Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?
|

Patriotizmas: meilė gimtinei ar meilė valstybei?

Vos trečdalis Lietuvos miestų gyventojų laiko save patriotais. Kai išgirdau apie tuos sociologinius tyrimus, man pasišiaušė plaukai. Kažkada, prieš kokius dvidešimt metų, kai laimės šalis jau buvo čia pat, save patriotais laikėme beveik visi. Kaip čia yra? Sunku tuo patikėti. Ar gali būti, kad du trečdaliai miesto žmonių išvykę kitur nepasiilgsta savo gimtinės, nebesapnuoja savo gimtųjų namų, jiems nusispjauti į žmonės, su kuriais gyvena, jiems negraži kalba, kuria kalba nuo pat kūdikystės? Ar jiems nemielas tylus saulėlydis užmiesčio soduose, ar jie tikrai nemyli krentančių rudenio lapų ir kapuose gulinčių savo tėvų?… Pradėjau teirautis savo draugų ir pažįstamų. Ėjau ir klausiau: tu patriotas ar ne? – Kokį vėl sugalvojai pokštą? Jie netikėjo, kad klausiu rimtai. Mieste patriotų bent trečdalis, o čia, savo kaime, nesuradau nei vieno. Viskas baisu, bijau dėl ateities, sakė jie man. Turiu slapstytis nuo savo valstybės, dėl kurios kažkada vos nepadėjau galvos. Kūrėm kažką, aukojome, bet niekas juk nepasikeitė – tik herbai ir dainos kitokios. Džiunglių kapitalizmas pražudė žmoniškumą – viskas už pinigus. O ką daro laisvosios šalies valdžia? Tik ima ir ima, tik didina mokesčius ir mažina pensijas, o laukti iš jos nėra ko. Laisva tik valdžia ir pinigų maišai – jie gali daryti su manimi ką tiktai nori…

Ar mylit Lietuvą jūs?
|

Ar mylit Lietuvą jūs?

Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma. Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi. Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu? Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj – vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika – pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs – kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.

Milda – meilės deivė
|

Milda – meilės deivė

Visų pirma, Milda nėra santuokos deivė. Ji globoja meilę tokią, kokia ji yra, visai nesvarbu, vedę žmonės ar ne. Meilė yra laisva, žmonės įsimyli nepriklausomai nuo bet kokių tabu, tradicijų, prietarų, socialinių, kultūrinių ar kitokių skirtumų. Vedybos, sutartys, ceremonijos ir visi kiti ritualai Mildai yra trečiaeilės neįdomios smulkmenos. Milda globoja vienišus žmones, kurie nori susirasti draugą ar gyvenimo partnerį. Žmonėms, kuriems atsibodo vienatvė, tereikia užmiršti prietarus, draudimus bei davatkiškus įpročius, nustoti gėdytis savęs – savo išvaizdos, išsilavinimo, socialinės padėties ir, svarbiausia, savo jausmų bei paprašyti deivės pagalbos – ir Milda tikrai padės. Gegužinė – Mildos diena, įsimylėjėlių ir susidraugavimo šventė. Mildos šventė švenčiama gegužės 13-ąją. Tai diena, skirta meilei ir laisvei, kada savo baimes bei prietarus užmiršta netgi beviltiški slunkiai ir šventeivos. Mildos gegužinė – geriausia diena susipažinimui ir susidraugavimui, ją švenčiančius visus metus lydi ir globoja meilės deivė Milda.

Mylimiausios G. dainos apie meilę
|

Mylimiausios G. dainos apie meilę

Jeigu šiandien tave ištiko meilė ir tu nerandi žodžių jai išreikšti, pasinaudok G. muzikinės redakcijos sudarytu geriausiu dainų apie meilę sąrašu. Siųsk mylimam žmogui “youtube” klipus, mp3, lyg savo pateik kitų eiles apie meilę. Juk visa tai vardan kilnaus tikslo – gražesnės, didesnės ir laimingesnės Lietuvos. Love Will Tear Us Apart – Joy Division. Daina apie tai, kaip turi saugoti meilę, o jei negali – ji perplėš judu per pusę. All Is Full Of Love – Bjork. Ši daina mane nuginkluoja kiekvieną kartą, kai ją girdžiu. Ir žmonėms, kurie desperatiškai ieško meilės, jos neranda ir net nusivylę teigia, kad jos nėra, tegaliu dar ir dar kartą pasiūlyti įsiklausyti į šios dainos žodžius. Nothing Compares 2 U – Sinead O’Connor. Daina, kurioje praktiškai nėra instrumentuotės, o tyras, bet užtikrintas moteriškas vokalas nesileidžia į jokius kompromisus. There Is A light That Never Goes Out – The Smiths. Daina apie tai, kaip ir kodėl gera mirti šalia mylimo žmogaus. I Just Can’t Help Believing – Elvis Presley. C’mon, kokia meilės atmosfera be šito karaliaus ir be šitos dainos? Netikiu, kad ji įmanoma.

