metu. Kunigas išklauso ir pataria. Vertinu gyvą dvasios išmintį. Atgailos sakramentas tame esti nepamainomas.

Kodėl Dievas yra savanaudis?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Yra viena tiesa, kuri – kartą suvokta – atrakina atnaujintą Dievo supratimą. Vienas aukščiausias troškimas valdo Dievo sąveiką su mumis. Pirmučiausias Dievo rūpestis visame, ką Jis daro, yra pašlovinti save. Ką? Kuo Dievas save laiko? Savo paties Visatos centru? Taip. Dievas rūpinasi savo garbe. Dievas yra egocentriškas. Kas nors pasakytų – savanaudis. Priimant Jį kaip teisėtai egocentrišką, Jis buvo baisiai dosnus, atiduodamas mums savo Sūnų mūsų išgelbėjimui. Tačiau jeigu mes ką nors tikrai žinome iš Biblijos, tai yra tiesa, kad Dievui nepaprastai rūpi Jo vardo garbė – tiesiog pažvelkite į maldą, kurios Jėzus mus mokė. Prieš prašydami ko nors dėl savęs, mes meldžiame, kad Dievo vardas būtų pagarbintas, kad Dievo karalystė ateitų ir Dievo valia įvyktų (Mt 6,9–13). Ar tai neteisinga? Man tikrai būtų neteisinga būti egocentriškam, tartum aš būčiau Dievas. Bet kodėl? Todėl, kad aš nesu Dievas. Tačiau Dievas yra Dievas, ir dievybės teisė yra daryti, ką nori. Tai Puodžiaus išimtinė teisė daryti, kas Jam patinka, su savo moliu (Rom 9,21). Pagalvokite apie tai. Jėzus sakė, kad didžiausias įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, protu, siela ir jėgomis. Dievas nėra nepaklusnus šiam įsakymui. Jis nėra stabmeldys. John Piper rašo: "Labiausiai mylinti Dievą širdis visoje visatoje yra Dievo širdis". Maždaug 400-aisiais metais po Kristaus Augustinas gerai paaiškino šį dalyką. Kiekvienas daiktas, aiškino Augustinas, yra arba įrankis, arba tikslas. Įrankiai yra daiktai, kurių tikslas yra ne juose. Pieštukas yra įrankis, kurį naudojame rašymui, tapyba yra įrankis, kuriuo atskleidžiame grožį. Įrankiai iš tikrųjų naudojami kitų tikslams. Dievas vienintelis nėra įrankis, įrodinėjo Augustinas, bet tikslas, kuriam viskas egzistuoja. Visa kita yra priemonės tikslui.

Mokslininkai įrodė, kad Dievas yra!

fantasy, light, mood
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Dievo protas buvo atsakingas už tokias sudėtingas mokslines teorijas kaip Didysis sprogimas, o krikščionys neturėtų galvoti, kad visata atsirado atsitiktinai, pareiškė katalikų bažnyčios ir Vatikano vadovas popiežius Benediktas XVI. „Visata nėra atsitiktinumo rezultatas, kaip kad kai kas norėtų priversti mus manyti", - popiežių cituoja „Reuters". Jis ragino visatoje įžvelgti gilesnių dalykų – kūrėjo protą ir kūrybingumą. Nors Benediktas XVI anksčiau yra kalbėjęs apie evoliucijos teoriją, jis retai pasireikšdavo Didžiojo sprogimo tematika. Vokietijos matematikai 62 proc. tikslumu įrodė, kad Dievas egzistuoja. Apie tai skelbia mokslinis leidinys "P. M. Magazin". Galiausiai mokslininkai, tiesa, tik 62 proc. tikimybe, įrodė, kad Dievas egzistuoja. "Tariamų Dievo egzistavimo įrodymų sąrašas yra ilgas, - teigia Tomas Vasekas (Thomas Vasek). - Tačiau jie neišlaiko patikimumo išbandymo". Kai kurie teologai ir filosofai ieško alternatyvos ir remiasi dvasininko ir matematiko Tomo Beiso (Tomas Bayes) formule. Buvo atlikti tyrimai ir skaičiavimai penkiose stambiose kategorijose: kosmoso atsiradimas ir susiformavimas, evoliucija, gėris ir blogis bei religiniai postulatai.

