“Juodasis” menas – spraga užburtame komercijos rate
Komercinis menas – šiandien tai niekam ne naujiena. Televizija užtvindyta komercinių filmų, radijas transliuoja komercinę muziką, iš garsų ir vaizdų „užkalami” milžiniški pinigai, o meno kūrinys (filmas, daina, albumas) suvokiamas kaip rinkos sąlygoms, pasiūlos ir paklausos dėsniams pavaldus produktas, kitaip sakant – prekė. Siekiant didesnio pelno, kuriamas produktas, atitinkantis daugumos skonį, o tai reiškia ne ką kita, o vidutinybę. Tuo pačiu tas „vidutiniokiškas” skonis ir formuojamas, reklamuojant ir siūlant „vidutiniškus” produktus. Susidaro užburtas ratas. Apie šį užburtą ratą, kultūros industriją ir visus juos niuansus dar XX a. pirmojoje pusėje, vos pradėjus plisti radijui, televizijai ir komerciniam kinui, rašė autorių grupė, žinoma Frankfurto mokyklos pavadinimu. Garsiausi šio laikotarpio jų atstovai yra Max Horkheimer ir ypač – Theodor W. Adorno.
Už visos šios pramogų industrijos, anot Frankfurto mokyklos, slepiasi ir keroja žmogų pavergianti, skaudžias socialines pasekmes nešanti ideologija. Ji veikia ne per žodžius, ne per argumentaciją, tegul ir demagogišką, bet per sistemai palankias asociacijas iššaukiančius vaizdo ir garso signalus, kurie priimami noriai, kadangi sukelia malonumo įspūdį. Malonumas skirtas atsipalaiduoti nuo sekinančio darbo gamykloje ar biure, kad po to, pasisėmus naujų jėgų, vėl būtų galima grįžti į tą pačią pavergiančią rutiną. Tokiu būdu kultūros industrija, gaminanti atsipalaidavimui skirtą produkciją, yra industrinio kapitalizmo sistemos dalis ir ramstis. Malonumas padeda užsimiršti, pabėgti nuo kankinančios realybės. Šis pabėgimas, anot M.Horkheimerio ir T.W.Adorno, reiškia ne ką kita, o pabėgimą nuo mąstymo: „Patirti malonumą visada reiškė: negalėti apie nieką galvoti, užmiršti apie kančią netgi ten ir tada, kur ir kada ji yra rodoma. Malonumo pagrindas yra bejėgiškumas. Jis iš tikrųjų yra pabėgimas, bet pabėgimas ne nuo, kaip yra teigiama, netikusios realybės, o nuo paskutinės minties apie pasipriešinimą, kuris visgi lydi bėgimą nuo realybės. Išsilaisvinimas, kurį žada malonumas, yra išsilaisvinimas nuo mąstymo ir nuo neigimo”.
Tačiau mene slypi ir kitokios galimybės. Menas, tiesiogiai veikdamas emocijas, gali tiek palaikyti esamą status quo (ką puikiai išnaudoja kultūros industrija), tiek jį ardyti. Kitaip sakant, jis gali tarnauti tiek kaip pavergimo, tiek kaip pasipriešinimo priemonė. Ne paslaptis, kad socialinių permainų akivaizdoje nemažą vaidmenį suvaidindavo menininkai, kurdami tų laikų požiūriu „novatoriškus” kūrinius, išreiškiančius ateities visuomenės vertybes. Tačiau bėda ta, kad novatoriški meno kūriniai, oponuodami esamai socialinei tvarkai, būna kitos, deja, niekuo esmingai ne geresnės tvarkos šaukliai. Kažkada buvę revoliuciniais, vėliau jie tampa madingais ir palaiko jau naują revoliucijos dėka atsiradusį ir įsitvirtinusį status quo. Taip yra todėl, kad visi meno kūriniai turi savyje tai, kas daro juos suprantamais, gražiais – tą užkoduotą racionalumo grūdą, kuris tuo pačiu yra ir tapatybės, dominavimo, vienovės ženklas. Išpranašaudami pokyčius, jie išpranašauja ir naujas hierarchijas. Todėl visos revoliucijos gimdo naujus viešpačius ir naujas vergovės formas. Senajai kartai nesuprantamas, nepatinkantis, bei valdžios neigiamai vertinamas menas turi galimybę tapti dominuojančiu, pradėjus dominuoti jį vertinančiai kartai ar visuomenės grupei. Matyt, vykusi revoliucija būtų ta, kurios himnu taptų daina, niekam negalinti būti graži – tai reikštų, kad joje nėra racionalumo ir dominavimo idealų. Kad ir kaip utopiškai tai beskambėtų, T.W.Adorno visgi pabando aptarti, kaip turėtų atrodyti toks menas. Beje, jis pats taip pat yra kūręs muziką, atitinkančią savo aprašytas gaires (žinoma, jo laikais tokios muzikos, kaip metalas, niekas dar nesapnavo – Adorno kūrė kažką panašaus į kompozitoriaus Schönbergo ir panašių to meto avangardistų kūrybą).