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?
|

Kas yra meilė? Kokios yra laimingos meilės paslaptys?

Meilė.. Toks populiarus žodis šiuolaikinėje visuomenėje. Iš vienos pusės lyg ir aukštinamas, kaip begalinės laimės, palaimos ir gėrio atitikmuo, iš kitos pusės banalus, nuvalkiotas ir su purvu sutryptas žodis. Šiuolaikinėje visuomenėje nebemoka žmonės mylėti, o savo kvailumu ir egoizmu sutrypė ir suteršė šį nuostabų, šventą žodį. O pametę žodžio “meilė” tikrąją prasmę skaudina kitus, bet labiausiai pastebi, jog yra skaudinami. Daugelis žmonių niekada nebuvo iš tikro mylimi. Kai kuriem pasiseka, jie sutinka žmones pažinusius tikrą meilę. Vos pajautę kažką netoli, kas iš tikro pažįsta besąlygišką, bepriežastinę meilę, džiaugiasi atradę tokį žmogų ir vietoje to, jog panorėtų patobulėti, panori tokius žmones nusavinti ir priversti elgtis kitus pagal savo taisykles, patalpinti juos i prokrusto lovas ir nukapoti ten kur jiem atrodo esą kažko per daug, patempti ten, kur jiem atrodo esą kažko per mažai. Tą daro tėvai, tą daro mokytojai, tą daro draugai, tą daro gyvenimo partneriai, o vėliau vaikai. Ir taip visi vieni kitus kapoja, formuoja ir taip visi lieka nelaimingi, nepatenkinti, jaučiasi nesuprasti. Tai nėra gerai ar blogai, tiesiog taip yra, nes dauguma žmonių neturėjo galimybės pažinti kas yra meilė, o tiem kas pažino belieka kantriai ir su atjauta, kartu su besąlygiška meile, leisti atsitiesti suluošintom žmonių širdim. Nes vos atsiranda vertinimas, jog kažkas yra blogai, atsiranda bandymai kišti į kitokią prokrusto lovą. Žmogus pats turi norėti padėti sau, tik tada galima jam padėti. Niekas negali už tave mąstyti visą laiką, niekas negali už tave jausti, niekas negali už tave tobulinti savo proto ar platinti tavo suvokimo. Visam tam reikia tavo noro. Tai turi ateiti iš tavęs, tik tada kitas galės tau padėti padėti sau pačiam. Tai galioja ir meilės pažinime ir kitose sferose.

Kad būtum laiminga, meilė nebūtina
|

Kad būtum laiminga, meilė nebūtina

Laimė – neapčiuopiama būsena. Ko reikia, kad būtum laiminga – laiko, mylimo žmogaus ar suvokimo, kad jau tokia esi, nes kvėpuoji? Neseniai Londone įkurtas tarptautinis judėjimas „Už laimę” („Action for Happiness” pasiūlė 10 taisyklių, kurių laikymasis padės žmonėms jaustis laimingiems. Judėjimo iniciatoriai – Didžiosios Britanijos mokslininkai. Organizacija jau turi daugiau kaip 4 tūkstančius narių iš 60 pasaulio šalių.
„The Daily Telegraph” rašoma, kad judėjimas siekia paveikti visuomenę, kad ji kardinaliai pakeistų savo gyvenimo būdą ir pagaliau pradėtų gyventi kokybiškai. Nepaisant įspūdingų pasiekimų technologijų, mokslo, genų inžinerijos srityje, žmonės kažkodėl jaučiasi nelaimingesni nei prieš 50 metų. O tiesa, manau, paprasta – laimė yra kiekviename iš mūsų. Tik dažnai nukrypstame nuo savasties, nuo savo vertybių, įsitikinimų. Vaikomės laimės paukštės spalvotomis plunksnomis, o pasirodo, ji tupi ir laukia, kada mes leisime pagaliau jai skristi. Kada pasiryšime būti laimingi. Ne rytoj, ne kitą savaitę ir ne po metų. Bet čia ir dabar. Žmonės būtų žymiai laimingesni, jei nepuoselėtų lūkesčių ir neplanuotų savo gyvenimo penkmečiais. Nesietų laimės su darbu, su didesne alga, su mylimuoju, su erdvesniais namais. Nepasiteisinusios viltys palieka tik kartėlį ir nusivylimą. Ieškome naujo įkvėpimo, naujo pagrindo po kojomis, kad galėtume svajoti ir kurti. Kol vėl atsitrenkiame į sieną. O užtektų prisiminti, kad laimė yra tai, ką turime, tik dažnai to nevertiname. Bet čia mano nuomonė.