Meilė stipresnė už mirtį

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visi Šventieji ir Vėlinės mena artimuosius, iškeliavusius Amžinybėn. Tą dieną tikintieji švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2-ąją - Vėlinės, prisimenami mirusieji. Čia esama šiokio tokio nesusipratimo. Šios dvi dienos pas mus suplaktos į vieną, labiau išskiriant mirusiųjų prisiminimą. Bažnyčioje kur kas anksčiau buvo pradėta švęsti Visų Šventųjų šventė, o Vėlinės - vėliau. Visų Šventųjų švente žmonės raginami sekti šventųjų pavyzdžiu, tapti šventais, nes tikrasis šventumas ir tikrasis žmogiškumas yra tapatūs dalykai. Ir kilnaus, kūrybingo bei gyvenimą teigiančio šventumo siekis nėra kažkokiam luomui, bet kiekvienam žmogui skirtas dalykas. Pirmieji krikščionys vienas kitą vadindavo šventaisiais, o krikščionių mirtį - užmigimu. Mirtis niūri ir bauginanti yra ciniškai, egoistiškai ir niekšiškai gyvenusiems, o šventiesiems - būsenos pakeitimas. Sumaterialėjusių žmonių santykis su mirtimi yra dvejopas: vieni bando susikurtą gerovę pasiimti į amžinybę, kiti visiškai vengia minčių apie mirtį. Vakarų šalyse neretai žmonės, atidavę į prieglaudą nusenusius artimuosius, su prieglaudos administracija sudaro sutartį, kad, globojamajam mirus, jį palaidos ir žinią apie mirtį duos tik po kurio laiko. Taip norima išvengti streso ir minčių apie žmogaus pabaigą Žemėje. Turtingi žmonės iš anksto pasistato paminklą ar užsisako brangų karstą, kuriame įrengta ventiliacija, šviesa, groja muzika, įdedama kvepalų.

Vėlinės ir mūsų viltis

Vėlinės ir mūsų viltis
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Noriu, kad Vėlinės man skelbtų viltį. Tik kas dabar ims ją giedoti? Kas apskritai turi teisę ir galią ją išgiedoti ar iškriokti, ar išdejuoti, išlementi, išmikčioti? Tai progai parinkti Biblijos pasažai, esą vienu mostu nubraukiantys bet kokias dvejones mirusiųjų prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu? Poetų eilutės, besivaideną balti vėlių suoleliai, nepalaužiamas tikrumas, kad ten bus „visai taip, kaip šiame gyvenime“? Šviesus ir lengvas rudeninis klevo lapas, turbūt paties angelo štai atneštas ant mano kompiuterio? Laikinybės ir sykiu amžinatvės pranašas. Bet Vėlinėms dera ir kiti metų laikai. Prisimenu kaip stebuklą, kaip apreiškimą baltut baltutėles kaimo kapines Sibire tolimą lapkričio 2-ąją. O dar kitur ta diena, apsipylusi žiedais, kleganti paukščiais, ir ten taip pat kažkas reikšmingai susidėlioja. Kiekvienąsyk kalbindamas mirtį ir mirusiųjų pasaulį turi pradėti nuo pradžių, nuo tuščio lapo, nuo neatsakytų klausimų. Girdėdavau labiau patyrusius kunigus šnekant, jog apsiprantama „vaikščioti paskui grabus“, įgyjama atsparumo ašaroms, atsiranda įgūdžių guosti ir raminti laidotuvių dalyvius. Bet viskas, atrodo, vyksta kaip tik atvirkščiai. Kada dar nė nekunigaudamas rašiau pirmąjį Vėlinių pamokslą, rankiojau iš Thomo Woolfo romano skausmo ir nevilties citatas, dėjau prie jų Viešpaties žodžius ar ką nors iš Bernardo Brazdžionio, ir išeidavo žvalūs atsakymai, įsižiebdavo žiburėlis, panašus į tą, kurį paskui lydimas saugumiečių palikdavai ant Rasų kalnelio.

Jei Dievas gailestingas, kodėl Biblijoje yra grasinimų?

Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Biblija piešia portretą Dievo, kuris yra Meilė ir kuris nori, kad žmonės turėtų gyvenimo pilnatvę. Nors šis įsitikinimas mums ateina per Jėzų Kristų, jis jau numanomas Izraelio Raštuose. Biblija prasideda sukūrimo istorija, iškeliančia į sceną Dievą, kuris, anaiptol pavydžiai nelaikydamas savo turtų sau, trokšta viskuo dalytis su kitomis būtybėmis, kurias pašaukia būti. Toliau randame Izraelio tikėjimo šerdį, epopėją Dievo, kuris išvaduoja vergų grupę ir padaro iš jos savo tautą, savo bendro gyvenimo kokybe pašauktą būti jo buvimo ir atjautos ženklu kūrinijoje. Netgi daugiau: Dievas niekad neatsisako savo meilės sumanymų. Kai jo tauta nusigręžia nuo jo, Dievas toliau ieško būdų grąžinti ją į teisingą kelią. Visada pasirengęs atleisti, skirtingai nei žmonės (žr. Izaijo 55, 6-9), jis atsiskleidžia kaip „malonus ir gailestingas, visada kantrus ir ištikimas, visada geras" (Psalmyno 86, 16). Jei Dievas apibūdinamas kaip „visada kantrus", ar jis vis tiek gali supykti? Per Izraelio kelionę per dykumą, keliose vietose skaitome, kad „įsiliepsnojo Viešpaties pyktis ant žmonių", kurie nepakluso (Skaičių 11, 33; plg. 11, 1; 12, 9). Dar daugiau, pranašų knygose kartais matome šiuos Dievo žmones energingai ir net su pasipiktinimu sukylant prieš tautos klaidas. Taigi mūsų dienomis žmonėms sunku suprasti, kaip grasinimai ir pyktis gali derintis su gailestingumo ir atleidimo Dievu.