Būtų galima manyti, kad religingumo augimas turėtų lemti stipresnę taiką. Galiausiai religijos juk skatina altruizmą, tiesa? Jei altruizmas prilygintinas dėmesio sutelkimui į kitų reikmes, religingi žmonės neturėtų skatinti priešiškumo. Be abejo, visi žinome, kad kai kurie religijos vardu vykdomi dalykai prilygsta šventos etiketės klijavimui ant bet ko, kur tik pučia nuožmus vėjas. Daugybė religijų buvo suteptos asmenų, kurie jomis tiesiog sankcionavo savo aistrą veikti savanaudiškai. Prieš akis tuoj pat iškyla kryžiaus žygiai. Tačiau religinių šarlatanų nederėtų kaltinti dėl viso iš tikinčiųjų kylančio smurto. Ne visi karai gimsta galvose nenuoširdžių egomaniakų, kurie mulkindami įtikina tikinčiuosius, kad Dievas palaiko jų niekšiškus darbus. Kodėl nuoširdūs tikintieji neskleidžia taikos visiems? Ko gero, iš dalies atsakyti pavyktų atidžiau pažvelgus į altruizmą. Paprasčiausiai kalbant, altruizmas – tai rūpinimasis kitais. Tačiau kartais altruizmas apibrėžiamas ir kaip veikimas kitų labui, kai pats veikiantysis iš tokių savo veiksmų negauna absoliučiai jokio atlygio. Aš tai vadinu „absoliučiuoju altruizmu”. Kartais teigiama, kad kaip visiškas savęs aukojimas altruizmas yra kulminacinis religijos taškas. Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje didžiausioms pasaulio religijoms atstovaujantys mokslininkai svarstė, ar jų tradicijos skatina absoliutųjį altruizmą. Dalyvių būta budistų, taoistų, šintoistų, krikščionių, hinduistų, musulmonų, konfucianistų, judėjų ir kitų.

Altruizmas – rūpinimasis kitų interesais ar gerove arba bendrąja gerove. Altruistiškas elgesys tapatinamas su nesavanaudišku elgesiu ir laikomas egoizmo priešingybe. Kita vertus, altruizmas gali tapti paslėpta egoizmo forma, taip pat psichologine gynyba nuo savo egoistiškų norų. Kiekvienam žmogui būdingas ir tam tikras gebėjimas aukotis iš tikrųjų: dėl savo vaikų, artimųjų, tėvynės, tikybos ar pažiūrų. Altruizmo sąvoka naudojama ne tik kalbant apie žmonių sąmoningą ar nesąmoningą elgseną, bet ir apie gyvūnų vidurūšinę elgseną ir jos evoliucinę raidą. Altruizmo sąvokos kūrėju laikomas Auguste Comte. Moralinis altruistas altruistiškai elgiasi iš principo. Tokio principo pavyzdžiu gali būti Imanuelio Kanto kategorinis imperatyvas. Asmens moralė taip pat gali pasireikšti sąžinės balsu, dėl kurio elgiamasi altruistiškai. Teisingumas yra viena svarbiausių mūsų visuomenės vertybių. Mes dažnai elgiamės altruistiškai norėdami teisingumo.

Šio lemiamo momento greičiausiai nė nepastebėsite. Išslydusi iš savo vėžių, net nepajusite, kaip atsisakote gyventi savo gyvenimą ir palaipsniui pripildote jį kitų žmonių reikalais ir interesais: draugo ar vyro, vaikų ar tėvų, kolegų ar viršininko. Daugybė moterų visą laiką sprendžia kažkieno problemas. Netgi tuomet, kai jų niekas neprašo. Joms atrodo, kad be jų įsikišimo viskas žlugs. Jos nuoširdžiai tiki žinančios, kaip nelaimėlį padaryti laimingą arba bent jau jam padėti. Kaip tai nutinka? Kas skatina moteris gyventi svetimus gyvenimus? Amžina draugė. Dažniausiai tai prasideda paauglystėje, kai mergaitė dėl tam tikrų priežasčių neturi savo asmeninio gyvenimo: nesusitikinėja su berniukais, nevaikšto į pasimatymus ir triukšmingus vakarėlius – na, nebent “dėl kompanijos”, o jeigu ten atsiduria, – sėdi kampe. Taip būna dėl amžiui būdingų kompleksų, žemos savivertės ir baimės bendrauti su berniukais. Tačiau ši mergaitė negali būti nesusijusi su bendraamžių gyvenimu. Kad kaip nors kompensuotų savo nepaklausumą, ji aktyviai domisi, kuo kvėpuoja draugės. Ji visuomet paguos ištikus bėdai ir pasidžiaugs jų sėkme. Ji padarys draugei šukuoseną ir makiažą prieš einant jai pasimatymą, lydės ją, kai ši vaikščios po parduotuves, kad palaikytų kompaniją. Ji visada padrąsins: “Tu fantastiškai atrodai!” Sutaikys susipykusius įsimylėjėlius. Suorganizuos pasimatymą. Supažindins. Ji gali atrodyti gana drąsi ir atvira, kai kalbama ne apie jos interesus.