Ar naudingi seksualiniai mokytojų ir mokinių santykiai?
|

Ar naudingi seksualiniai mokytojų ir mokinių santykiai?

Šefyldo universiteto mokslininkai kalba, kad Didžioji Britanija turi atsisakyti pasenusių moralinių principų, kai kalbama apie mokytojų ir mokinių seksualinius santykius, ir pripažinti faktą, kad erotinė įtampa klasėje gerina pedagoginį procesą. Pedagogikos dėstytoja Petė Saiks parašė straipsnį, kuriame gina mokinių ir mokytojų santykius. Straipsnyje ponia Saiks pažymi, kad nėra teisinga mokinius visuomet laikyti aukomis, juk būtent jie inicijuoja artimesnius santykius, ir spėja, kad tarp mokytojų ir mokinių kasmet užsimezga apie 1500 romanų. Daktarė Saiks sako, kad ją visuomet domino santykiai, prasidėję mokyklos suole, kadangi ji pati ištekėjo už istorijos mokytojo, kurį įsimylėjo būdama 14-os. „Tik po dvejų metų, tą vakarą, kai jis įsidarbino kitoje mokykloje, mes prisipažinome vienas kitam meilę. Grįžusi į mokyklą po vasaros atostogų, aš jau buvau jo mergina“, – prisimena ponia Saiks. Ji tvirtina, kad meilės santykiai buvo ganėtinai paplitę jos mokykloje, kuri pasižymėjo liberalia tvarka ir niekas nevadino tai eksploatacijos forma. Jos straipsnis užrūstino vaikų teisių apsaugos organizacijas, kurios pavadino jos pažiūras geriausiu atveju ekscentriškomis.

Meilė, atverianti širdį
|

Meilė, atverianti širdį

Meilė krikščioniškoje santuokoje nėra paprasta: ji pakylėta į aukštybes ją lydinčios Dievo meilės. Katalikų Bažnyčios Katekizme rašoma: „Santuokos sakramento malonė skirta tobulinti sutuoktinių meilei.“ Paskui priduriama: „…ir mylėti vienas kitą nežemiška, švelnia ir gilia meile.“ Toliau pabrėžiama šios sąjungos reikšmė: santuokinė meilė apima visą žmogaus esybę – kūniškumą ir instinktus, jausmų ir emocijų jėgą, dvasios ir valios troškimus; ši sąjunga tokia be galo artima, kad sutuoktiniai tampa ne tik vienu kūnu, bet ir viena širdimi bei siela. Šiuo siekiu Dievas mums ir vėl suteikia tokią didžią galimybę, kad prieš kurią nublanksta visi maži mūsų troškimai; ji į visumą sujungia visus žmogiškosios esybės elementus, kurie, kaip jau minėjome, yra pagrindas laimei pasiekti. Dieviškoji malonė siekia apimti visą žmogaus esybę: protą, valią, siekius, kūną ir sielą. Ši nepaprastai sudėtinga žmogiška savastis ir prisiima meilės ryšį. Šv. Chosemarija mokėjo mylėti kiekviena širdies skaidula ir kiekvienu sielos virptelėjimu. Jo kilni aistra buvo tokia stipri, kad kartais jam neleisdavo užmigti. Dievas jo sielą sukūrė didesnę už kitų, kad joje tilptų jo dukterys ir sūnūs, Bažnyčia ir visa žmonija. Papasakosime vieną ir daugybės nutikimų. Sykį rytą koridoriuje jis sutiko vieną savo vaikų, gydytoją, ir šis jo paklausė, ar tąnakt gerai išsimiegojęs. Užuot atsakęs, šv. Chosemarija jam patikėjo paslaptį: „Aš jus visus taip myliu, kad visada galvoju apie kurį iš savo vaikų. Myliu jus tėvo, motinos… ir močiutės širdimi! Kartais mano mintyse kyla sumaištis: nebežinau, ko turi reikalauti tėvas, ką suprasti motina ir ką leisti močiutė.“

