Ar mylit Lietuvą jūs?
Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?
Štai tokiais, rodos, patriotiškais ir kilniais žodžiai tautą ir gimtinę pasitinka naujausioji M. Mikutavičiaus daina „Ar mylit ją jūs?“. Tautos banda, su iškeltomis valstybės vėliavomis, tačiau, vargu ar bent dauguma toje bandoje pasakytų vėliavos spalvų eiliškumą, rėkia ir dainuoja garsiai šiuos dainos žodžius. Nenustebčiau, jei po tokių griausmingų ir tvirtų bei nacionalizmą primenančių išdainuotų posmų, dainorėlis po kelių savaičių ar metų šią dainą prisimintų kaip atsiminimą, sėdėdamas kur nors toli išeivijoje, už Lietuvos sienos ribų.
Aš nesmerkiu tų, kurie palieka gimtinę. Paukščiai dėl bjauraus oraus ir tamsaus dangaus irgi išskrenda kur geriau. Taip ir žmonės, linkę pratintis prie oro, bet ne prie valdžios, iškelia sparnus ir nutūpia kur nors svetur. Mane labiausiai kamuoja tas apsimestinis patriotizmas, žibančios akys. Sakot pavydas? Ne, toli gražu. Bet vargu ar tas patriotizmas išsilaikytų, jei duotų ginklą į rankas ir lieptų tėvynę saugoti. Būtų tokių, kurie saugotų, apgintų ir aukotųsi. Deja, tokių būtų mažuma.
Lietuvos patriotizmo samprata dabar yra mažiau aiškinama, nei tai, kad aš esu Europos Sąjungos (ES) narys, kad gyvenu ES didelėje, jungtinėje gimtinėje, kur visos teisės, kai kur net valiutos ir įstatymai ar nuostatos vienodi.
Kaip gi jaunas žmogus gali mylėti savo gimtinę, kai mokykloje duodami mokytis autoriai, gyvenantys išeivijoje, kūrę ir rašę apie JAV ar kitos valstybės gyvenimą, rutiną? Kaip gi mano akyse gali spindėti patriotizmo kibirkštėlė, kai Lietuvos rašytojai smukdomi, aplipdomi didžiausiais mokesčiais, tam, kad turėtų kuo mažiau šansų išlesti savo knygą, pranokti populiariąją užsienio literatūrą? Kaip gi aš galiu skelbtis tėvynės patriotu, matydamas tuščią, vulgarią ir neskoningą televiziją savo namuose? Ak, kaip gi aš galiu tiesiog užsimerkti, matydamas, kaip įvairūs politiniai įvaizdžiai ir planai paverčia mano valstybę, tarsi padlaižę, neturinčią nuomonės, garbės ir taurumo. Kaip aš uždegsiu noru kitus pakeisti šalį, žmones ir nustatytus reikalavimus, jei pats tuo netikiu?
Smagu stebėti jaunas, mano amžiaus, personas, kurios kategoriškai yra už Lietuvą, kurios plešiasi ir kovoja už valstybės teisumą, net nenumanydami, kaip baisiai klysta. Įdomu, ar nuomonė išliks tokia pat, kai gaus minimumą, pabaigus keturis metus universitete, sukišus krūvą pinigų valstybei ir švietimo įstaigoms? Arba kai supras, kad išgyventi sunkoka, o čia dar pašonėj – vaikai auga it ant mielių. Arba kai praeis dar trisdešimt metų ir nieko neprisimins, tik darbą, piktus veidus, pilką dangų, naujus politikus, žadėjusius šviesią ateitį, bet sukūrusius tik tamsius prisiminimus? Tokie įsitikinimai verčia nusišypsoti, kai jie rėkia ir aiškina, kokia Lietuvos tauri istorija, žinoma, net nežinodami, kokią iškraipytą ir pagražintą istoriją (mūsų atžvilgiu) mums pateikia mokyklose. Ir štai, išmoksti tu istoriją, joje esančias datas ir iškilias figūras bei asmenybes, nuvažiuoji į kitą valstybę ir sužinai, kad nesimokei tikros istorijos. Juk pas rusus dar dabar neakcentuojama, kaip Stalinas savus ir svetimus į Sibirą vežė, bet mes tai pastebime labai, arba, kad JAV vadovėliuose dar dabar Amerika – pagrindinė Pirmojo pasaulinio laimėtoja, arba, kad Lenkai, o ne mes laimėjo Žalgirio mūšį…vardint būtų galima dar ir ilgai. Tokie dalykai yra natūralūs – kiekviena valstybė iškelia save, o sumažina kitą.
Ir štai, mes stovime patriotizmo viršūnėje, su ašaromis akyse. Bet, Dieve saugok, ašaros ne iš meilės savo gimtajam kraštui. Visiems blogai gyventi, bet, deja, rizikuoti mes nemėgstam, o streikuoti – nedrįstam. Tai ir sėdi visa tauta prispausta po padu ir dar bandanti pasijuokti iš Baltarusijoje esančios santvarkos, primenančios diktatūrą. Gaunasi, kad pasijuokiame iš savęs, man atrodo, o ne iš kitų. O streikai Lietuvoje kaip pas tikrus tautos patriotus: susirenka po 50-100 žmonių. Išskirtiniais atvejais būna ir virš tūkstančio. Tuomet sėdi visi prie televizoriaus ir pavydi kaip prancūzai, italai, graikai ar anglai sugeba būti tokiu tvirtu kumščiu. Priežastis, kodėl Lietuvoje taip nėra – paprasta: žmogus bijo neiti į darbą, tokiu būdu pareikšdamas streiką, žinodamas, kad kažkas vis tiek būtinai ateis. Tokie jau mes – patriotai! Ir nors mums nesigauna kažką pakeisti šiandieninėje santvarkoje ar gyvenime, kaskart nepamirštame iškelti tų dienų, kai prie televizijos bokšto tautiečiai kovojo, kaip Baltijos kelią rankomis ir meile žmonės jungė. Tarsi tai, kas vyko ankščiau, turėtų pateisinti šiandieninę mūsų tautos baimę ir menką ryžtą. Juokinga…
Mes esame apgriuvusi, sulūžusi ir serganti tauta. Tokias dainas kaip M. Mikutavičiaus „Ar mylite ją jūs?“ vertėtų paskelbti nacionaline giesme. Vis dėl to, tas klaustukas juk nebe reikalo uždėtas. Ir tik mažytis, labai mažytis, procentas pasakytų tiesą – TAIP, aš myliu Lietuvą. Ir tai, veikiausiai, būtų tie, kas minėtais ginklais už ją kovojo ir jau savo paskutinius metus skaičiuoja. Greitai patriotizmas išnyks su senesniais žmonėmis ir Lietuva liks it surūdijęs, niekam nereikalingas geležis.
Mes esame serganti tauta, pasikartosiu. Ir dainuoti tokias dainas, pripažinkime…tai tas pats, kas meluoti sau.