Šiandieną parašysiu Jums apie altruizmą, kodėl tai išskirtinė savybė ir kokiu tikslu tai naudoti. Jeigu pagalvotumėte atidžiau apie altruizmą, suprastumėte, kad ši savybė yra labai paradoksali mūsų gamtoje. Dėdė Čarlzas Darvinas ar kiti, kalbėję apie evoliucijos teoriją, psichologiją, yra net parašę knygų, tokiais pavadinimais kaip pvz. „Savanaudis genas” („Selfish Gene”). Mūsų biologiniam kūnui savanaudiškumas yra lyg įprastas dalykas, mes visada turime rūpintis savo išgyvenimu, išlikimu ir pasisotinimu. O iš kur tada randasi altruizmas? Altruizmas – tai naudos ar pagalbos davimas be naudos sau. Jis prieštarauja mūsų šviesiųjų mokslininkų teorijoms, kad žmogus viską daro savanaudiškai. Motina Teresė, kuri visą gyvenimą paskyrė vargšų globai, buvo tobulas pavyzdys to, kad savanaudiškumo teorijos – ne visada yra tiesa. Sufijų pasakojimas mena istoriją apie medituojančią moterį ant Gango upės kranto, kuri gelbėjo skorpioną. Moteris, baigusi meditaciją, pamatė srovės atneštą skorpioną, kuris užstrigo tarp krante esančių šakų ir skendo. Pirmą, antrą, trečią jos bandymą jį imti rankomis ir išgelbėti lydėjo skaudūs skorpiono gėlimai. Ji rizikavo savo gyvybe. Žmogus, ėjęs pro šalį, šaukė moteriai: „Tu žūsi, gelbėdama tą bjaurybę!”. Moteris jam atsakė: „Negi turėčiau jo negelbėti, tik todėl, kad jis gelia?” Kas tai per savybė, kas tai per drąsa?

Šįkart pakalbėsime apie tipą moterų, kurios dėl šeimos ir aplinkinių linkusios paaukoti labai daug savo laiko, jėgų, kartais – netgi nervų. Tai, kaip aprašėme tokias moteris, puikiausiai telpa kategorijos “altruistas” apibrėžimui. Altruistas – tai žmogus, kurio moralinių vertybių sistema skirta tarnauti aplinkiniams. Jis atsidavęs pildo kitų norus. Psichologai kaip geriausiai žinomą altruizmo pavyzdį pateikia moterį, žmoną, mamą, kuri savo pomėgius, karjerą nukelia į dešimtą vietą. O kaip kitaip? Tikra Moteris turi aukotis. Juo labiau jeigu stereotipas “tėveliui – geriausias kąsnis”, įdiegtas nuo mažų dienų, giliai įaugęs pasąmonėje kaip nepajudinamas. Suaugusi moteris šį modelį perneša į savo šeimą. Tačiau, įspėja specialistai, gyvena ji juk pagal svetimą scenarijų! Jeigu šis scenarijus jai svetimas, seka ji juo tik pareigos jausmo vedama, vadinasi, nieko gero tai neduos. Jos tikslas vienas – tapti tokia, kokią ją nori matyti vyras. Psichologai tokias moteris vadina socialiniais chameleonais. Moters, kuri nemyli savęs, nemylės nė vienas vyras. Vienintelis idealas – tai mes patys. Ir tegu visi, kas mus myli, priima mus tokius, kokie esame. Jeigu vyras jaučia, kad moteris viduje laisva, savarankiška, jis ją tik labiau vertins. Tokia moteris vyrus traukia kaip magnetas. Gerbti ir mylėti save nereiškia neigti kitų interesus. Laimingi tie žmonės, kurie moka elgtis taip, kad aplinkiniai neužkrautų savo problemų.