Menas, savyje įkūnydamas grožį, tampa ideologijos įrankiu. T.W.Adorno apverčia klasikinę platonišką grožio ir bjaurumo perskyrą, kurioje substancialumas pripažįstamas būtent grožiui, kaip vienai iš pagrindinių būties piramidę sudarančių idėjų (Platonui gėris, grožis, tiesa ir teisingumas yra pačios aukščiausios idėjos, kurioms pajungtas, pavaldus visas pasaulis – būtent šis tikėjimas „vienos tiesos”, „vieno gėrio” egzistavimu gimdo didžiausią prievartą ir neteisingumą). Bjaurumas, pagal Platoną, yra nesubstancialus (nesavarankiškas, nesavaiminis), negali būti bjaurius dalykus atitinkančių idėjų. Tai tiesiog grožio trūkumas, nukrypimas nuo rūšinės esmės. Tuo tarpu Adorno atvirkščiai – į pirmapradę poziciją stato bjaurumą, o grožį laiko išvestiniu dalyku. Tik santykyje su bjaurumu suvokiama, kas yra gražu.
Kalbėdamas apie bjaurumą, T.W.Adorno naudoja terminą „das Häßliche”. Vokiečių kalboje tai reiškia ne tik bjaurumą, bet ir ne(pa)kenčiamumą. Rusų kalboje naudojamas terminas „безобразное”, kuris pažodžiui reiškia beformiškumą. Šis vertimas visai neblogai atspindi šios sąvokos esmę: bjaurumas prieštarauja formos principui, nurodo į tai, kas neapdirbta, žalia, neapiforminta. Tą patį sako ir pats Adorno, teigdamas, jog „bjaurume formos principas kapituliuoja”.
Bjauru – tai, kas gąsdina, grėsminga, pavojinga (nebūtinai agresyvu – tai gali būti potencialus skausmo, ligos šaltinis, kažkas nešvaraus, nehigieniško). Grožis – tai emocinis šių pirmapradžių baimių paneigimas. Mitinės baimės yra išreikštos grėsmingose pirmykščių tautų kaukėse. Grožis (ir visas grožio teikiamas pasitenkinimo jausmas) – tai dialektiškas šių pirmapradžių baimių paneigimas. Taigi, grožis yra išvestinis iš bjaurumo: „Grožis – tai ne platoniškas grynas pradas, o to, kas kažkada kėlė baimę, neigimo rezultatas, kas tik retrospektyviai, žvelgiant iš šio prado teloso perspektyvos, tampa neva jį paneigiančiu bjaurumu”.
Tiesa, menas bjaurumo neatmeta. Įtrauktas kaip elementas į bendrą kūrinio harmoniją, jis suteikia kūriniui dinamiškumo. „Pagal tradicinės estetikos principus, šis elementas prieštarauja formos principui, kuriam paklūsta kūrinys, yra jo integruojamas ir jį tuo pačiu patvirtina”. Žvelgiant iš socialinės perspektyvos, „bjaurus” menas parodo tam tikras realias visuomenėje egzistuojančias problemas ir netgi gali pasiūlyti jų sprendimą. Adorno kaip bjaurumo pavyzdį aptaria drobėje pavaizduotą industrijos sudarkytą peizažą. Šis vaizdas kuria pasibjaurėjimo įspūdį, nurodydamas į jėgos principą, naikinantį pradą – šiuo atveju technika naikina gamtą, o per ją ir pavergia žmogų. Meno kūrinys gali bandyti estetinėmis priemonėmis spręsti šią problemą – pavyzdžiui, vaizduojami funkcionalūs pastatai ar įrenginiai, dailiai įsikomponuojantys į landšafto formas ir linijas. Tie įrengimai neatrodo bjaurūs, ir pats kūrinys tarsi sako: „Toks bjaurumas išnyktų, jeigu vieną gražią dieną žmonių santykis su gamta prarastų savo represyvumą, kuris nuolat pavergia pačius žmones, o ne atvirkščiai”. Kitaip sakant, technika galėtų įsikomponuoti į gamtą, jos nesuniokodama. „Racionalumas, jeigu jis pasinaudotų šiais motyvais, galėtų padėti užsitraukti racionalumo žaizdoms”, – sako T.W.Adorno.
