4 baimės veidai
Baimė – neišvengiama gyvenimo dalis. Įgaudama vis naujų formų ji lydi žmogų visą gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad nuolat ją jaučiame. Susiklosčius vidinėms ir išorinėms aplinkybėms, ji iškyla mūsų sąmonėje. Tada dažniausiai bandome ją nuslopinti, išstumti ar paneigti. Baimė yra signalas ir įspėjimas apie pavojus, o kartu ir iššūkis, impulsas ją įveikti. Pažinę savo baimes, jas priėmę ir galiausiai įveikę, mes bręstame. Tapusi sąmoninga mūsų savastimi kiekviena baimė netenka savo baisumo. Žymus vokiečių psichoanalitikas Fritzas Riemannas padarė išvadą, kad žmogaus gyvenimui įtaką daro keturių pagrindinių formų baimės, o vienos iš jų įsivyravimas lemia keturias asmenybės struktūras. Tos baimės mums visiems daugiau ar mažiau būdingos ir, jeigu esame jas suvokę, galime tai laikyti dvasinės sveikatos ženklu. Tačiau kuo ryškesnės ir vienpusiškesnės yra asmenybės struktūros, tuo didesnių problemų joms kyla. Keturis struktūrinius tipus – net ir sveikuosius tų tipų atstovus – autorius apibūdino neurozių teorijos sąvokomis: šizoidija, depresija, įkyriųjų būsenų neurozė ir isterija. Nenusigąskime šių žodžių, tai – tik terminai. Tiesiog įleiskime šviesos ir pakalbėkime apie tai, ko visi bijome. Kiekvienas iš mūsų nori būti nepakartojamas ir individualus. Mes siekiame skirtis nuo kitų, bet drauge trokštame ir visai priešingo dalyko – priklausyti žmonių grupėms ar kolektyvams. Žmonės, kurie bijo atsiduoti, pervertina savisaugą ir atsiribojimą, vadinami šizoidiškais.