Straipsniai.lt redaktoriaus sveikinimas moterims
|

Straipsniai.lt redaktoriaus sveikinimas moterims

Mielos moterys, sveikinu Tarptautinės moters dienos proga! Džiugu, kad kartu su šia švente sugrįžta pavasaris. Tegul pirmieji saulės spinduliai dovanoja Jums daug gražių akimirkų, saulėtą nuotaiką ir džiaugsmą. Juk esate tos, kurių išmintis, dvasingumas ir sugebėjimas mylėti tarsi pirmieji pavasariniai žiedai pakylėja mus aukščiau kasdienybės. Dėkoju už Jūsų neišmatuojamą dosnumą ir gerumą, už švelnumą, skleidžiamą šilumą ir gyvenimo grožį. Būkite laimingos, būkite mylimos ir mylėkite! Šios dienos ištakos siekia Antikos laikus – remiantis rašytiniais šaltiniais, tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis. Ši diena yra moterų vienybės, solidarumo, o kartu ir pasaulinės taikos simbolis. Jos esmė labai dažnai pamirštama, ir kartais tiesiog tampa „pagarbos moteriai“ diena, visai nepabrėžiančios jos pagrindinės minties – lyčių lygybės, moterų teisių išsikovojimu. Šios šventinės dienos istorija prasideda XIX a., kai moterys neturėjo nei balso teisės, nei teisės užimti valdininkų postus, bei už tą patį darbą gaudavo mažiau, nei vyrai. Pagal to meto įsitikinimą (kai kurių politikų propaguojamą ir šiandien), moterims tinkamiau buvo ne dirbti gamyklose, o plušėti namie, prie namų ruošos darbų, tuo tarpu kai jų vyrai turėjo būti šeimos maitintojai. Moterų išsilavinimas taip pat buvo apribotas.

|

Tarptautinis moterų filmų festivalis “Šeršėliafam” pavasarį pasitinka su šypsena

Nebyli kino estetika, spalvos ir garsai, priverčiantys žiūrovus juoktis, poetiška komedija, pati lėčiausia kino istorijoje persekiojimo scena – visi šie apibūdinimai skirti režisierių trijulės iš Belgijos filmui “Fėja”, kuris pirmąją pavasario dieną atidarys septintąjį Tarptautinį moterų filmų festivalį “Šeršėliafam”. “Atskleisiu jums paslaptį, kad mūsų humoro stilius ir sėkmė glūdi paprastume”, – teigia vienas iš filmo kūrėjų Dominique’as Abelis, kurį Paryžiuje pakalbino kino apžvalgininkas Edvinas Pukšta. Filmo kūrėjai žiūrovams jau pažįstami iš Lietuvoje rodytų poros jų filmų – “Ledkalnio” ir “Rumbos”, todėl ir Kanų festivalio paralelinėje programoje rodyta “Fėja” lieka ištikima režisierių stilistikai ir garantuoja juoko dozę žiūrovams. “Filmuose visuomet akcentuojame rimtus dalykus, kuriuos slepiame po šypsena, humoru ir saviironija. Mūsų nedomina banalūs juokeliai. Mums svarbu, kad seanso ar pasirodymo metu smagiai kvatojęs žmogus pasikrautų minčių apmąstymams. Nelaikome savęs politikais, bet nebijome kalbėti apie socialines problemas”, – sako viena iš filmo režisierių ir aktorių Fiona Gordon. Komedijoje “Fėja” pasakojama apie Havro miesto viešbutyje dirbantį naktinį sargą Domą, kuris vieną vakarą pamato be lagamino įeinančią basą moterį. Prisitačiusi Fionos vardu, ji sakosi esanti fėja ir pažada išpildyti tris Domo norus. Rytojaus dieną, kai abu norai jau išpildyti, Fiona pradingsta. Tačiau Domas jau spėjo įsimylėti žaviąją fėją ir labiau už viską pasaulyje trokšta ją surasti.