Visgi išskirtinę poziciją užima taip vadinamas „juodasis” menas. „Juodojo” meno atsiradimą Adorno sieja su poetu Bodleru. Skirtingai nei „mainstreaminiame” mene, pasaulis čia matomas juodomis spalvomis. „Juodasis” menas kur kas teisingesnis socialinės tikrovės atžvilgiu, nei džiaugsmingas, pasilinksminimui skirtas menas. „Neteisybė, kurią sukuria bet koks džiaugsmingas menas, kurio geriausias įsikūnijimas būtų malonus pasilinksminimas, – tai neteisybė mirusiųjų, susikaupusio nebylaus skausmo atžvilgiu”. Kitaip sakant, „juodasis” menas atstovauja tuos, kuriuos „išskiria” mainstreamą sudarantis pramoginis, „linksmas” menas, ir kurie, atitinkamai, yra „išskirti”, atstumti ir socialiniame gyvenime. Adorno menininką, kuriantį „juodąjį” meną, galime prilyginti skeptikui šventykloje iš vieno klasikinio pavyzdžio. Šiame pavyzdyje kalbama apie žmogų, kurį bandė įtikinti pripažinti dievišką Neptūno – jūrų dievo – galią ir duoti jam įžadus. Tuo tikslu jam parodė šventykloje atvaizdus žmonių, kurie neva išsigelbėjo iš laivo katastrofos todėl, kad buvo davę Neptūnui įžadus. Į šį argumentą žmogus atsakė klausimu: „O kur atvaizdai tų, kurie, davę įžadus, visgi žuvo?” „Juodasis” menas sutelkia dėmesį į kitą, nefasadinę gyvenimo pusę, kurios daug kas nenorėtų matyti.
Nors ir laužydamas visus grožio standartus, „juodasis” menas visgi gali teikti malonumą, tiktai tas malonumas visiškai kitoks, nei pramoginio meno. Vyraujančio estetinio hedonizmo požiūriu „juodojo” meno teikiamas malonumas yra iškrypimas. „Nuo Bodlero laikų tamsiosios realybės pusės, kaip antitezė [prieštaravimas] juslinio kultūros fasado kuriamai apgaulei, taip pat traukia į save juslinio žavesio galia. Didesnį malonumą teikia disonansas, o ne sąskambis, – tai leidžia atsiteisti su hedonizmu, atsimokėti jam tuo pačiu. Rėžiantys skustuvo ašmenys, judesyje dar labiau aštrėjantys, maloniai dirgina, tuo ir skirdamiesi nuo gyvenimą teigiančio prado mene monotonijos; ir šis užburiantis dirginimas, o kartu ir pasišlykštėjimas pozityviu silpnaprotiškumu, veda meną į niekieno teritoriją, kuri pakeičia gyvenamąją žemę”.
Anot Adorno, būtent tai ir reiškia, kad mene yra likusi erdvė pasipriešinti. Tačiau tai menas, kuris niekada negalės patikti masėms (o, kaip žinia, revoliucijas sukelia būtent jos). Tai tegali būti pavienių, labai sąmoningų, intelektualių, kritiškų autorių kūryba, skirta „išrinktiesiems”, kurie pajėgūs visa tai suprasti ir priimti, dar daugiau – jaučiantys šleikštulį nuo visko, kas „gražu” ir populiaru. Šias daugiau kaip prieš pusšimtį metų išsakytas mintis šiandien galime prisitaikyti ir sau, kalbėdami apie savo mėgstamą muziką ir jos nešamą kritinę prasmę. Tiesa, pats Adorno galbūt būtų linkęs ir metalą priskirti masinei kultūrai – nes ši muzika taip pat yra perkama ir parduodama. Tačiau jo paties knygos taip pat ne už dyką buvo dalinamos 🙂
P.S. Šis tekstas galbūt ne visiems buvo lengvai „įkertamas” – tai yra mano rengiamos disertacijos „Ideologijos kritika ankstyvojoje Frankfurto mokykloje” gabaliukas. Bandžiau šiek tiek jį adaptuoti platesnei auditorijai, tačiau kartu ir nesinorėjo visiškai subanalinti, tad liko nemažai „mokslinių” terminų, kuriuos, esant reikalui, galima pasitikslinti Tarptautinių žodžių žodyne.
Parašė Jurga N.
